Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „B. s.“ (toliau – UAB „B. s.“) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11912-934/2018 pagal ieškovės UAB „B. s.“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „E.“ (toliau – UAB „E.“) ir N. I. dėl baudos už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-11912-934/2018 ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau nepateikė objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma atsakovams iš tiesų yra didelė arba atsakovų turtinė padėtis yra sunki, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, nepateikė įrodymų, kurie preliminariai leistų spręsti, jog skolininkai tiesioginiais aktyviais veiksmais siekia išvengti skolos sumokėjimo ar elgiasi nesąžiningai.

Teismas pažymėjo, jog galimas atsakovų vengimas atsiskaityti su ieškove, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „B. s.“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11912-934/2018, prašydama panaikinti nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 10 654,02 Eur sumai, o jo nesant ar nepakankant – pritaikyti piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, areštą.

Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant procesines teisės normas, nes grįsta tik bendro pobūdžio Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių citatomis, neatsižvelgiant į ieškovės nurodytas aplinkybes, patvirtinusias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad jis neįrodė antrosios būtinosios sąlygos, reikalingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimo. Apelianto teigimu, jis pateikė teismui duomenis, kad atsakovė UAB „E.“ neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui daugiau nei 24 mėnesius, neturi savo vardu registruoto turto, o jos turto bei esamos turtinės padėties nustatyti nėra galimybės, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė. Tuo tarpu atsakovų nesąžiningumas ir vengimas mokėti skolą matomas iš ieškinyje nurodytų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11912-934/2018, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „B. s.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „E.“ 9404,91 Eur dydžio baudą už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą ir subsidiariai iš atsakovės N. I., kiek 9404,91 Eur sumos nesumoka UAB „E.“. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovus bei turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Prašymą grindė tuo, kad atsakovai atliko ieškovės atžvilgiu nesąžiningus veiksmus, nuo pat bendrovės įsteigimo (2014 metų) neteikė registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų, dėl to ieškovė mano, kad atsakovės UAB „E.“ finansinė padėtis nėra gera, įmonė gali būti likviduota.

Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymui vienos iš būtinųjų o sąlygų, t. y. ieškovei nepagrindus grėsmės (rizikos), jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, taip pat nepagrindus atsakovų nesąžiningumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas tokį vertinimą atliko ir nustatė, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus, tačiau atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių dėl antrosios būtinosios sąlygos nebuvimo - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos (grėsmės) nebuvimo, nenustačius atsakovų nesąžiningumo. Taigi, šiuo atveju nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – ieškinio prima facie (preliminaraus) pagrįstumo – egzistavimo.

Tam, kad būtų pagrindas pripažinti antrosios būtinosios sąlygos buvimą (t. y. dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui), ieškinio reikalavimų dydis (10 654,02 Eur suma) turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui. Ieškovė turi šias aplinkybes teismui įrodyti, atsižvelgiant konkrečiai į atsakovų finansines galimybes, kad reikalavimas atsakovams yra didelis arba įrodyti atsakovų nesąžiningumą, kuris daro grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kad atsakovai tikėtinai atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, o teismas turi įvertinti ar tokių duomenų byloje yra (CPK 12, 178 straipsniai). Nesant duomenų apie tokią grėsmę ir atsakovų nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti asmens teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 2-667-407/2016).

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismui jis tikėtinai įrodė, jog atsakovai yra nesąžiningi, o daugiau duomenų apie atsakovų finansinę padėtį pateikti negali, nes šių duomenų atsakovai nepagrįstai neviešina, atsakovė UAB „E.“ jau daugiau nei 24 mėnesius neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismui patikrinus apelianto nurodomas aplinkybes, nustatyta, kad po skundžiamos teismo nutarties priėmimo (2018 m. balandžio 11 d, 2018 m. balandžio 19 ir 2018 m. balandžio 30 d.) atsakovė UAB „E.“ pateikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014, 2015 ir 2016 metus. Iš pateiktų bendrovės finansinių duomenų (balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos) matyti, jog atsakovė veikė nuostolingai (patyrė 1840 Eur nuostolį), turėjo 523 Eur ilgalaikio ir 9760 Eur trumpalaikio turto bei 8651 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų.

Registro tvarkytojui pateikti ir apeliacinės instancijos teismo ištirti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, kad atsakovės finansinė padėtis nėra gera, jos finansinė padėtis blogėja, atsakovė artėja link nemokios įmonės būklės (jos turimos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija pusę balanse nurodyto turto, o pati bendrovė veikia nuostolingai) (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Atsakovė nepateikė teismui įrodymų dėl jos finansinės padėties stabilumo ir bendrovės finansinės padėties pagerėjimo. Nesant byloje atsakovės gerą ir stabilią finansinę padėtį patvirtinančių duomenų, ir įvertinus ieškinio reikalavimų sumą, laikoma, kad ieškinio reikalavimai atsakovei UAB „E.“ yra dideli, atsakovė finansiškai nepajėgi užtikrinti ieškovės reikalavimų įvykdymą, o tai reiškia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. patvirtina antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos egzistavimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, ir nurodė, kad ieškovė tokių įrodymų teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nes vien tos aplinkybės, kad atsakovė ilgą laiką slėpė arba dėl nerūpestingumo neteikė registro tvarkytojui nustatyta tvarka savo finansinės atskaitomybės dokumentų rodo, jog atsakovė veikė nesąžiningai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė ieškinio reikalavimus (preliminariai juos vertinant) tikėtinai pagrindė, kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertintina ir atsakovų sąžiningumo aspektu. Reiškiamų reikalavimų faktinis ir teisinis pagrindas - atsakovų nesąžiningumas vykdant susitarimus ir nesąžininga konkurencija, todėl ši aplinkybė, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teismui preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą, rodo atsakovų nesąžiningumą. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kai tos pačios aplinkybės vertinamos nevienodai.

Nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad, nors ieškovė nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių turto slėpimą, perleidimą, įkeitimą ar kitokį apsunkinimą, tačiau byloje esančių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „E.“ atžvilgiu.

Aatsakovė N. I. yra juridinio asmens UAB „E.“ dalyvė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 3 dalis numato, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Ieškinio reikalavimai atsakovei dėl subsidiarios atsakomybės pareikšti būtent minėtu teisiniu pagrindu. Nustačius, kad įrodytos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos UAB „E.“ atžvilgiu ir nesant duomenų apie gerą N. I. finansinę padėtį, laikoma, kad ieškinio reikalavimai atsakovei yra dideli ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Siekiant išlaikyti ekonomiškumo principą, atsakovės N. I. turto areštą taikyti tik nesant, ar esant nepakankamai atsakovės UAB „E.“ turto. Tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka iš esmės atitiktų tiek ieškovės, tiek abiejų atsakovų interesus (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Dėl nurodytų argumentų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad taikomo arešto mastas (10 654,02 Eur sumai) apima tiek ieškinio sumą, tiek prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-751-510/2009 išaiškino, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ieškinio reikalavimams užtikrinti. Ieškiniu gali būti reiškiami ne tik materialinio teisinio, bet ir procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir procesinio teisinio pobūdžio ieškinio reikalavimams užtikrinti, nes tuo atveju, jeigu reikalavimai būtų patenkinti, atsakovai turėtų atlyginti ir ieškovo turėtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.

Patenkinus ieškovės atskirąjį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistinas lygiomis dalimis 37,50 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už atskirojo skundo pateikimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Ieškovės UAB „B. s.“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „B. s.“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.

Ieškovės UAB „B. s.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 10 654,02 Eur sumai atsakovei UAB „E.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik nesant (trūkstant) turto, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant 10654,02 Eur sumos. Leisti atsakovei UAB „E.“ iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškove. Tuo atveju, jeigu atsakovė UAB „E.“ turto neturi arba jo neužtenka sprendimo įvykdymui užtikrinti, trūkstamo turto apimtimi (jeigu turto nėra – visa apimtimi) taikyti laikinąsias apsaugos priemones subsidiariai atsakovės N. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios adresu: (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik nesant (trūkstant) turto, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis.

Atsakovų kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų suradimą ir aprašymą pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti vykdymui Turto arešto aktų registrui.

Priteisti ieškovei UAB „B. s.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų UAB „E.“ (į. k. (duomenys neskelbtini) ir N. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 18,75 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.