Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž., E. Š. ir Š. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

E. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

Š. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš M. Ž., E. Š. ir Š. L. solidariai priteista: nukentėjusiajai S. Š. 3 964 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; į valstybės biudžetą išieškota 2 219,20 Lt proceso išlaidų už nukentėjusiajai S. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž., E. Š. bei Š. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. spalio 29 d. apie 20.30 val. S. Š. buto (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, išgertuvių metu kilus konfliktui su nukentėjusiuoju L. N., bendrais tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš L. N. – visi po kelis kartus spyrė gulinčiam ant grindų L. N. į nugaros ir krūtinės ląstos dešinę šoninę sritį, tuo nukentėjusiajam padarydami krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis bei daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. L. N. dėl krūtinės sumušimo, pasireiškusio daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, kas komplikavosi trauminiu šoku, įvykio vietoje mirė. Šiais bendrais veiksmais M. Ž., E. Š. ir Š. L. tyčia nužudė L. N.

Nuteistasis M. Ž. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi prielaidomis. Dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Nuteistasis E. Š. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo bei iš jo priteisto civilinio ieškinio panaikinti ir jį išteisinti.

Ikiteisminio tyrimo metu apelianto atpažinimo iš nuotraukų procedūra atlikta, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Prieš atpažinimą jis su E. M. vienu automobiliu buvo vežamas į Vilnių tirti poligrafu, todėl E. M. negalėjo jo neatpažinti. Dėl išdėstytų aplinkybių byloje turėjo būti atlikta jo ir E. M. akistata, tačiau to nebuvo padaryta.

Net tikint E. M. versija, apelianto smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Tai patvirtina eksperto J. Rybalkos teisme duoti paaiškinimai.

Nuteistasis Š. L. apeliaciniu skundu prašė nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Nuteistųjų M. Ž., E. Š. ir Š. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, M. Ž., E. Š. ir Š. L. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingas bausmes. Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigė, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistieji ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.

Toks apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas.

BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad atpažįstantis asmuo prieš parodymą atpažinti turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias tą asmenį jis gali atpažinti.

Prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas E. M. buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintinus asmenis, apie jų žymes ir ypatybes, pagal kurias galėtų juos atpažinti. 2011 m. liepos 14 d. apklausos protokole E. M. nurodė du asmenis, kurie įvykio metu smurtavo prieš L. N. Vienas asmuo buvo tamsesnės odos, apie 1,85 m ūgio, trumpų tamsių plaukų, taip pat nurodė jo aprangą. Kitą asmenį jis apibūdino kaip vyresnį, apie 50 metų amžiaus ir apie 1,75 m ūgio, stambesnio kūno sudėjimo su pilvu, trumpų tamsių žilstelėjusių plaukų, apsirengusį sportiniu kostiumu (1 t., 170–171 b. l.). 2011 m. liepos 15 d. apklausos protokole E. M. nurodė dar vieną asmenį, smurtavusį prieš L. N. Jį apibūdino kaip agresyvaus veido, apie 1,85 m ūgio, trumpų juodų plaukų, vidutinio kūno sudėjimo (1 t., 173–174 b. l.).

Taigi prieš asmenų parodymą atpažinti pagal jų nuotraukas E. M. buvo apklaustas apie prieš nukentėjusįjį L. N. smurtavusių asmenų žymes.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2011 m. liepos 18 d. protokoluose užfiksuota, jog E. M. tarp 4 nuotraukų atpažino M. Ž., E. Š. bei Š. L. ir nurodė, kad tai tie asmenys, kurie mušė L. N., juos atpažino pagal veido bruožus, plaukų spalvą. Šie proceso veiksmai buvo fotografuojami, prie protokolų pridėtos tai patvirtinančios nuotraukos.

Iš M. Ž., Š. L. ir E. Š. nuotraukų akivaizdu, jog nuteistieji atitinka tuos požymius, kuriuos liudytojas E. M. nurodė 2011 m. liepos 14 d. ir 2011 m. liepos 15 d. apklausose. Byloje nenustatyta, kad E. M. turėjo kokių nors priežasčių apkalbėti M. Ž., Š. L. bei E. Š. Tokių duomenų nenurodė ir patys apeliantai.

Tai, kad E. M. kartu su Š. L. ir M. Ž. prieš atpažinimą buvo vežami tuo pačiu automobiliu į Vilnių tirti poligrafu, neduoda pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo teisėtumu. Atkreipiamas dėmesys, jog E. M. atpažino ir E. Š., nors jis nebuvo vežamas kartu su kitais į Vilnių. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad Š. L. ir M. Ž. atpažinimas pagal nuotraukas atliktas tik formaliai ir neteisėtai.

Nepagrįstas nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog atpažinimo metu E. M. tyrėja akimis parodė, kurią nuotrauką rodyti. Priešingai, liudytojas E. M. teisme patvirtino, kad apeliantus pagal nuotraukas atpažino laisva valia, tyrėja B. R. nedarė įtakos atpažinimui.

Taigi aptarti duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atlikto asmenų atpažinimo pagal nuotraukas rezultatų patikimumu bei įrodomąja verte.

Nuteistieji M. Ž. ir Š. L. apeliaciniuose skunduose nurodė, kad byloje turėjo būti atlikta akistata su E. M.

Atkreipiamas dėmesys, jog asmenų suvedimas į akistatą yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, bet ne pareiga. Dėl tokio tyrimo veiksmo tikslingumo sprendžia būtent šie asmenys.

Kita vertus, įtariamieji ir jų gynėjai turėjo teisę prašyti atlikti šį ikiteisminio tyrimo veiksmą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistieji, nei jų gynėjai neprašė atlikti akistatų su ikiteisminio tyrimo metu apklaustais asmenimis. Jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nuteistieji nepateikė nei paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, nei susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga (5 t., 71, 73 b. l.).

Apeliantai skunduose nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant E. M. jam darytas psichologinis spaudimas (buvo įbaugintas). Tai patvirtino jo motina L. M. Tokiu būdu gautų parodymų teismas negalėjo pripažinti įrodymu ir jais grįsti nuosprendžio.

Motyvuojamoji dalis

Toks apeliacinių skundų motyvas atmetamas.

Liudytoja L. M. iš tiesų teisme parodė jai sūnų sakius: ,,Tyrėja sakė, jei nepasakysi tiesos, pasodinsim. Aš pasakiau viską, kas ant galvos“.

Liudytojas E. M. teisme patvirtino, kad jo parodymai surašyti pagal jo žodžius, jam tyrėja neliepė, ką reikia sakyti. Ji liepė sakyti visą tiesą, taip kaip buvo, tik jis ne iš karto viską prisiminė. Parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme yra teisingi. Visus parodymus jis davė laisva valia.

Byloje atlikusi ikiteisminį tyrimą liudytoja B. R. teisme parodė, kad E. M. buvo apklausiamas daug kartų, nes jį apklausiant buvo matyti, jog jis kažko nepasako. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis pasakė, kad daug ką pamiršęs, per parodymų patikrinimą jis savo parodymus papildė. Tyrėja užrašė, ką jis pasakojo, poveikio jam nedarė.

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant nuteistųjų kaltę.

Nepagrįstas nuteistojo Š. L. apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant E. M. buvo pažeistos BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos.

Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyta draudimų kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, liečia patį kaip liudytoją apklausiamą asmenį, kadangi draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje E. M. apklaustas kaip įtariamasis (1 t., 170–171, 173–174, 176, 178, 180–181 b. l.) ir, tik dėl jo nutraukus ikiteisminį tyrimą, apklaustas kaip liudytojas. Esant tokiai procesinei situacijai, E. M. apklausa nepažeidė nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų ir atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012), todėl teismas teisėtai rėmėsi šio liudytojo parodymais.

Apeliantai teisūs, jog tyrimo poligrafu duomenys nėra tinkamas įrodymų šaltinis.

Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose; valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos.

BPK 20 straipsnis numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. Teismas gali naudoti tik tas priemones, kurias numato Baudžiamojo proceso kodeksas.

Dėl išdėstytų motyvų šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais.

Kita vertus, apeliantai neteisūs apeliaciniuose skunduose teigdami, kad įrodinėdamas jų kaltę teismas rėmėsi šiais duomenimis. Priešingai, nors skundžiamame nuosprendyje ir išdėstyti tyrimų panaudojant poligrafą duomenys, tačiau nuosprendžio turinys patvirtina, kad apeliantų kaltė pagrįsta ne šiais duomenimis, bet byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl nuteistųjų M. Ž., E. Š. ir Š. L. kaltės

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, jog tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.

Ekspertizės akto Nr. EKM 68/12 (01) duomenys (1 t., 87–96 b. l.) įrodo, kad L. N. mirė dėl krūtinės sumušimo, pasireiškusio daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, tai komplikavosi trauminiu šoku.

Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad L. N. mirties priežastis – krūtinės sumušimas.

Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksmai sąlygojo asmens mirtį.

Priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir padarinių yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismas sprendžia, ar kaltininko padaryta veika buvo būtinoji sąlyga atitinkamiems padariniams kilti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad M. Ž., Š. L. bei E. Š. bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam L. N. smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų į nugaros, krūtinės ląstos dešinę šoninę sritį, ir šie jų veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiu padariniu – L. N. mirtimi.

Nuteistieji M. Ž., E. Š. bei Š. L. apeliaciniuose skunduose nesutiko su tokia teismo išvada ir neigė, jog būtent jie padarė L. N. sužalojimus, dėl kurių šis mirė, t. y. ginčijo, kad būtent jų veiksmais padaryti sužalojimai buvo L. N. mirties priežastis.

Nežiūrint į nuteistųjų pasirinktą poziciją, jų kaltė nužudžius L. N. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog svarbiausias nuteistųjų M. Ž., E. Š. ir Š. L. kaltės įrodymas yra liudytojo E. M. parodymai.

Būtent šį pagrindinį įrodymą nuteistieji ginčijo savo apeliaciniuose skunduose teigdami, kad E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra nepatikimi ir nenuoseklūs, juos jis teisme paneigė.

Apeliacinės instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka ištirti visi ikiteisminio tyrimo metu duoti E. M. parodymai, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme.

Reikia pripažinti, jog E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 167, 170–171, 173–174, 176, 178, 180–181; 2 t., 10, 18–20 b. l.) detalės skiriasi, tačiau to negalima vertinti kaip parodymų nenuoseklumo. Nekyla jokių abejonių, kad jaunas žmogus (įvykio metu jam buvo tik 16 metų), pirmą kartą atsidūręs žiauraus nusikaltimo vietoje, matydamas prieš nukentėjusįjį vartojamą smurtą, būdamas išsigandęs, negalėjo įsidėmėti visų detalių, kiekvieno kaltininko tikslių veiksmų ir smurto masto. Būtent tuo paaiškinami kai kurie parodymų nesutapimai, juo labiau kad jis pirmą kartą apklaustas, praėjus beveik metams po įvykio, tačiau šie nesutapimai nėra tiek esminiai, jog leistų abejoti parodymų patikimumu.

Kita vertus, grįsdamas nuteistųjų kaltę, teismas rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotais liudytojo E. M. parodymais.

Priešingai, nei apeliantai nurodė skunduose, nėra pagrindo teigti, kad liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra neteisingi, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teisme E. M. patvirtino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme, yra teisingi.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. M. davė išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes: išgertuvių metu dalyvavusius asmenis (M. Ž., Š. L., E. Š., A. B., L. N.), kiekvieno iš kaltinamųjų (M. Ž., Š. L., E. Š.) veiksmus, kitas svarbias tyrimui aplinkybes, kurių tiesiogiai įvykyje nedalyvavęs asmuo negalėtų žinoti ir nurodyti. Šiuos parodymus liudytojas E. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 22–23 b. l.).

Teismas, lygindamas ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodymų patikrinimo vietoje metu duotus E. M. parodymus, jo paaiškinimus asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas metu su kitais bylos duomenimis, nežymius neatitikimus parodymuose pagrįstai įvertino kaip nereikšmingus, kuriems turėjo įtakos praėjęs ilgas laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo. Neabejotinai akivaizdu, jog atliekant kiekvieną iš paminėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų esminės įvykio aplinkybės nurodytos vienodai. Tai teismui leido liudytojo E. M. parodymus vertinti kaip patikimus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo E. M. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.

Liudytojas B. Š. teisme parodė, kad be jo pas L. N. bute gėrė A. B., M. Ž. ir Š. L.

Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 122 b. l.) parodė, kad pas L. N. bute gėrė alkoholį kartu su M. Ž., Š. L. ir B. Š.. Geriant L. N. įžeidė Š. L., nes šis kalėjime dirbo kažkokį darbą, o to kaliniai netoleruoja, tačiau jokių muštynių nebuvo.

Taigi liudytojų B. Š. ir A. B. parodymai dėl įvykio vietoje buvusių asmenų, konflikto priežasties iš dalies sutapo su liudytojo E. M. parodymais.

Kita vertus, šie liudytojai pripažino nuolat girtavę, jie negalėjo nurodyti konkrečios nusikaltimo dienos. Liudytojas B. Š. parodė, kad iš buto išėjo pirmas, taigi jis nežinojo, kas ir kada bute vyko vėliau. Abu liudytojai neigė bute buvus konfliktą, kurio metu vartotas smurtas. Liudytojas A. B. miręs (5 t., 166 b. l.), todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nebuvo galima patikslinti.

Dėl išdėstytų motyvų liudytojų A. B. ir B. Š. parodymais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus. Šių liudytojų parodymai nepaneigia liudytojo E. M. parodymų, kad bute buvo ir E. Š., prieš L. N. smurtavo visi nuteistieji.

Beje, nuteistieji M. Ž. ir Š. L. patys pripažino, o tuo pačiu patvirtino liudytojo E. M. parodymus, jog buvo bute pas L. N. Tiesa, jie nurodė ten buvę kitą dieną, tačiau tokią jų versiją paneigia byloje surinkti įrodymai.

Be to, nuteistasis E. Š. teisme parodė iš M. Ž. sužinojęs L. N. nužudymo aplinkybes. M. Ž. sakė, kad Š. L. žiauriai mušė L. N.. Taigi šie parodymai patvirtina liudytojo E. M. parodymus dėl vartoto smurto (įvertinus nuteistųjų pasirinktą gynybos poziciją) ir paneigia liudytojų A. B. bei B. Š. parodymus bute jokio smurto nebuvus.

Tai, kad serologijos ir DNR tyrimo metu negauta teigiamų duomenų dėl E. Š., nepaneigia pastarojo kaltės, nes jo kaltė grindžiama byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visetu.

Nuteistasis Š. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad, net tikint E. M. parodymais, apelianto suduoti smūgiai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties.

Toks skundo teiginys prieštarauja jau minėtam ekspertizės aktui Nr. EKM 68/12 (01), pagal kurį L. N. mirė ne dėl kurio nors vieno ar kelių smūgių, bet dėl krūtinės sumušimo, kurį, kaip pagrįstai nustatė teismas, padarė visi trys nuteistieji.

Teismo medicinos ekspertas J. Rybalka teisme paaiškino, kad mirtino smūgio išskirti negalima, nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti nuo smūgių visumos į krūtinės ląstą.

Byloje nenustatyta, kad L. N. mirė nuo vieno ar kelių smūgių, kuriuos sudavė Š. L. Jau aptartame ekspertizės akte nurodyta, jog sužalojimai galėjo atsirasti dėl kelių traumuojančių smūginių kontaktų į krūtinės ląstos sritį. Teismas nustatė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo visi nuteistieji. Taigi teismas nekonstatavo, jog vien nuteistojo Š. L. veiksmais padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo L. N. mirties priežastis.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti (pirmosios instancijos teismas nustatė apeliantus veikus netiesiogine tyčia) ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, jog tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti sutrikdant sveikatą ir pan. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2009, 2K-523/2009, 2K-571/2010, 2K-313/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl didelio smūgių skaičiaus neįmanoma nustatyti, kas, kur ir kiek smūgių sudavė, tačiau tai neturi reikšmės bendravykdytojų veikos kvalifikavimui, nes, kvalifikuojant bendravykdytojų veiksmus, jie visi atsako už kilusius padarinius, šiuo atveju už L. N. nužudymą.

Iš aptartų įrodymų matyti, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė visi trys nuteistieji į įvairias kūno vietas, įskaitant krūtinę, todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp nuteistųjų veikos ir L. N. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Visa tai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog M. Ž., E. Š. ir Š. L. veikė bendrininkų grupe, jie buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai, kartu mušę L. N. ir visi sudavę smūgius, sukėlusius jo mirtį.

Išdėstyti motyvai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo M. Ž., E. Š. ir Š. L. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi jie bendrai veikdami tyčia nužudė L. N. Tyčios turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojamas.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą visiems kaltininkams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. Ž., E. Š. ir Š. L. apeliacinius skundus atmesti.