Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-03-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-651/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancija2014-12-01Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-12Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-12
Bylos Nr.
1A-115-651/2015
Teisminio proceso Nr.
1-33-1-00311-2014-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Violeta Miliuvienė
Nuteistasis
A. U.
Nukentėjusysis
M. U.
Advokatai
Alvydas Kvaščevičius
Kategorijos

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-651/2015

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00311-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. kovo 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

kolegijos teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Violetos Miliuvienės,sekretoriaujant Jelenai Ušakovai,dalyvaujant prokurorei Irmai Guobytei,nuteistajam A. U., jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,nukentėjusiajam M. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. vasario 20 d. M. U. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo) – aštuonių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei per du mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje,

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. kovo 16 d. M. U. sukelto fizinio skausmo) – septynių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei per du mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu – prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai laisvės apribojimo, įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei per du mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2014-02-20 iki 2014-02-21 (dvi paros) skaičiuojant vieną laisvės atėmimo dieną už dvi laisvės apribojimo dienas.

Priteista iš A. U. 39,15 Lt (11 Eur) Klaipėdos teritorinei ligonių kasai civiliniam ieškiniui atlyginti.

Iki nuosprendis įsiteisės, A. U. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. vasario 20 d., apie 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė iš priekio ranka nepilnamečiam sūnui M. U. už kaklo ir suspaudė, po to ranka sudavė jam į smakrą, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kaklo šonuose, kąstinę žaizdą liežuvio dešiniame šone, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, A. U., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014 m. kovo 16 d., apie 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia nuvertė nepilnametį sūnų M. U. ant žemės, ranka iš priekio užspaudė pastarajam kaklą, po to sugriebė nukentėjusiajam už dešinės rankos riešo ir ėmė jį sukti, tokiais savo veiksmais sukeldamas M. U. fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-01 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad M. U. parodymai dėl 2014-02-20, 2014-03-16 epizodų naudojus smurtą yra nepatikimi. Nurodo, kad jų šeimoje dėl vykstančios skyrybų bylos su jo žmona D. U. yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Nesutarimų priežastis yra D. U. motina, kuri gyveno kartu su jų šeima ir nuolat kišosi į jų šeimos gyvenimą, provokavo konfliktus ir muštynes, nustatinėjo vaikus prieš jį. Nuteistasis nurodo, kad M. U. jį buvo sumušęs ir prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis buvo nutrauktas, nes sūnus tuo metu neturėjo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Taip pat nuteistasis nurodo, kad jo žmona be pagrindo kviečia policiją, apkalba jį, norėdama, kad ištuokos byloje prieš jį būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teigia, kad 2014-02-20 jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, nukentėjusysis pats provokavo jį koridoriuje mesdamas jam į galvą puoduką, o po kelių sekundžių jam nuėjus į virtuvę, į nugarą paleido peilį. 2014-03-16 namuose tarp jo ir sūnaus taip pat jokio konflikto nebuvo ir prieš sūnų jis smurto nevartojo. Apelianto manymu, teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesurinkęs pakankamai jo kaltės įrodymų, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Skundžiamu nuosprendžiu A. U. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą savo nepilnamečiam sūnui M. U.. Nuteistasis skunde teigia, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusiojo M. U. bei liudytojos parodymai yra nepatikimi, jie jį apkalba dėl susiklosčiusių konfliktinių santykių šeimoje bei vykstančios skyrybos bylos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie nuteistojo A. U. argumentai nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie A. U. veiksmus BK 140 straipsnio 2 dalies kontekste. Teismas įvertino bei patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, t. y. teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo A. U. kaltei nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. U. fizinio skausmo sukėlimo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo nepilnamečiam sūnui aplinkybių pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo M. U. parodymais, kurie yra nuoseklūs, logiški, atitinka nustatytas faktines įvykių aplinkybes, vienodi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. U. parodymais. Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu dėl įvykio aplinkybių 2014-02-20, jis parodė, kad 2014-02-20, apie 15 val., jam būnant namuose ir žiūrint televizorių, tėvas (A. U.) ėmė prie jo kibti sakydamas, kad jis negali būti šiame kambaryje. Tada jis (M. U.) pasakė, kad ir nebus, ir išėjo į savo kambarį, kur užsidarė duris. Tuo metu tėvas A. U. trenkė į kambario duris ir jos atsidarė. Tada tėvas ėmė jį kaltinti nebūtais dalykais, pripuolė prie jo, abiem rankomis suėmė jam už kaklo, ėmė smaugti, po to spausdamas jam už kaklo perbrėžė kairę kaklo pusę. Jis pasitraukė nuo savo tėvo ir pasakė, kad kvies policiją, tėvas pasakė, kad kviestų, jis pažiūrės, kas bus. Tada jis iškvietė policiją. Po 15–20 minučių išgirdo, kad kažkas bando atrakinti laukines duris. Suprato, kad tai greičiausiai atvyko policija, ir prisiminė, kad iš to streso neteisingai nurodė durų kodą. Jis norėjo išeiti į koridorių ir atidaryti laukines duris, tačiau tėvas nenorėjo jo išleisti į lauką ir pastūmė nuo durų ir alkūne jam sudavė į smakrą, dėl to jis persikando sau dešinę liežuvio pusę (t. 1, b. l. 7–8). Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir akistatos (t. 1, b. l. 24–26) bei teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 5–8). Taigi, kaip matyti, nukentėjusysis iš esmės davė nuoseklius bei vienodus parodymus, todėl abejoti jais nėra pagrindo. Be to, kaip jau minėta, jo nurodytas aplinkybes patvirtina kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Iš policijos pareigūnų parodymų, jų tarnybinio pranešimo matyti, jog buvo užfiksuoti M. U. padaryti sužalojimai, kurie visiškai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes (t. 1, b. l. 1–4). Policijos pareigūnų darytose fotonuotraukose aiškiai matyti M. U. padaryti sužalojimai kakle. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad M. U. buvo padarytos poodinės kraujosruvos kaklo šonuose, kastinė žaizda liežuvio dešiniame šone. Sužalojimus kaklo šonuose M. U. galėjo patirti bukos traumos pasekmėje, galimai suspaudžiant pirštais smaugimo metu. Liežuvio žaizdelė galėjo gautis sukandus dantimis. Apžiūros metu stebėta poodinių kraujosruvų spalva, žaizdos gijimo laipsnis, įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose leidžia teigti, kad sužalojimai įgauti maždaug prieš parą laiko iki objektyvios apžiūros, galimai 2014-02-20. Pagal apžiūros metu konstatuotą sužalojimų išsidėstymą M. U. kūne išskiriama viena trauminio poveikio vieta – kaklo sritis. M. U. sužalojimas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nuteistojo teiginiai, kad 2014-02-20 jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, yra visiškai nepagrįsti ir paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad jei, kaip nurodo nuteistasis, nukentėjusysis ir būtų pats jį, nuteistąjį, provokavęs, tai nesudaro pagrindo nuteistajam tokiu būdu, t. y., vartojant smurtą, spręsti su sūnumi kilusį konfliktą.

Dėl fizinio skausmo M. U. sukėlimo 2014-03-16 pažymėtina, kad abejoti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais dėl 2014-03-16 įvykio aplinkybių taip pat nėra jokio pagrindo. Nukentėjusysis M. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad 2014-03-16 būnant namuose, apie 15 val., tėvas vėl buvo girtas. Konfliktas prasidėjo be jokio preteksto. Namuose taip pat buvo ir mama, sesuo A. U.. Tėvui pradėjus konfliktuoti, jis laikė duris, kad mama D. U. ir sesuo galėtų išbėgti, nes iš pradžių tėvas kabinėjosi prie mamos, o paskui ir prie jo. Kai laikė užstojęs duris, tėtis jam griebė už riešo ir suko ranką, dėl to skaudėjo, buvo sukeltas fizinis skausmas. Jam pavyko išsilaisvinti ir pabėgti. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškus parodymus dėl 2014-03-16 įvykio aplinkybių davė ir D. U. (t. 1, b. l. 95–96). Aplinkybių, kurios leistų abejoti paminėtais parodymais, nenustatyta. Be to, pažymėtina ir tai, kad iš pažymos apie asmens baustumą matyti, jog A. U. ne kartą baustas administracine tvarka už tėvų valdžios panaudojimą, priešingą vaiko interesams (t. 1, b. l. 62–67), kas sudaro pakankamą pagrindą abejoti A. U. teiginiais, jog jis smurto prieš sūnų nevartoja ir tokie jo teiginiai, kad jis yra nuolat sūnaus provokuojamas, vertintini kaip pasirinka gynybos taktika siekiant išvengti atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad jo šeimos nesutarimų priežastis yra jo žmonos D. U. motina, kuri nuolat provokavo konfliktus ir muštynes, nuteikinėjo prieš jį vaikus ir skatino vartoti smurtą prieš jį, yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, nes nuteistasis, būdamas suaugęs žmogus, pats turi suprasti savo pasirenkamų veiksmų pasekmes ir jokie tariami pašaliniai veiksniai negali pateisinti jo vartoto smurto prieš nepilnametį sūnų kilusiems konfliktams spręsti.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti ar naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Dalia KursevičienėKolegijos teisėjos Violeta MiliuvienėAurelija Sadauskaitė