- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-23
- Bylos Nr.
- I-5313-426/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Marcinkevičius kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 litų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
Skunde paaiškino, kad 2008 m. vasario–gruodžio mėn. ir nuo 2010-04-01 iki 2011-03-10 Lukiškių TI-K jis buvo laikomas žiauriomis, nežmogiškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad 2008-02-24 atvykus į Lukiškių TI-K jam patalynė buvo išduota tik po 5 dienų, kameroje Nr. 313 buvo bloga ventiliacija, pastovi drėgmė, nuo sienų luposi tinkas ir dažai, veisėsi tarakonai. Pažymi, kad kameros (apie 8 m² ) buvo perpildytos, nes kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 3–5 kaliniai. Pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jisai patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjo teigimu, dėl didelių dvasinių išgyvenimų, psichologinio sukrėtimo jis patyrė neturtinę žalą.
Savo reikalavimus pareiškėjas pagrindė Konstitucinio teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Atsiliepimas
Teismui pateiktame atsiliepime Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 6–11). Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymi, jog teismui pateikta visa informacija apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, iš kurios matyti, kad atskirais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas pilnai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant Suėmimo vykdymo kodekso 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nuostatose keliamų reikalavimų. Kita vertus, atsakovas negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Todėl Lukiškių TI-K kalinčių bei suimtų asmenų skaičius pastoviai viršija maksimalų leistiną. Pasak atsakovės, dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros galėjo būti perpildytos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už valymą ir tvarką atsakingi patys kameroje esantys nuteistieji bei suimtieji. Išduodamas reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pažymi, kad sprendžiant A. M. žalos atlyginimo klausimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai, kuriais prašoma priteisti kompensaciją neturtinei žalai atlyginti dėl kalinimo sąlygų iki 2010-12-27, yra reiškiami praleidus Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl A. M. skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde teismui nurodytų aplinkybių, motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, jog Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normoms nustatytų reikalavimų (vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose buvo mažesnis negu nustatytas norminiuose aktuose, kamerose buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, veisėsi tarakonai), taip pat pažeisto kitos jo teisės (patalynė nesukomplektuota).
Pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pažymėtina, kad A. Marcinkevičius teismui skundą, kuriame prašoma priteisti 2008 m. vasario–gruodžio mėn. ir nuo 2010-04-01 iki 2011-03-10 dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą, pateikė (išsiuntė paštu) tik 2013-12-27, t. y. praleidęs Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovės atstovas.
Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad, A. Marcinkevičius skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų iki 2010-10-27, reiškiamas praleidus ieškinio senaties terminą ir atsakovės atstovo prašymas šį terminą taikyti tenkintinas. Todėl, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertintini ir analizuotini Lukiškių TI-K veiksmai nuo 2010-10-27. Taip pat pažymėtina, kad dėl ieškinio senaties taikymo neanalizuotinos pareiškėjo nurodytos ir su jo 2008 m. kalinimu galimai netinkamomis sąlygomis sietinos aplinkybės (kamerose buvusi bloga ventiliacija, didelė drėgmė, veisėsi tarakonai, patalpos remontuotinos, patalynė nesukomplektuota).
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas A. M. nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 6–8) apie A. M. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu teisingumo ir išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010-12-27 iki 2013-12-30 pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas ar su kitais asmenimis, o atskirais atvejais vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodyto minimalaus dydžio. Minėtų duomenų analizė liudija, kad A. Marcinkevičius teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 38 dienas, kai vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 1,80–2,60 kv. m. patalpų ploto (2011-03-25 kameroje, kurios plotas 7,28 2m², vienu metu buvo laikomi net 6 asmenys; kiekvienam asmeniui teko po 1,20 m² ploto), t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 p.
Įvertinus pažeidimų trukmę ir jų mastą, akivaizdu, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, kuriose kalintiems (sulaikytiems) asmenims buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 str. pažeidimą (2009-17-16 sprendimas byloje Sulejmanovic v. Italiją; 2007-12-06 sprendimas byloje Lind v. Rusiją; 2007-06-21 sprendimas byloje Kantyrev v. Rusiją ir kt.). Tokiu atveju nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad A. Marcinkevičius aptartu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis norminių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, kurie negali būti pripažįstami mažareikšmiai. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad A. M. skundo reikalavimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, įvertinęs A. M. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 950 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127–129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 950 Lt (275,14 Eur) (devynis šimtus penkiasdešimt litų (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus 14 ct) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.