Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. M. paskirta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2023 m. birželio 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir G. M. paskirta subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal su 2023 m. birželio 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas G. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. sausio 12 d. 19.25 val. iki 2023 m. sausio 13 d. 13.40 val. (viena para).

G. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje nuspręsta palikti galioti, pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir E. B. bei P. S., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. M. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistojo G. M. gynėjas neskundžia byloje nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei G. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo tinkamai. Tačiau nuteistojo gynėjas ginčija nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės bei prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė neįgalus asmuo ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo

7. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti nuteistojo G. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė neįgalus asmuo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame keliamas ir nuteistojo riboto pakaltinamumo klausimas.

8. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Taigi pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės būklės tyrimas reikalauja specialių žinių. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu tik teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindu.

9. Pirmosios instancijos teisme nuteistojo riboto pakaltinamumo klausimas nebuvo sprendžiamas, todėl, turint duomenų apie nuteistojo intelekto sutrikimą, šis klausimas buvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant G. M. pakaltinamumo klausimą, buvo įvertintas kitoje G. M. atžvilgiu nagrinėtoje baudžiamojoje byloje atliktas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, skirta užduotis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno teismo psichiatrijos skyriui, siekiant atsakyti į klausimą, ar tikslinga nuteistajam skirti teismo psichiatrinę ekspertizę.

10. 2022 m. balandžio 28 d. – gegužės 10 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-273/2022 nurodyta, kad G. M. pirmą kartą psichiatro konsultuotas 2008 m. sausio 3 d., diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas. Ambulatoriškai pas psichiatrus lankydavosi, kai būdavo ruošiami dokumentai į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (toliau – ir NDNT) darbingumo lygio įvertinimui. Paskutinį kartą tirtas psichologo 2020 m. birželio 23 d., psichiatro konsultacija – 2020 m. liepos 3 d., diagnozė – lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus. Paskutiniu metu ambulatoriškai nesilanko, gydymo nenaudoja. Minėtame ekspertizės akte nurodoma, kad galimo nusikaltimo padarymo metu (laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 6 d. iki 2022 m. vasario 8 d.) ir šiuo metu G. M. konstatuojamas psichikos sutrikimas – lengvas protinis atsilikimas, dėl ko jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (3 t., b. l. 179-182). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. kovo 19 d. specialisto išvadoje Nr. 93TPK-324/2024, kuri pateikta įvertinus G. M. medicininius dokumentus ir šios baudžiamosios bylos medžiagą, nurodyta, kad pagal esamą intelekto sutrikimo laipsnį (lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus), laikiną psichikos sutrikimą (adaptacijos sutrikimai) skirti teismo psichiatrijos ekspertinę netikslinga (nėra pagrindo) (4 t., b. l. 5).

11. Išdėstyti duomenys patvirtina, kad G. M., nepaisant jam nustatytų sutrikimų, visiškai suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti nusikalstamos veikos darymo metu. Byloje nenustatyta duomenų, kurie leistų taikyti riboto pakaltinamumo institutą ir pripažinti, kad veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo bei nustatyti, jog yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punkte.

12. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. M. gynėjas prašo nuteistojo neįgalumą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Ši aplinkybė nėra numatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalyje, sąraše, tačiau BK 59 straipsni 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia ir tokią aplinkybę, kuri nenurodyta minėto straipsnio 1 dalyje. Tačiau pagal BK 59 straipsnio 2 dalį tokiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai, jaunas amžius ir pan.

13. Byloje, kaip ir minėta, nustatyta, kad G. M. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas. Dėl nurodyto sutrikimo ir organizmo funkcijų sutrikimo jam 2020 m. liepos 29 d. NDNT sprendimu nustatytas 45 procentų bazinis darbingumo lygis (3 t., b. l. 119-120). Šie duomenys patvirtina, kad G. M. sveikatos būklė nėra gera, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nėra susijusi nei su mažesniu nusikalstamos veikos, nei su paties nuteistojo asmenybės pavojingumu, todėl šią aplinkybę vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo. Be to, nuteistajam diagnozuotą sveikatos sutrikimą ir neįgalumą pirmosios instancijos vertino skirdamas bausmę. Kitaip vertinti šių duomenų teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

14. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

15. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. M. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

16. Nuteistojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam galimybę, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę byloje nėra.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju G. M. savo noru nepranešė teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Tas pats pasakytina ir dėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7-287/2009, Nr. 2K-650/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo G. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

18. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016).

19. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Vertinant bylai reikšmingą kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą.

21. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog G. M. padarė vieną sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nusikaltimą, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis G. M. įgijo ir kitam asmeniui perdavė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Piniginio atlygio už tai negavo, tačiau narkotines medžiagas nurodė įgijęs ir perdavęs E. B. norėdamas kartu parūkyti. Apeliantas akcentuoja, kad šios aplinkybės rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir sudaro pagrindą skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu. Teisėjų kolegija pažymi, kad su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis susijusios nusikalstamos veikos sukelia itin žalingus padarinius žmonių sveikatai ar net gyvybei, visuomeniniams santykiams, ekonominėms, dorovinėms ir kitoms socialinėms vertybėms, todėl įstatymo leidėjas neatsitiktinai numatė tokias griežtas sankcijas už BK 260 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jei ne G. M., E. B. galbūt išvis nebūtų įgijęs ir vartojęs narkotinių medžiagų. E. B. paaiškino, kad kreipėsi į G. M., nes buvo girdėjęs iš draugų, kad šis gali padėti įsigyti kanapių. O kad šis narkotinių medžiagų platinimas buvo nevienkartinis atvejis, patvirtina duomenys apie tai, kad G. M. Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 21 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, t. y., už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti. Pastebėtina, kad nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, G. M. padarė tuo metu, kai baudžiamoji byla dėl ankstesnės jo įvykdytos iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos, jau buvo perduota teismui. Vadinasi, jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė, nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Tai rodo, kad nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį, o taip pat ir didesnį jo pavojingumą visuomenei, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šiuos duomenis, neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga, dėl ko, švelnesnės bausmės, negu numatyta baudžiamajame įstatyme jam skyrimas, šiuo atveju nėra galimas. Aptartos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės skyrimas neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties bei nuo naujų nusikaltimų darymo nuteistojo nesulaikytų.

22. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena G. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. G. M. administracine tvarka nebaustas, nusikaltimo padarymo metu buvo neteistas, tačiau nusikalto tuo metu, kai teisme jo atžvilgiu buvo nagrinėjama baudžiamoji byla dėl analogiško nusikaltimo padarymo. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad G. M. dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, vertino jo turimą neįgalumą. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam G. M. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė minimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Be to, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis visiškai prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teismas taikė nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino iš dalies sudėdamas, tad ir galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo.

23. Apeliaciniame skunde akcentuojamos teigiamai nuteistąjį apibūdinančios, jo pozityvų elgesį patvirtinančios aplinkybės nėra pakankamos švelninti G. M. paskirtą bausmę. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas jam minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo švelninti nuteistajam skirtą bausmę ar juo labiau skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo G. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. M. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą atmesti.