Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-462/2012

Teisėja Adolfina Simaitienė (Proceso Nr. 1-06-3-00031-2011-8)

2012 m. kovo 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

dalyvaujant išteisintajam kaltinamajam-nukentėjusiajam S. B., jo gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,

išteisintajam kaltinamajam-nukentėjusiajam I. P., jo gynėjai advokatei Linai Zamulskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo-nukentėjusiojo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. ir I. P., kaltinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. P. ir L. P. pareikštas 5 000 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti atmestas. S. B. pareikštas 7 000 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti taip pat atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis - nukentėjusysis S. B. privataus kaltinimo tvarka prašė iškelti baudžiamąją bylą I. P. pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., dėl to, kad 2010 m. lapkričio 14 d., 00.17 val., jis į butą, esantį „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos mieste, paskambinęs iš mobilaus ryšio telefono Nr. „(duomenys neskelbtini)“ į S. B. mobilaus ryšio telefoną, žodžiu vadino jį „triochla“, „gaidžiu“, kitais necenzūriniais žodžiais ir taip užgauliai pažemino nukentėjusįjį. Pareiškime buvo prašoma privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą I. P. pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Be to, 2010-12-03 S. B., paskambinęs į L. P. (N.) mobilaus ryšio telefoną, išvadino ją, „garažinių narkomane“, „valkatėle“, „juočkių prostitute“, kitais necenzūriniais žodžiais ir taip užgauliai pažemino nukentėjusiuosius. Priešpriešiniame pareiškime buvo prašoma privataus kaltinimo tvarka iškelti baudžiamąją bylą S. B. pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tą kartą, t. y. 2010-12-03 kai skambino L. P., jos mobiliu telefonu atsiliepė I. P., tačiau jis buvo girtas ir telefono ragelį perėmė kitas vyriškis. Tas vyriškis jam pasakė „ko žiovauji gaidy“. Dar kartą skambino į L. P. telefoną, tačiau ragelio niekas nekėlė. Tada paskambino L. P. mamai, nes L. P. tuo metu gyveno pas ją ir norėjo L. P. mamai pasakyti, kaip jos duktė nusivažiavo.

Apeliantas akcentuoja, kad I. P., kaip kaltinamasis, kaltu prisipažino iš dalies, ir parodė, kad jis skambino jam (S. B.) norėdamas apginti žmoną. Telefonu jis siūlė susitikti ir pasišnekėti, norėjo papasakoti, „kokia kekšė“ yra jo žmona L. P. ir, kad ji yra „juodčkių nupista“. Su juo dėl to buvo vyriškas pokalbis telefonu. Tą naktį, kai su juo kalbėjo telefonu kambaryje, jie buvo dviese su žmona, tačiau svečiuose buvo ir draugų, kurie buvo kitame kambaryje. Išklausius telefoninio pokalbio garso įrašą, girdėti vieno jų draugo V. balsas. Tačiau jis nieko tokio nepasakė, kad reikėtų jį įtraukti į bylą. Pokalbyje pašaliniai asmenys nedalyvavo. Sekančią dieną jis (kaltinamasis) paskambino jam (S. B.) ir atsiprašė už pokalbį, tačiau jis pasakė, kad jį užvers mokesčiais ir dar nežino su kuo turės reikalą. Jis įžeidinėjo jį ir jo žmoną. Iš tiesų su juo bylinėtis nenorėjo.

Įžeidimas bus laikomas padarytu ne viešai, kai jis bus padaromas ir viešoje vietoje, t. y. bute „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, telefonu įžeidžiančiai ir užgauliai kalbančiam jam ir I. P. Įžeidimas žodžiu padaromas ne viešai, girdint tik asmeniui, kuriam skirtas įžeidimas ir šalia nėra kitų asmenų. Bylos duomenimis nustatyta, kad pokalbiai telefonu vyko ne viešoje vietoje, o bute, nesant pašalinių asmenų, kurie galėjo girdėti užgaulų atsiliepimą apie konkretų asmenį. Liudytojos D. T. teigimu, 2010-12-03 jis, paskambinęs telefonu L. P., ją išvadino necenzūriniais žodžiais jai girdint pokalbį, nes L. P. buvo įjungusi mobilaus ryšio telefono mikrofoną. Tačiau parodymai apie tai, kad neva tai pokalbio metu buvo įjungtas mobilaus telefono mikrofonas, teismo posėdžio metu įrodyti nebuvo.

Teismas pripažinęs I. P. veiksmuose įžeidimo požymių jo (apelianto) atžvilgiu buvimą, turėjo taikyti baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, t. y. I. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d., o ne pagal 155 str. 1 d., pagrindu. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių I. P. nusikalstamus veiksmus. Teismas nustatęs, kad pareikštas kaltinimas nepasitvirtino, tačiau kaltinamojo veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, privalo tai padaryti, prieš tai išsiaiškinęs, ar iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos iš viso nevykdė ir apsiribojo samprotavimais apie galimai padaryta nusikaltimą.

Išteisintasis kaltinamasis-nukentėjusysis S. B. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis kaltinamasis-nukentėjusysis I. P. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl S. B. ir I. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d.

S. B. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendį ir I. P. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinio skundo dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendžio išteisintasis kaltinamasis-nukentėjusysis I. P. nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik pagal išteisintojo kaltinamojo-nukentėjusiojo S. B. apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d. nustatyta, jog tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d. baudžiamas tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Minėtos teisės normos prasme įžeidimas yra neviešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Baudžiamosios teisės doktrinoje aiškinama, kad užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas, pavyzdžiui, spjūvis į veidą, tampymas už nosies, apliejimas fekalijomis ir pan. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad iki privataus kaltinimo skunde nurodyto galimo baudžiamojo nusižengimo padarymo laiko, apeliantas su kaltininku apskritai nebuvo susitikęs, kalbėjęs, o jo balsą pirmą kartą realiai išgirdo tik apylinkės teisme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog kaltinamasis negalėjo būti susidaręs jokio tiesioginio (betarpiško) įspūdžio, t. y. susidaryti asmenine patirtimi pagrįstą atitinkamą neigiamą nuomonę apie apeliantą. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog konfliktinė situacija tarp I. P. ir S. B. susidarė dėl to, kad apeliantas S. B. galimai neleido savo buvusiai žmonai L. P. (dabartinei kaltinamojo žmonai) matytis su jų dukra bei telefonu su ja konfliktavo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms I. P. poelgis, t. y. mobiliojo ryšio telefonu išsakyti žodžiai vertintini kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje. Teismas tai traktuoja kaip susiklosčiusios konfliktinės situacijos rezultatą, bet ne sąmoningą veiksmą siekiant užgauliai įžeisti apeliantą, kurio net nebuvo realiai matęs.

Tyčią, kaip tam tikrą kaltininko psichinį santykį su daroma nusikalstama veika, apibūdina du elementai – intelektinis ir valinis. Baudžiamosios teisės teorijoje priimta laikyti, taip pat tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 str., kad intelektinį tyčios elementą sudaro nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas. Nusikalstamose veikose, baudžiamajame įstatyme aprašytose materialiosiomis sudėtimis, tradiciškai išskiriamas dar vienas intelektinio elemento aspektas – numatymas, kad dėl asmens veikos gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti padariniai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju padarytas veiksmas – telefonu išsakyti žodžiai (galimai įžeidžiantys apeliantą) negali būti laikomas padarytu tiesiogine tyčia, kadangi kaltininkas susiklosčiusioje situacijoje tinkamai nesuvokė (intelektualinis tyčios elementas) užgaulių ir žeminančių savo išsakytų žodžių apelianto atžvilgiu pobūdžio, nenorėjo jo realiai užgauliai pažeminti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog I. P. mobiliojo ryšio telefonu nepagarbiai išsakytuose žodžiuose buvo motyvuoto sąmoningo ketinimo užgauliai pažeminti apeliantą. Darytina išvada, kad I. P. nesiekė šiurkščiai pažeisti kito žmogaus orumo.

Taigi išteisintojo I. P. veikoje nebuvo ir subjektyviųjų tiesioginės tyčios įžeisti S. B. požymių (elementų). Esant šioms aplinkybėms I. P. pripažinti kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d., nėra pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi privataus kaltinimo bylą apeliacinio skundo ribose konstatuoja, kad I. P. veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 2 d., požymių.

Dėl išvardytų motyvų nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-22 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

kaltinamojo-nukentėjusiojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.