Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68² straipsniu, J. G. dvejus metus po nuosprendžio įsiteisėjimo atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuoti 200 Lt (57,92 Eur).

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad jis būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu, vykdydamas savo tiesiogines funkcijas - patruliuodamas riedžiu po priskirtą teritoriją – Tarptautinį Vilniaus oro uostą, esantį Rodūnios kelias 2, Vilniuje, 2014-12-18 apie 19 val. 25 min. priešais Tarptautinio Vilniaus oro uosto A sektorių sustabdė V. K., kuris vairavo pastarajam priklausantį automobilį „AUDI A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš sustabdymą sustojusį kelių ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, bei už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už V. K. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 2 dalyje (Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas), (duomenys neskelbtini) tarnybinėse patalpose, įrengtose (duomenys neskelbtini) pirmame ir antrame aukštuose – koridoriuje ant laiptų savo naudai tiesiogiai V. K. pareikalavo, parašydamas 200 skaičius mobiliojo ryšio telefono ekrane, duoti jam (J. G.) 200 litų (57,92 Eur) dydžio kyšį, po ko toje pat vietoje iš V. K. priėmė 200 litų (57,92 Eur) dydžio kyšį, parodydamas pinigus padėti ant koridoriuje esančio lango palangės, tokiu būdu būdamas valstybės tarnautoju, savo naudai tiesiogiai pareikalavo duoti 200 litų (57,92 Eur) kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir tiesiogiai priėmė reikalautą kyšį.

Pirmosios instancijos teismas įrodymais byloje pripažino duomenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas negalėjo būti pripažinti įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 218 straipsnio 1 dalies, 219 straipsnio 4 punkto reikalavimus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagal BPK nuostatas galėtų būti pripažinti įrodymais - dalis duomenų yra surinkta neleistinais būdais, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, kiti byloje esantys duomenys niekaip nepatvirtina jo kaltės. Dėl paminėtų aplinkybių, apelianto įsitikinimu, byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas neteisėtai, taip pat neteisėtai buvo perduota teismui ir byla.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, susijusiais su byloje esančių duomenų nepagrįstu pripažinimu įrodymais, byloje esančių įrodymų nepatikimumu, netinkamu byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimu, nuosprendžio neatitikimu BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Pažymėtina tai, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais, kadangi jie atitinka kitų byloje nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų surinktų bei teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog neužilgo po įvykio Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus pareigūnams atliekant (duomenys neskelbtini) poskyrio patalpų apžiūrą, apeliantas savanoriškai pateikė kartu su savimi turėtus 340 litų, tarp kurių buvo ir 200 litų kupiūra (1 t., b.l. 144-145). Šiame kontekste pažymėtina tai, jog Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 110 punkte (veikos padarymo metu galiojusi redakcija) numatyta, jog policijos patruliui tarnybos metu draudžiama turėti didesnę kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Jeigu atvykęs į tarnybą policijos patrulis turi didesnę, nei nurodyta, pinigų sumą, privalo apie tai pranešti instruktažą atliekančiam pareigūnui. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu J. G. patvirtino, jog su šios instrukcijos nuostatomis yra susipažinęs. Taigi apelianto paaiškinimai, kad jis pamiršo iš esmės būtent tuos du šimtus litų prieš tarnybą išsiimti ir palikti automobilyje (likusi apelianto su savimi turėta pinigų suma iš esmės atitiko leidžiamą darbo metu su savimi turėti grynųjų pinigų sumą), įvertinus juos byloje nustatytų aplinkybių kontekste bei atsižvelgus į tai, jog, pasak apelianto, pastarojo tarnybos policijoje stažas įvykio metu siekė beveik 18 metų, yra neįtikinami ir vertintini kritiškai.

Priešingai nei teigiama apelianto skunde, liudytojo V. K. pirmiau išdėstytų parodymų nepaneigia byloje VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo pateiktuose 2014-12-18 nuo 18.30 val. iki 22.00 val. vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys. Iš 2015-03-02 vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, jog pateiktuose vaizdo įrašuose nėra užfiksuota oro uosto teritorijos dalis, kurioje buvo sustojęs V. K. vairuotas automobilis Audi A4, v/n (duomenys neskelbtini) ir kur į jį įsėdo A. D. ir D. D., taip pat vieta, kurioje šį automobilį sustabdė J. G.. Kita vertus, iš pateiktų vaizdo įrašų matyti, jog laikotarpiu nuo 19:33:21 iki 19:43:56 val. filmuotose teritorijos dalyse po teritoriją riedžiumi patruliavęs J. G. nebuvo užfiksuotas. Tuo tarpu sprendžiant iš liudytojų V. K., V. K., A. D. ir D. D. parodymų, Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniosios tyrėjos 2015-02-13 tarnybiniame pranešime dėl tikrintų transporto priemonių registracijos sistemos duomenų analizės bei Tikrintų transporto priemonių registracijos sistemoje užfiksuotų duomenų, Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateiktos informacijos, būtent minėtu laikotarpiu J. G. su V. K. ir kontaktavo dėl pastarojo galimai padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, buvo nuėję į (duomenys neskelbtini) poskyrio patalpas.

Liudytojų A. D. ir D. D. teigimu, jų lėktuvas Vilniaus oro uoste nusileido apie 19.10 val. Iš šių liudytojų, taip pat liudytojų V. K., V. K. parodymų matyti, jog A. D. ir D. D. su savimi turėjo tik rankinį bagažą, kas patvirtina, jog išlipus iš lėktuvo pastarieji neužtruko atsiimdami bagažą. Sprendžiant iš A. D. ir D. D. parodymų, atvykstančių pasiimti K. jie laukė apie 10-15 min. Tuo tarpu atvykus K., jie tik sudėjo į bagažinę su savimi turėtas kuprines ir įlipo į automobilį, kas užtruko apie minutę laiko, po ko pajudėjo ir netrukus buvo sustabdyti policijos pareigūno. Be kita ko, liudytojai V. K., A. D. ir D. D. apklausų metu parodė ir tai, kad V. K. policijos įstaigos patalpose užtruko vos 5-7 min.

Iš Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniosios tyrėjos 2015-02-13 tarnybiniame pranešime dėl tikrintų transporto priemonių registracijos sistemos duomenų analizės bei Tikrintų transporto priemonių registracijos sistemoje užfiksuotų duomenų matyti, jog apie automobilio Audi A4, v/n (duomenys neskelbtini) sustabdymą Rodūnios kelyje radijo ryšiu Autotikros kanalu policijos ekipažas šaukiniu „(duomenys neskelbtini)“ pranešė 2014-12-18 19.33 val. Tikrintų transporto priemonių registracijos sistemos skiltyje „Priežastis“ nurodyta – kiti pažeidimai, skiltyje „Poveikis“ – paleistas (1 t., b.l. 75-76). Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateikti duomenys patvirtina, jog A. D. į Bendrąjį pagalbos centrą pranešti apie kyšio reikalavimo ir paėmimo faktą iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) paskambino 2014-12-18 19:45:06 val. A. D. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore turinys patvirtina, jog kyšį policijos pareigūnas, dirbantis Vilniaus oro uosto teritorijoje, paėmė 10-15 min. iki skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (1 t., b.l. 79-86). Iš minėto telefono numerio išklotinių matyti, jog skambučio metu skambinęs asmuo buvo bazinės stoties 119F veikimo zonoje (1 t., b.l. 95-118). Tuo tarpu UAB „Omnitel“ 2015-02-18 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog bazinė stotis 119F yra Vilniuje, Metalo g. 8, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kaminas (1 t., b.l. 123).

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, jog VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo pateiktuose 2014-12-18 nuo 18.30 val. iki 22.00 val. vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys paneigia V. K. apklausų metu nurodytą įvykių seką bei patvirtina, kad apeliantas objektyviai nebūtų galėjęs ir spėjęs atlikti veiksmų, sudarančių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį, nėra jokio pagrindo. Priešingai, išdėstytų aplinkybių visuma dar kartą patvirtina, jog liudytojų V. K., V. K., A. D. ir D. D. parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti, grindžiant apelianto kaltę, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

Beje, A. D. parodymų patikimumo nepaneigia ir apelianto argumentai apie liudytojos apklausų metu nurodytą aplinkybę dėl J. G. įvykio metu dėvėtos kepurės. Ši liudytoja apklausų metu nuosekliai parodė, kad apeliantas įvykio metu buvo su kepure. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir liudytoja V. K.. Todėl vien tai, kad A. D. neįsidėmėjo, kokia tai buvo kepurė - megzta ar ne, nesuteikia pagrindo jos parodymais abejoti. Juolab, kaip šioje nutartyje buvo minėta, pats J. G. neneigia fakto, jog įvykio dieną, jam dirbant Vilniaus oro uosto teritorijoje, buvo sustabdęs V. K. vairuotą automobilį dėl galimai padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, jog ikiteisminio tyrimo metu fiksuojant D. D. ir D. D. parodymus buvo padaryti pažeidimai, nesilaikyta BPK 183 straipsnyje nustatytos apklausos atlikimo tvarkos, BPK 179 straipsnyje numatytų ikiteisminio tyrimo veikos eigos ir rezultatų fiksavimo tvarkos (apklausų neatliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, apklausų protokolus surašė patys liudytojai), kita vertus, laikyti padarytus pažeidimus šiuo atveju esminiais nėra pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, jog D. D. ir D. D. gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl pastariesiems teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolai, apklausų protokolai buvo išsiųsti elektroniniu paštu. Tuo tarpu pastarieji, susipažinę su savo teisėmis, pareigomis bei atsakomybe už melagingų parodymų davimą, ką patvirtino parašais, patys užpildė apklausų protokolų blankus, surašė jiems apie aptariamą įvykį žinomas aplinkybes bei procesinius dokumentus registruotu paštu atsiuntė ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui liudytojo duoti parodymai negali būti pripažinti byloje savarankišku įrodymų šaltiniu, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui liudytojo duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu gali būti perskaitomi ir jais remiamasi tik tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Be to, D. D. ir D. D. buvo apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur pastariesiems dar kartą buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, pastarieji įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojai teisiamojo posėdžio metu dėl esminių įvykio aplinkybių davė iš esmės analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu jų užrašytiems parodymams. Tuo pačiu atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai. Taigi liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-481/2014).

Tokiu būdu, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, neabejotinai patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį kaltu buvo pripažintas pagrįstai. Jo kaltę pagrindžia byloje teisėtais būdais surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Nepagrįsti yra ir apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami tik apelianto kaltę pagrindžiantys duomenys. Bylos medžiaga patvirtina, jog siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, buvo tiriama ir J. G. apklausų metu iškelta įvykio versija, jog įvykio dieną darbo metu turėtus 200 litų jam davė žmona J. G. sumokėti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą jam priklausančio automobilio SAAB 95 remontą. Tyrimo metu bendrovės „(duomenys neskelbtini) vadovas M. G. pateikė į bylą apeliantui priklausančio automobilio SAAB 95 2014-12-08 perdavimo – priėmimo aktą, kuriame nurodyta kokie gedimai buvo sutvarkyti (gedimai – neveikiantis kairės pusės langas, dega airbag lemputė, nedega atbulinio lemputė, neveikia parktronikai) bei pateikta atliktų remonto darbų sąmata (galutinė mokėtina suma 210 litų). Akte nurodyta, kad paminėta suma neapmokėta (1 t., b.l. 51-52). Kita vertus, šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į tai, jog J. G., apklausų metu nurodydamas aplinkybes apie jo automobiliui atliktus remonto darbus bei apmokėjimą už juos, nebuvo nuoseklus, pastarojo parodymai nesutampa su autoserviso vadovo pateiktais duomenimis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pastarasis nurodė, jog kelios dienos iki 2014-12-18, tikslios datos neprisimena, (duomenys neskelbtini) esančiame servise remontavo jam priklausantį automobilį SAAB. Už remontą liko skolingas 200 Lt, todėl po darbų planavo užsukti į servisą ir sumokėti. Šiuos pinigus jam davė žmona, paėmusi iš namuose esančio seifo. Tuo tarpu apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jau parodė, jog jam priklausantį automobilį SAAB iš autoserviso atsiėmė savaitė iki aptariamų įvykių. Autoservisui už atliktus jo automobilio remonto darbus jis turėjo sumokėti 1200 litų. Atsiimdamas automobilį 1000 litų sumokėjo, o 200 litų liko skolingas. Sumokėti visos sumos negalėjo, nes neturėjo tiek pinigų. J. G. parodė ir tai, jog be kitų remonto darbų servise buvo keičiamas kuro siurblys.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. G. darbo užmokestis yra mokamas tokia tvarka: iki einamo mėnesio 25 dienos yra išmokamas avansas, iki kito mėnesio 10 dienos yra išmokama likusi darbo užmokesčio dalis (1 t., b.l. 195). Tokiu būdu paminėtos aplinkybės bei apelianto parodymai apie tai, kad pastarasis šeimoje dirba vienas ir po 2014 m. gruodžio 10 d. atsiimdamas automobilį neturėjo visos sumos sumokėti už atliktus jo remonto darbus, kai tuo tarpu avansas dar nebuvo sumokėtas, taip pat leidžia teigti, jog tikėti pirmiau paminėta apelianto iškelta versija, nėra pagrindo.

Be kita ko, tikrinant apelianto teiginius, jog įvykio dieną darbo metu turėtus 200 litų jam davė jo žmona, ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą dėl DNR tyrimo atlikimo, taip pat buvo paskirta užduotis atlikti daktiloskopinį tyrimą. J. G. iškeltą versiją patvirtinančių duomenų taip pat nebuvo gauta. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015-01-20 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog apyvartoje buvę pinigai yra netinkamas objektas biologiniam (DNR) objektų tyrimui (1 t., b.l. 147). Tuo tarpu, atlikus daktiloskopinį tyrimą, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant pateiktos tirti 200 litų nominalo kupiūros, serijos Nr. AG1363856, kurią ikiteisminio tyrimo metu daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė J. G., yra rankų pėdsakai, kurie netinka asmeniui identifikuoti. Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, jog tyrimo metu nustatyta, kad ant pateiktos tirti 200 Lt nominalo kupiūros yra rankų pėdsakai, sudaryti iš atskirų papiliarinių linijų ir sutepimų, juose atsispindėjusios kelios papiliarinio rašto detalės individualių požymių visumų nesudaro, dėl to šie pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti (1 t., b.l. 155-156). Tokiu būdu dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pagrįstai teisiamojo posėdžio metu buvo atsisakyta apklausti liudytojais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą M. G., taip pat apelianto žmoną J. G., kuri neabejotinai yra suinteresuota savo vyro bylos baigtimi. Šiame kontekste pastebėtina tai, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Atmetami kaip nepagrįsti ir apelianto skundo argumentai, susiję su žiniasklaidos įtaka byloje apklaustiems liudytojams, o taip pat ir jo bylą nagrinėjusiam teismui, teismo šališkumu. Nors liudytojos A. D., V. K. apklausiamos patvirtino, kad apie apeliantą skaitė žiniasklaidoje, kita vertus, byloje nėra duomenų apie tai, jog šie straipsniai žiniasklaidoje būtų įtakoję jų parodymus nagrinėjamoje byloje. Kaip jau minėta, liudytojos byloje davė nuoseklius, ne tik tarpusavyje, bet ir kitų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytoms aplinkybėms atitinkančius parodymus, todėl abejoti jų objektyvumu nėra pagrindo.

Abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu šiuo atveju taip pat nėra pagrindo. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t.y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008 ir kt.). Vertindama subjektyviuosius aspektus teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį tendencingumą. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu apeliantas jo bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą įžvelgia per, jo manymu, tendencingą įrodymų vertinimą, kurį įtakojo žiniasklaidoje apie jį suformuota neigiama nuomonė, ir dėl to padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstumu. Kita vertus, apelianto pareiškimai apie galimą žiniasklaidos įtaką teismui yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais duomenimis. Tuo tarpu tai, kad teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas, nes teismo išvados J. G. byloje dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos, pagrįstos įrodymų visuma, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad teisingai pirmosios instancijos teismas apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką parinko bausmės rūšį bei nustatė jos dydį. J. G. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti ir šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį taip pat nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija palieka nenagrinėtus apelianto skundo argumentus, susijusius su V. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisėtumu. Pažymėtina tai, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Dėl paminėtų aplinkybių kvestionuoti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro G. Tarasevičiaus 2015-02-19 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą V. K. atžvilgiu, kuris buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.