Telšių apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Ieškovai A. V. ir P. V. ieškiniu prašo pripažinti, kad nekilnojamasis turtas, kurį sudaro butas su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuo pat šio turto įsigijimo dienos R. V. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

2. Ieškovai ieškinyje nurodė, kad jų tėvas R. V. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su I. (S.) V. (santuokos sudarymo akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Nesusiklosčius šeimyniniams santykiams, (duomenys neskelbtini) Telšių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą, kuriuo santuoką tarp I. V. ir R. V. nutraukė. Minėtame teismo sprendime nurodyta, kad bylos nagrinėjimo metu šalys jau apie pusmetį gyveno atskirai, bendro ūkio nevedė, šeimyninių santykių nepalaikė. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad R. V. vardu yra įregistruotas nekilnojamasis turtas - butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šiame ieškinyje nurodytas butas su rūsiu R. V. vardu buvo įgytas 1992 m. birželio 2 d. Pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. 1-1374 (Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą), sutarties reg. Nr. 1-4898. Iš teismui pateiktos buto pirkimo-pardavimo sutarties, taip pat Taupomojo banko pranešimų, taupomosios knygelės įrašų matyti, kad dalis pirkimo kainos buvo apmokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis, o dalis grynaisiais pinigais. Pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, pagal šį įstatymą pirkti butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimos nariai. Jų tėvas su šeima privatizuojamame bute jau gyveno iki santuokos sudarymo su I. V.. Nepaisant to, kad formaliai, pagal tuo metu galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą laikoma, jog jų tėvo vardu įgytas turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, iš faktinių aplinkybių matyti, kad butas su rūsiu tėvui buvo suteiktas, jam dar gyvenant santuokoje su jų mama V. V. ir dirbant (duomenys neskelbtini). Tik pirkimo pardavimo sutarties sudarymas įvyko, įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui ir jau gyvenant santuokoje su I. V.. Iš pateikiamų rašytinių įrodymų matyti, kad R. V. buvo nuolat dirbantis, gaudavo atlyginimą, todėl nėra abejonių, kad jis realiai galėjo savo lėšomis įsigyti minėtą nekilnojamąjį turtą. Abejonių dėl tėvo asmeninės nuosavybės nekelia ir faktas, kad nei santuokos nutraukimo metu (bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu), nei vėliau I. V. jokių pretenzijų dėl minimo buto neišreiškė, kas, laikytina, jog ji taip pat pripažįsta ir sutinka, kad jų tėvo vardu registruotas butas buvo jo asmeninė nuosavybė. Ji 2025 m. gegužės 14 d. šią bylą nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka, pateikė teismui pareiškimą, jog jokių pretenzijų į jų nurodomą butą neturi. (duomenys neskelbtini) jų tėvas R. V. mirė. Kadangi jis mirė būdamas ištuokoje, todėl jo įstatyminiai turto įpėdiniai pagal įstatymą yra tik jie dviese - jo sūnūs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš pateikto 1997 m. kovo 8 d. R. V. surašyto testamento, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), bei Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro Gedimino Permino išduotų liudijimų, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), matyti, kad jie yra R. V. testamentiniai įpėdiniai, nes testamentu tėvas visą savo turtą lygiomis dalimis paliko jiems. Nors minėta nuosavybė įgyta tėvo vardu, ir šį turtą jis įsigijo už savo asmenines lėšas, tačiau, atsižvelgiant į turto įsigijimo datą bei teisinį reglamentavimą, laikoma, kad dalis šio turto priklauso ir atsakovei I. V.. Dėl šios priežasties jie gali paveldėti tik dalį (1/2) tėvui priklausiusio, aukščiau paminėto nekilnojamojo turto - buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Todėl kreipiasi į teismą, prašydami pripažinti, kad minėtas nekilnojamasis turtas (o ne jo dalis) jų tėvui R. V. priklausė asmeninės nuosavybės teise, nes buvo įgytas iš jo asmeninių lėšų. Mano, kad I. V., pateikdama teismui minėtą pareiškimą dėl sutikimo su jų reikalavimu, tik patvirtina nurodomas aplinkybės ir faktą, kad ji neprisidėjo prie šio turto įsigijimo, kad minimas turtas buvo įgytas už asmenines R. V. lėšas ir šis turtas jam priklausė būtent asmeninės nuosavybės teise. Kadangi R. V. yra miręs, todėl į teismą dėl turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe kreipiasi jie, jo įpėdiniai.