Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2017-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-300/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-03-09
Bylos Nr.
1A-63-300/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
E. J.
Advokatai
Sofija Kručienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-300/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09395-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.9.8; 1.1.10.1; 1.2.14.1.2.2; 2.4.6.4.2.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Lilijai Saldukienei,gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,nuteistajam E. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2016-11-25.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2016-02-26 iki 2016-11-25.

Vadovaujantis BK 72 str., iš E. J. paimti pinigai – 50,64 Eur, konfiskuoti.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

E. J. pagal BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2016-02-26 apie 00.49 val. Šiaulių rajone, išdauždamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ maisto prekių parduotuvės Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., stiklo paketą, įsibrovė į patalpą, iš kur pagrobė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą: 80 vnt. cigarečių pakelių ,,LD Red 100“ 200 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,5 euro vertės), 40 vnt. cigarečių pakelių ,,LD Blue 100“ 100 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,5 euro vertės), 10 vnt. cigarečių pakelių ,,Bond Street Fine“ 23,50 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,35 euro vertės), 10 vnt. cigarečių pakelių ,,Bond Street Special“ 23,50 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,35 euro vertės), 20 vnt. cigarečių pakelių ,,LD Red“ 50 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,5 euro vertės), 10 vnt. cigarečių pakelių ,,Winston Fresh“ 29 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,9 euro vertės), 10 vnt. cigarečių pakelių ,,Philip Morris Royal 100“ 25 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,5 euro vertės), 20 vnt. cigarečių pakelių ,,Philip Morris Red 100“ 50 eurų bendros vertės (1 vnt. 2,5 euro vertės), 4 vnt. 0,5 l talpos brendžio ,,Renaissance VSOP“ 21 eurų bendros vertės (1 vnt. 5,25 eurų vertės), 4 vnt. 0,5 l talpos brendžio ,,Renaissance VS“ 30,36 eurų bendros vertės (1 vnt. 7,59 eurų vertės), 4 vnt. 0,7 l talpos degtinės ,,Bajorų premium“ 35,96 eurų bendros vertės (1 vnt. 8,99 eurų vertės), 3 vnt. 0,7 l talpos degtinės ,,Bajorų klasikinė“ 23,37 eurų bendros vertės (1 vnt. 7,79 eurų vertės), 2 vnt. 0,5 l talpos armėniško brendžio ,,Mergelė“ 32,98 eurų bendros vertės (1 vnt., 16,49 eurų vertės), 3 vnt. 0,7 l talpos degtinės ,,Sobieski“ 18,87 eurų bendros vertės (1 vnt., 6,29 eurų vertės), 6 vnt. 0,7 l talpos degtinės ,,Stumbras Tyra“ 53,94 eurų bendros vertės (1 vnt., 8,99 eurų vertės), 6 vnt. 0,5 l talpos degtinės ,,Stumbras Tyra“ 38,94 eurų bendros vertės (1 vnt., 6,49 eurų vertės), 6 vnt. 0,5 l talpos degtinės ,,Gedimino crystal“ 29,70 eurų bendros vertės (1 vnt., 4,95 eurų vertės), seifą ,,Valburg“, kuriame buvo 400 eurų įvairiomis kupiūromis, iš EKA kasos 78,80 eurus įvairiomis kupiūromis, iš terminalinės kasos 123,47 eurus įvairiomis kupiūromis, iš viso pagrobė svetimo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą už 1388,39 eurus.

II.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo: 1) pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, sumažinant jo pagrobtų daiktų kiekį ir sumą; 2) sumažinti paskirtą bausmę ir, taikant BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti; 3) panaikinti 50,64 eurų konfiskaciją. Apeliacinį skundą E. J. grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

2. Neišaiškino kitų asmenų (asmens), įvykdžiusių vagystę iš parduotuves dar iki jam įsibraunant į parduotuvę.

3. Jis neišdaužė parduotuvės lango ir nepavogė tokio kiekio prekių, nevogė jokių pinigų iš seifo. Teisminio posėdžio metu paaiškino, kad įvykio dieną kartu su K. B. vartojo alkoholinius gėrimus pas Ž. K. namuose. Po to, abu nuėjo pas K. B. į namus. Ten K. B. jam pasiūlė apvogti parduotuvę, sakė, kad į vidų galima patekti išdaužus langą, ir iš parduotuvės paimti alkoholinių gėrimų, cigarečių. Jis sutiko. Paėmęs K. B. duotą maišą ir juodas pirštines, nuėjo prie parduotuvės. Prie parduotuvės pastebėjo, kad išdaužtas parduotuvės langas ir prie lango pristumta lentyna su prekėmis. Jis nustūmė lentyną ir įlindo į vidų. Viduje buvo sudėti kažkokie aparatai, mėtėsi stiklai. Jis paėmė apie 20 butelių degtinės ir sudėjo juos į maišą, ir po du butelius įsikišo į rankoves. Cigarečių neėmė. Visų kaltinime nurodytų prekių negalėjo paimti, nes nebūtų vienas visko panešęs. Parduotuvėje prekių tyčia neišmėtė. Lipant laukan iš parduotuvės, galėjo užkliūti už lentynos. Maišą su prekėmis pasidėjo, nes negalėjo jo panešti. Nuėjo pas K. B. į namus ir nusinešė tik 4 (keturis) butelius degtinės. Kai kartu išgėrė pusę butelio degtinės, K. B. pasakė, kad reikia eiti parnešti maišą su likusia degtine, tačiau K. B. kartu nėjo, o vėliau K. B. jam paskambino ir liepė ateiti prie parduotuvės, o kai nuėjo, jį prie parduotuvės sulaikė policijos pareigūnai.

4. Iš 2016-02-26 apžiūros protokolo matyti (l t., b. l. 17–23), kad lauke rastas cigarečių pakelis „Philips Moris Red“ ir šalia sniege rasti du avalynės pėdsakų įspaudai, prie ūkinio pastato policijos darbuotojai rado 16 vnt. cigarečių pakelių „LD“ ir šalia sniege daro įspaustą avalynės pėdsaką, tačiau šių pėdsakų jokios atliejos nebuvo daromos ir nebuvo siekiama nustatyti, kas paliko šiuos pėdsakus – jis ar K. B., at kiti asmenys.

5. Nebuvo patikrinta, ar K. B. namuose nėra iš parduotuvės vogto turto.

6. Iš 2016-04-18 specialisto išvados matyti, kad piršto pėdsakas, rastas ant 0,7 l talpos degtinės butelio „Bajorų“, paimtas 2016-02-26 apžiūrint įvykio vietą po vagystės, paliktas ne jo (E. J.), kas reiškia, jog prieš tai parduotuvę apvogė kitas asmuo arba kiti asmenys.

7. Kai teismas ėmėsi iniciatyvos, kad būtų atliktas daktiloskopinis tyrimas ir būtų nustatyta, ar ne K. B. paliko tą piršto antspaudą, K. B. pradėjo slapstytis, kas įrodo, jog jis (K. B.) yra kaltas, tuo labiau, kad parduotuvėje buvo rasta K. B. kuprinė.

8. Siekiant išsiaiškinti ar tikrai jis (E. J.) vienas galėjo apvogti parduotuvę ir ar tikrai niekas iki jo parduotuvės neapvogė, turėjo būti atliktas eksperimentas, kad išsiaiškinti, kiek degtinės tilpo į K. B. jam duotą maišą ir kiek vienu kartu galėjo jis panešti, ar galėjo įtilpti dar ir cigaretės.

Šalies argumentai

9. K. B. nurodė, kad jis (E. J.) grįžo iš parduotuvės po 20 min., todėl, atmetus sugaištą laiką einant ir grįžtant iš parduotuvės, parduotuvei apvogti jam liko ne daugiau kaip 10 min. (skaičiuojant, kad nuėjo per penkias minutes ir grįžo per penkias minutes), per kurias galėjo pavogti tik tiek, kiek nurodė, tačiau negalėjo išnešti seifo.

10. K. B. galėjo pavogti cigaretes, nes liudytojas T. K. apklausiamas (2 t., b. l. 134) parodė, jog K. B. kovo mėnesio pradžioje norėjo iš jo pirkti automobilį ir už jį pasiūlė 4 blokus cigarečių „LD“, tačiau šis sandoris neįvyko. K. B. iš dalies pripažino tokius mainus, tačiau teigė, kad derybos vyko ne su T. K., o su J. K..

11. Teismas turėjo K. B. parodymus vertintini kritiškai, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi – pats pasiūlė jam (E. J.) įvykdyti vagystę ir davė maišą nuo trąšų, pats paskambino policijai, o po to dar pakvietė jį ateiti prie parduotuvės. Gali būti ir taip, kad kas nors kitas paskambino policijai, o K. B. buvo sugautas prie parduotuvės ir, nenorėdamas būti apkaltintas, pareiškė, jog jis pats paskambino policijai.

12. Nuosprendis grindžiamas pareigūnų parodymais, t. y. R. M. 2016-02-26 tarnybiniu pranešimu ir G. B. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais (1 t., b. l. 39). Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis (E. J.) buvo labai girtas ir dėl girtumo galėjo prikalbėti bet ką, nesuvokdamas ką aiškina, tikėdamasis būti paleistas, kaip K. B..

13. Nuosprendyje nurodyta, kad jis (E. J.) pavogė iš seifo 400 eurų įvairiomis kupiūromis, iš EKA kasos 78,80 eurų įvairiomis kupiūromis, iš terminalinės kasos 123,47 eurus įvairiomis kupiūromis, o sulaikius pas jį rasta 50,64 eurai, kuriuos turėjo dar iki vagystės. Jei jis tikrai būtų pavogęs pinigus, tai pas jį būtų rasti visi pinigai, nes namo grįžęs nebuvo.

14. Jis negali pripažinti to, ko nepadarė, t. y. negali pripažinti tokio kiekio pavogtų daiktų, todėl pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir gailisi.

15. Neteisingai nuosprendyje nurodoma, kad jis niekur nedirba. Jis dirbdavo pas ūkininkus (yra duomenys byloje), taip pat dirbo pas savo mamą B. J., kuri turi žemės apie 100 ha žemės.

16. Paskirta bausmė per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistais E. J. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, E. J. pripažino kaltu dėl kvalifikuotos vagystės pagal BK 178 str. 2 d. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis E. J. iš esmės neneigia įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau ginčija kai kurias nustatytas veikos padarymo aplinkybes – kad pagrobė ne tiek turto, kiek inkriminuota ir pan., nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam taikytos baudžiamosios atsakomybės ir turto konfiskavimu. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.), atskirai pasisakydamas dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento.

Dėl kitų asmenų kaltės, faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir įrodymų vertinimo

1.1. E. J. savo skundu kritikuoja skundžiamą nuosprendį ir tuo aspektu, kad teismas nesiaiškino ir kitų asmenų, dalyvavusių vagystėje iš parduotuvės. Atsakant į tokius argumentus pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl E. J. įvykdytos vagystės ir byla, kurioje kaltinimai pareikšti tik E. J., buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 str. 1 d. nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl to pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo E. J. byloje nustatinėti kitus asmenis, galimai įvykdžius vagystę iš tos pačios parduotuvės, kaip ir E. J., ir (ar) spręsti liudytojo K. B. kaltės klausimą, kai vagystės padarymu buvo kaltinamas E. J.. Minėti apelianto argumentai neatitinka imperatyvių Baudžiamojo proceso normų.

1.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad E. J. kaltintas ir pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už konkrečių kaltinime išvardintų prekių, daiktų, pinigų vagystę iš parduotuvės, pagal UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateiktą pareiškimą(1 t., b. l. 5–11). Apeliantas iš esmės neginčija civilinio ieškovo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pareiškime nurodytų prekių, daiktų, pinigų pagrobimo fakto, tik teigia, kad jis vienas visų šių prekių pagrobti negalėjo ir nepagrobė. Kolegija neturi pagrindo abejoti dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nurodyto pagrobto turto apimties, vertės ir kt., todėl, esant tokiai situacijai, nėra būtinybės tai nagrinėti detaliau.

1.3. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. J. kaltės bei veikos kvalifikavimo, yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, tarp jų paties E. J. parodymus skirtingose proceso stadijose (ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrnėjimo metu) kaip visumą (BPK 20 str. 4 d. ir 5 d.). Apylinkės teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kaltinamojo E. J. kaltę dėl vagystės iš parduotuvės grindė nuosekliais, iš esmės sutampančiais liudytojų policijos pareigūnų R. M. ir G. B. parodymais, liudytojo K. B. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros, akistatos protokolais ir kitais įrodymais. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigta E. J. iškeltos versijos, kad K. B. jam pasiūlė apvogti parduotuvę, kad K. B. jam davė maišą ir juodas pirštines, kad jis paėmė tik dalį (apie 20 vnt.) butelių su alkoholiniais gėrimais, kad cigarečių ir pinigų iš parduotuvės negrobė. Pažymėtina, kad E. J. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs dėl esminių aplinkybių. Antai, iškart sulaikytas po vagystės E. J. policijos pareigūnams R. M. ir G. B. iš esmės savo kaltės dėl vagystės neneigė, nurodė, kad iš parduotuvės pagrobė degtinės butelius, ciogaretes, visus pinigus iš kasos, kasą atsirakindamas kasoje paliktu rakteliu, tačiau negalėjo nurodyti pagrobtų daiktų kiekio ir pinigų sumos. Apklausiamas pirmą kartą po vagystės 2016-02-26 (1 t., b. l. 148–149) E. J. savo kaltę pripažino visiškai, nurodydamas, kad eidamas namo pro parduotuvę užsinorėjo dar išgerti alkoholio, todėl ranka išdaužė parduotuvės lango stiklą, įsibrovė į parduotuvės patalpas ir pavogė butelius su alkoholiniais gėrimais, cigaretes, kiek ir kokių daiktų pavogė negalėjo tiksliai nurodyti, kad pagrobė seifą neprisiminė. Apklausiamas vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 106–107) E. J. pradėjo teigti, kad K. B. pasiūlė jam apvogti parduotuvę ir davė maišą nuo trąšų pagrobtiems daiktams susidėti. Apeliantas teigė, kad nuėjęs prie parduotuvės rado jau parduotuvės langą išdaužtą ir įsibrovė į vidų, kad iš parduotuvės į maišą nuo trąšų susidėjo apie 20 butelių su alkoholiniais gėrimais ir dar keturis butelius susikišo į rankoves, kad cigarečių, pinigų ir seifo negrobė, kad kitus daiktus galėjo pagrobti kažkas anksčiau, kad tai galėjo padaryti ir K. B., kad pastarasis pasiėmė tą maišą su prekėmis, kurias jis išnešė iš parduotuvės ir pan. Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, pasak apelianto, K. B. jis ėmė kaltinti dalyvavimu vagystėje po to, kai pastarasis iškvietė policiją – ,,...tada aš pasakiau teisybę“ (2 t., b. l. 107). Šis motyvas suponuoja tik abejones dėl E. J. parodymų objektyvumo. Akivaizdu, kad E. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoseklūs nei dėl patekimo į parduotuvę aplinkybių, nei dėl pagrobtų daiktų, nei dėl vagystės sumanymo atsiradimo fakto, o liudytojo K. B. parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo išsamūs, nuoseklūs, logiški ir juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai (aptarti liudytojų policijos pareigūnų R. M. ir G. B. parodymai; įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad prie parduotuvės sniege mėtosi cigarečių pakeliai, buteliai su alkoholiniais gėrimais, seifas ,,Valburg“; daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, patvirtinantys, kad seife ,,Valburg“ buvo rasti pagrobti 400 Eur (1 t., b. l. 73–78), po sulaikymo E. J. su savimi turėjo 50,64 Eur (1 t., b. l. 107–121), iš kurių 40,64 Eur metalinėmis monetomis ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti ir juos atmesti. Liudytojas K. B. viso proceso metu nuosekliais tvirtino, kad jis apvogti parduotuvės E. J. nesiūlė, vagystėje nedalyvavo, jokio maišo jam nedavė, sužinojęs apie vagystę iškvietė policiją ir E. J. prašymo padėti parnešti maišą su vogtais daiktais nevykdė (1 t., b. l. 62–63; 66–69; 2 t., b. l. 174–175). Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų – galėjo ar negalėjo E. J. pagrobti 38 butelius (22,2 litrus) su alkoholiniais gėrimais, 20 blokų (200 pakelių) cigarečių, pinigus ir seifą su pinigais – pirmiausia pažymėtina, kad nei pats E. J. nebuvo nuoseklus šiuo klausimu viso proceso metu. Iš pradžių E. J. teigė kad pagrobė tik 4–5 butelius degtinės ir keletą cigarečių pakelių, po to, kad į maišą susidėjo apie 20 butelių (kitur nurodė apie 20 litrų, kas beveik sutampa su objektyviai nustatytu pagrobtu alkoholinių gėrimų kiekiu) su alkoholiniais gėrimais ir dar 4 butelius susikišo į rankoves, o cigarečių ir pinigų išvis neėmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į keletą E. J. nurodytų, tačiau su logika prasilenkiančių aplinkybių. Iš vienos pusės apeliantas akcentavo, kad jis nepajėgus pakelti, išnešti tokio kiekio prekių ir prašė pagalbos K. B. padėti parnešti maišą su pagrobtomis prekėmis, tačiau byloje nenustatyta, kad apeliantui kas nors būtų padėjęs iškelti tokį kiekį prekių iš parduotuvės per langą ir paslėpti maišą su prekėmis taip, kad policijos pareigūnams apžiūrint įvykio vietą iškart po vagystės maišo su pagrobtomis prekėmis aptikti nepavyko. Tada apeliantas kelia versiją, kad maišą su jo pagrobtomis prekėmis galėjo pasiimti ir paslėpti K. B., tačiau kartu pripažįsta, kad į parduotuvę buvo įsibrovęs vienas, kad K. B. su juo nėjo, padėti parnešti maišą su pagrobtais daiktais atsisakė, todėl jis išėjo vienas, o K. B. liko namuose. Ir vienokie, ir kitokie apelianto aiškinimai, kokiu būdu K. B. pasiėmė pagrobtus daiktus, prasilenkia su elementaria logika. Nepaisant to, byloje nustatyta, kad parduotuvėje po vagystės buvo pasigesta tam tikro turto, nurodyto kaltinime, įvykio vietoje buvo rasta iš parduotuvės pagrobtų ir lauke išmėtytų daiktų dalis – seifas su 400 Eur, keturi buteliai degtinės ir 27 pakeliai cigarečių, likusių pagrobtų prekių ir visų pinigų surasti nepavyko. Jau buvo minėta, kad po vagystės pas E. J. buvo rasta ne maža pinigų suma 40,64 Eur monetomis ir tik viena10 Eur nominalo popierinė kupiūra. Liudytojas K. B., kuris kartu su E. J. iki vagystės vartojo alkoholinius gėrimus, teigė, kad E. J. pinigų neturėjo, o po vagystės pinigų, didžiąją dalį įvairiomis monetomis, nuteistasis jau turėjo. Visa tai dar sykį patvirtina, kad iš parduotuvės E. J. pagrobė ir seifą, ir pinigus, ir cigaretes ir butelius su alkoholiniais gėrimais. Veikos kvalifikavimui ir kaltės turiniui neturi jokios reikšmės tai, ar visus inkriminuotus daiktus E. J. pagrobė vieną kartą įsibrovęs į parduotuvę, ar tai kartojo keletą kartų, ar butelius su alkoholiniais gėrimais iš parduotuvės patalpos išnešė po vieną, po kelis, ar visus iš karto, ar cigaretes susidėjo į maišą, ar kitur, ar prisimena kaip pavogė seifą, ar ne, ar išmėtė pagrobtus daiktus, ar pastarieji, tiesiog, iškrito, ar pavyko surasti visus pagrobtus daiktus, ar tik dalį jų. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas dėl E. J. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., spręsdamas dėl inkriminuotinų faktinių aplinkybių, laikėsi BPK 20 str. nuostatų ir keisti nuosprendžio šioje dalyje nėra pagrindo.

1.4. Skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kad nebuvo imtasi priemonių jo versijoms patikrinti, liudytojo K. B. dalyvavimui vagystėje paneigti, E. J. kaltei patvirtinti. Iš tikrųjų, įvyki vietos apžiūros metu buvo užfiksuoti avalynės pėdsakai, rastas vienas tinkamas asmens identifikavimui piršto anspaudas ant vieno iš butelių. Atliekant tyrimą, buvo apžiūrėtos trys poros K. B. avalynės, tačiau nei viena pora batų neatitiko įvykio vietoje paliktų pėdsakų (1 t., b. l. 16). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnyba pateikė informaciją apie tai, kad latentinis piršto pėdsakas rastas ant butelio su K. B. rankų pirštų atspaudais Daktiloskopinių duomenų registre įvestoje daktiloskopinėje kortelėje nesutampa (1 t., b. l. 94–97; 2 t., 196). Duomenų pakankamumo principas reiškia, kad jų turi būti surenkama pakankamai tam, kad patvirtinti ar paneigti aktualią aplinkybę. Todėl reikalavimas atlikinėti papildomus procesinius veiksmus, kad patvirtinti paties E. J. dalyvavimo vagystėje faktą, kai tai neabejotinai nustatyta kitais įrodymais, neatitinka baudžiamojo proceso principų. Tuo labiau, kad nei E. J., nei jo gynėja advokatė, susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga BPK 218 str. nustatyta tvarka, atlikti papildomus procesinius veiksmus neprašė, tirti kažką papildomai nereikalavo (2 t., b. l. 70–73).

1.5. Apelianto skunde deklaruojamas prielaidas apie tai, kad jis negalėjo per 10 minučių iš parduotuvės pavogti tiek daiktų, kiek nurodyta kaltinime, kad K. B. galėjo įvykdyti vagystę, nes jis siūlė liudytojui T. K. mainyti 4 blokus cigarečių į automobilį (2 t., b. l. 134), kad jis (E. J.) buvo labai girtas ir dėl girtumo galėjo prikalbėti policijos pareigūnams bet ką, tikėdamasis būti paleistas, kad K. B. neskambino policijai, o buvo sugautas prie parduotuvės ir, nenorėdamas būti apkaltintas, pareiškė, jog jis pats paskambino policijai, paneigia šio nuosprendžio 1.3. punkte išdėstyti argumentai, todėl nėra prasmės jas analizuoti plačiau.

1.6. Byloje nustatyta, kad įvykio vietoje, parduotuvės viduje, be kita ko, buvo rasta rankinė su užrašu ,,LA MARTINA“ (1 t., b. l. 83–88), priklausanti liudytojui K. B.. Dėl to skunde apeliantas teigia, kad K. B. irgi grobė prekes iš parduotuvės, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė, kad vogti į parduotuvę ėjo vienas, kad K. B. liko namuose, kad K. B. ir buvo namuose, kai jis sugrįžo po vagystės. Nepaisant to, liudytojas K. B. paaiškino, kad E. J. pats pasiėmė rankinę iš jo namų kaip ir maišą, netikėti tokiais liudytojo parodymais nėra pagrindo dėl 1.3. punkte nurodytų išvadų.

1.7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, juos motyvuotai išdėstė į logišką seką. Apylinkės teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis rungimosi bei nešališkumo principų reikalavimų, išnagrinėjo byloje apelianto keltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek E. J. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės

2.1. Savo skunde apeliantas, be kita ko, nesutinka su jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės nenustatymu, jo manymu, paskirta per griežta bausme. Kolegija sutinka su nuteistojo nuostata, kad iš asmens negali būti reikalaujama prisipažinti dėl to, ko jis nepadarė. Kita vertus, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo ne baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų spiriamas, o pats savanoriškai prisipažįsta, kad yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos, todėl pirmosios instancijos teismas dalinį E. J. savo kaltės pripažinimą pagrįstai nelaikė pakankamu pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. E. J. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių savo kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme formaliai buvo pripažinęs, tačiau atpasakodamas įvykio aplinkybes apklausiamas pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, mėgino įtikinti teismą, kad vagystę iš parduotuvės įvykdė ne jis vienas, nors kitų asmenų konkrečiai neįvardijo, kėlė įvairias versijas apie liudytojo K. B., kuris iškvietė policiją, prisidėjimą prie vagystės, kategoriškai neigė pagrobęs seifą, pinigus ir cigaretes, nors byloje surinkti objektyvios kilmės įrodymai rodo priešingai. Tiesa, nuteistasis apeliacinės instancijos teisme prašydamas sumažinti paskirtą bausmę, išreiškė apgailestavimą dėl savo nusikalstamo elgesio, tačiau toks apgailestavimas, kai viso baudžiamojo proceso metu E. J. nuoseklių parodymų apie nusikaltimo padarymo aplinkybes nedavė, keldamas įvairias versijas mėgino dėl nusikalstamos veikos apkaltinti ir kitus asmenis, negali būti pakankamas konstatuoti, kad nuteistasis pripažino visas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio.

2.2. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, turi atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam E. J., pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų formaliai laikėsi, tačiau, kolegijos nuomone, apeliantui paskyrė per griežtą bausmę. Vertinant kiekvienos baudžiamosios bylos aplinkybes, teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, kad nuteistajam skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas baudžiamajai atsakomybei individualizuoti, ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos baudžiamosios atsakomybės taikymą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui laisvės atėmimą, artimą BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytam tokios bausmės vidurkiui, itin akcentavo tai, kad E. J. anksčiau ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, kad naują apysunkį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, kad niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Tačiau pirmosios instancijos teismas nekreipė pakankamo dėmesio, kad net du kartus E. J. buvo nuteistas už pasikėsinimą įvykdyti baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 22 sr. 1 d. ir 178 str. 4 d., ir vieną kartą už baigtą baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 178 str. 4 d., kad galiojančių administracinių nuobaudų neturi, anksčiau paskirtas bausmes yra atlikęs, kad anksčiau niekada nebuvo baustas ilgalaikiu laisvės atėmimu (1 t., b. l. 132–138 b. l.), kad po arešto bausmės atlikimo 2013-05-31 naują nusikalstamą veiką padarė praėjus beveik trims metams, kad dirbdavo trumpalaikius darbus žemės ūkyje (2 t., b. l. 31–33), kas, kolegijos vertinimu, nerodo itin didelio apelianto asmens pavojingumo visuomenei. Be abejonės, E. J. veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 str. 1 d. 9 p.) būdamas neblaivus padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, tačiau nusikalstamos veikos, kuri inkriminuota apeliantui, padarymo aplinkybės, atsiradę padariniai, pagrobto turto vertė nerodo didesnio šios veikos pavojingumo ir kartu su visomis anksčiau aptartomis aplinkybėmis leidžia spręsti, kad E. J. nusikalstamas elgesys, konkrečiu atveju, buvo daugiau atsitiktinis, aiškiai nulemtas besaikio alkoholio vartojimo ir apsvaigimo nuo alkoholio (po vagystės E. J. buvo nustatytas 2,36 promilės girtumas (1 t., b. l. 127). Dėl to kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo parinktos griežčiausios BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės nustatytas terminas nėra proporcingas nei nusikalstamą veiką padariusio asmens, nei padarytos veikos pavojingumui. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.)

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 str.)

3.1. Iš tikrųjų, BK 75 sr. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-243-648/2015), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šio nuosprendžio 2.1. ir 2.2. punktuose aptartų aplinkybių, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistajam E. J. atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą jis bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, kad jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas jau šeštą kartą, kad anksčiau skirtos švelnesnės (areštas) ir griežtesnės (terminuotas laisvės atėmimas) bausmės, ir jų atlikimas pozityviai E. J. nepaveikia ir jis vėl neišnykus teistumui – neleidžia formuotis išvadai, kad šį sykį realiai neatliekant bausmės pavyks pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytus tikslus.

Dėl turto konfiskavimo

4.1. Pagal BK 67 str. turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. Pagal BK 72 str. 1 d. turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 str. 3 d. nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Minėtas imperatyvas konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ar kitus ekonominę vertę turinčius daiktus suponuoja teismo pareigą baigiamajame akte išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pajamų iš nusikalstamos veikos gavimo fakto ir jo apimties įrodinėjimas yra vienas esminių momentų, dėl kurio kyla turto konfiskavimo mechanizmo efektyvumo problema. Pagal teismų praktiką pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo. Svarbiausias turto nusikalstamos kilmės aspektas – nusikalstamos veikos, iš kurios toks turtas gaunamas, padarymas. Šioje byloje E. J. pripažinta pagrobęs ir svetimus pinigus – viso 602,27 Eur, iš kurių 400 Eur buvo surasti įvykio vietoje ir grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui, o 50,64 Eur buvo rasti pas nuteistąjį iškart po vagystės ir apylinkės teismo konfiskuoti. Apeliantas skunde teigia, kad konfiskuoti pinigai yra jo, bet byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas leidžia spręsti priešingai. Šiame nuosprendyje jau minėta, kad liudytojas K. B., su kuriuo apeliantas iki vagystės vartojo alkoholinius gėrimus, nurodė, jog E. J. pinigų neturėjo, o po vagystės pas apeliantą buvo rasti 50,64 Eur, iš kurių tik viena popierinė 10 Eur nominalo kupiūra, kiti pinigai (40,64 Eur) buvo įvairaus nominalo monetomis (eurais ir euro centais), kurie, paprastai, paliekami parduotuvėje kaip kasos likutis. Be to, ir liudytojai R. M. po vagystės E. J. sakė, kad pavogė visus pinigus iš parduotuvės, nurodė, kokiu būdu išėmė pinigus iš kasos aparato stalčiaus (atsirakino paliktu raktu), kas sutampa su aplinkybėmis užfiksuotomis įvykio vietos apžiūros protokole (matomas į kasos aparato stalčių įkištas raktas). Įvertinusi byloje surinktus ir aptartus įrodymus, pinigų radimo pas E. J. aplinkybes, įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, pas jį rastų grynųjų pinigų nominalią vertę, kolegija konstatuoja, kad visi pas apeliantą rasti pinigai yra jo nusikalstamos veikos rezultatas. Apelianto teiginius, kad pas jį rasti pinigai priklauso jam asmeniškai ir yra gauti iš legalių šaltinių, paneigia byloje surinkti įrodymai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad E. J. nepagrįstai pritaikytos BK 72 str. nuostatos ir konfiskuoti rasti pinigai.

IV.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti - E. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas