Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą dėl 2018 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmę įskaitytas V. N. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. sausio 9 d., 05.25 val., iki 2017 m. sausio 9 d., 17.04 val., t. y. 1 parą, ją prilyginant 1 laisvės atėmimo bausmės dienai. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos bausmės laiką įskaitytas V. N. kardomosios priemonės suėmimo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2018 m. spalio 30 d. Nuteistajam V. N. paskirta kardomoji priemonė suėmimas paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikintina.

Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteisti ir M. D. K., E. V., V. T., taip pat R. M. ir E. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jiems susitaikius su nukentėjusiuoju R. G., ir jų atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, tačiau apeliacinių skundų jų atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. N., M. D. K. ir E. V., įsibrovę į saugyklą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: jie, 2017 m. sausio 9 d. apie 04.35 val., būdami (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, kieme, bendrais veiksmais išlaužę automobilio „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio B. F., kairės pusės priekinių durelių spyną, 50 Eur vertės, įsibrovė į minėto automobilio saloną, kur E. V. pagrobus automagnetolą „Entertainment Voice Kraft“, 50 eurų vertės, ir ją perdavus M. D. K., jie iš minėto automobilio pasišalino, tokiu būdu M. D. K., V. N. ir E. V. pagrobė svetimą nukentėjusiajam B. F. priklausantį 50 Eur vertės turtą.

Šiais veiksmais V. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis V. N. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti 2018 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo jo atžvilgiu priimtą nuosprendį.

2.1. Skunde nurodė, kad galvojo, jog automobilis, į kurį jie įsėdo, priklauso M. D. K. tėvui, nes taip sakė M. D. K.. Nors jis ir daug kartų teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimus, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

V. N. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistasis teigia, kad M. D. K. jam sakė, kad automobilis priklauso jo tėvui, todėl jis ir įsėdo į automobilį. Tokie nuteistojo parodymai yra paneigti byloje esančiais įrodymais, be to yra nelogiški ir neįtikinami. Teisme buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo B. F. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad automobilis buvo užrakintas. Nukentėjusysis ir liudytojas policijos pareigūnas P. O. paaiškino, kad automobilio durų spynelė buvo sugadinta, rankena nuplėšta. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas. Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas M. Š. paaiškino, kad jis naktį žiūrėjo per langą į (duomenys neskelbtini) gatvę ir matė palei gatvę einančius tris vaikinus bei apžiūrinėjančius automobilių salonus, jie tikrino kai kurių automobilių dureles ir bandė jas atidaryti. Jis matė, kaip vienas iš vaikinų atidarė automobilio „VW Golf“ dureles ir visi vaikinai įsėdo į automobilį. Tuo metu jis iškvietė policiją, kuri vaikinus sulaikė. Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi šiais įrodymais ir jais pasirėmęs padarė teisingas išvadas. Šie įrodymai paneigia nuteistojo V. N. versiją.

5. Nuteistojo versiją paneigia liudytojo M. Š. parodymai, kad jis matė, kaip nuteistasis, kartu su bendrininkais, ėjo gatve ir apžiūrinėjo automobilių salonus, tikrino automobilių dureles ir bandė jas atidaryti. Jeigu, kaip teigia nuteistasis, M. D. K. jam sakė, kad automobilis „VW Golf“, į kurį įlipo nuteistasis, yra M. D. K. tėvo, tai kodėl nuteistasis su bendrininkais bandė atidaryti ir kitų automobilių dureles, tikrino jų salonus. Taip elgiasi tik asmenys, ketinantis ką nors pavogti. Tuo labiau, kad nei vienas iš jų, tame tarpe ir M. D. K., toje vietoje negyvena ir jo tėvo automobilis negalėjo ten stovėti.

6. Jau būnant automobilyje, jo priekyje sėdėję M. D. K. ir E. V. išėmė priekyje buvusią automagnetolą, kurią vėliau pavogė. Automobilis yra labai maža erdvė, kurioje esantys žmonės gerai mato, girdi ir supranta, kas jame vyksta. Kolegija netiki versija, kad būdamas automobilyje, kuriame M. D. K. ir E. V. išiminėja iš prietaiso skydelio magnetolą, V. N. nieko negirdėjo arba galvojo, kad M. D. K. plėšia savo tėvo magnetolą. V. N. aiškiai suprato, kad jie visi trys įsibrovė į svetimą automobilį ir pavogė jame buvusią magnetolą, todėl jis teisingai buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. N. apeliacinį skundą atmesti.