- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-20
- Bylos Nr.
- e2-69-999/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00485-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Dyburienė
- Ieškovas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- G. B.
atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei R. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ieškovas pateiktu ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašė teismo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 0,1468 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 priklausančias 274/1468 dalis šio žemės sklypo priteisti ieškovui I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, o iš ieškovo priteisti Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 piniginę kompensaciją už šį žemės sklypą rinkos vertę – 954 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt keturis) eurus.
Šalies argumentai
Ieškinyje bei patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovas 1998 m. vasario 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 421 pagrindu iš valstybės nusipirko 1194/1468 dalis žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)kurios paskirtis yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Ši sutartis buvo įregistruota viešajame registre ir nurodyta, kad ieškovas I. M. yra viso 0,1468 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininku. 2018 m. balandžio 14 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šilalės skyriaus ieškovas gavo pasiūlymą dėl valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo ir prie jo pridėtą nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio sužinojo, kad 2017 m. lapkričio 29 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM teritorinio skyriaus rašto Nr. 33SD-2480-(14.33.137E.) pagrindu viešajame registre buvo įregistruota nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos vardu į 274/1468 ha žemės sklypą, susidedantį iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o jam priklausanti nuosavybės dalis šiame turte nurodyta 1194/1468. Išanalizavęs savo 1998-02-09 valstybinės žemės (miško) pirkimo pardavimo sutartį Nr. 421, ieškovas suprato, kad tuo metu įgijo ne visą žemės sklypą, susidedantį iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o tik 1194/1468 dalis. Tačiau tame pačiame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad nuo 1999-10-26 iki 2017-12-01 ieškovas yra viso žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininku. Atsakovė 2017-11-29 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM teritorinio skyriaus rašto Nr. 33SD-2480-(14.33.137 E.) pagrindu, kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir įregistravo 274/1468 dalių žemės sklypo savininke Lietuvos Respubliką, o pati turtą valdo patikėjimo teise. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyrius ieškovui pateikė 2018-04-10 raštą „Dėl informacijos ir pasiūlymo pateikimo“ Nr. 33SD-993-(14.33.104.) ir 2018-04-12 raštą „Dėl patikslinto pasiūlymo pateikimo“ Nr. 33SD-1043-(14.33.104.) ir pasiūlė nusistatyti valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarką pagal jų pasiūlymą, kad valstybei atitenka žemės plotas, skyriaus pateiktame plane pažymėtas raide „B“. 2018-05-08 ieškovas pateikė atsakymą Nr. 33FP-1594 ir pasiūlė atidalinti bendrasavininkius iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. kad ieškovui atitektų Lietuvos Respublikai priklausanti žemės sklypo dalis, o jis sumokės Lietuvos Respublikai kompensaciją pagal galiojančius teisės aktus. Tuo atveju, jeigu skyrius nesutiktų su atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės, pateikė savo pasiūlymą dėl valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo (3 variantus).
2018 m. birželio 5 d. rašte Nr. 33SD-1634-(14.33.104.) „Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės“, skyrius pakeitė savo 2018-04-10 rašte „Dėl informacijos ir pasiūlymo pateikimo“ Nr. 33SD-993-(14.33.104.) ir 2018-04-12 rašte „Dėl patikslinto pasiūlymo pateikimo“ Nr. 33SD-1043-(14.33.104.) išdėstytus reikalavimus dėl valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo ir reikalavo atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad Lietuvos Respublikai atitektų žemės sklypas, pažymėtas raide „B“ (pagal Skyriaus pateiktą pasiūlymą). 2018 m. birželio 19 d. ieškovas skyriui pateikė oficialų pasiūlymą „Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo“. 2018-08-03 raštu Nr.33SD-2151-(14.33.104.) skyrius nesutiko su ieškovo pasiūlymu ir nurodė, kad pradeda valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarkos nustatymo procedūrą pagal savo pasiūlymą.
2018 m. birželio 19 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydamas atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad ieškovui atitektų Lietuvos Respublikai priklausančios 274/1468 dalys žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovas valstybei sumokės kompensaciją. 2018 m. liepos 25 d. raštu Nr. lSS-1496-(7.5.) atsakovė, atstovaudama Lietuvos Respubliką patikėjimo teise, atsisakė atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir siūlė nustatyti valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarką, priskiriant Lietuvos Respublikai žemės sklypą, pagal skyriaus pasiūlytą variantą. Atsakovės pateiktas pasiūlymas nustatyti naudojimo ir valdymo žemės sklypu tvarką, absoliučiai yra nepagrįstas, grubiai pažeidžiantis ieškovo, kaip žemės sklypo bendrasavininkio teises ir teisėtus interesus, kadangi pagal atsakovės pasiūlymą, ieškovas nebeturėtų galimybės patekti į savo paties namų valdą. Nuo 2017 m. gruodžio 1 d., 274/1468 dalis žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha įregistravus Lietuvos Respublikos vardu, kurią patikėjimo teise valdo atsakovė ir ieškovas, tapo to paties žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)bendrasavininkiais. Ieškovo dalis bendrame turte yra 1194/1498, o atsakovės - 274/1468.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad jis, kaip žemės sklypo bendrasavininkis siekia, kad būtų atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne nustatyta valdymo ir naudojimo nekilnojamuoju daiktu tvarka. Šį reikalavimą motyvuoja tuo, kad atidalijus žemės sklypą tarp bendrasavininkių, neliktų bendro naudojimo ploto, būtų užkirstas kelias ateityje kilti bet kokiems ginčams bei nesutarimams. Nustatyti valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarką, kad būtų atskirti žemės sklypai ir bendrasavininkiai naudotųsi juo atskirai, nėra galimybės. Bet kokiu atveju, nustatant naudojimo ir valdymo žemės sklypu tvarką, naudotis žemės sklypu abu bendrasavininkiai turėtų bendrai. Tokiu būdu visuomet liktų pagrindas nesutarimams ir ginčams ateityje. Nustačius valdymo ir naudojimo žemės sklypu, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) tvarką, o tuo labiau ją atidalijus pagal atsakovės ir jos teritorinio padalinio - skyriaus pasiūlytą variantą, kad atsakovei tenka žemės sklypas, pažymėtas indeksu „B“, ieškovui neliktų pravažiavimo į ieškovo namų valdą, iš jo būtų atimtas kelias, kuris buvo nurodytas ieškovo projektiniuose dokumentuose. Toks valdymo ir naudojimo tvarkos nustatymas arba atidalijimas natūra, pažeidžia ieškovo, kaip savininko teises ir užkerta kelią eksploatuoti jam priklausančią nekilnojamojo daikto dalį. Ieškovas mano, kad bendrasavininkiai, t. y. I. M. ir Lietuvos Respublika, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdantys žemės sklypą, susidedantį iš 0,1468 ha, turi būti atidalinti, kai vienam atitektų daikto dalis natūra, o kitas sumokėtų piniginę kompensaciją.
Ieškovas nurodo, kad visas 0,1468 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sudaro vientisą ieškovo namų valdą. 1997 m. gruodžio 22 d. A. Ž. IĮ atliko jo namų valdos, kurios bendras plotas 13607 kv. m. geodezinius matavimus, kuriuose nurodyta, kad žemės sklypu 549 kv. m. naudosis ieškovas bendrai su M. Š., kai ieškovui priklauso 275 kv. m., o M. Š. priklauso 274 kv. m. 1998 m. vasario 9 d. Valstybinės žemės (miško) pirkimo pardavimo sutarties Nr. 421 pagrindu, ieškovas nusipirko jam priklausantį žemės sklypą 1194 kv. m., bendrame 7725 kv. m. sklype.
1999 m. spalio 11 d. P. K. IĮ atliko ieškovui priklausančių žemės sklypų geodezinius matavimus ir žemės sklypo 1194 kv. m. plane yra nurodyta, kad ieškovui priklauso užstatyta teritorija 919 kv. m., o 275 kv. m. sudaro keliai. Plane indeksu „B“ pažymėta teritorija, susidedanti iš 549 kv. m. nurodyta, kad naudosis bendrai su M. Š., prie kurio pavardės įrašyta skaičius - 274 kv. m. Ieškovas mano, kad M. Š. žemės sklypas 274 kv. m. nebuvo suteiktas jokiu teisiniu pagrindu: nei išnuomotas, nei leista naudotis panaudos sutartimi, nei sudaryta valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis. Prie M. Š. pavardės ranka (kitu raštu) padarytas įrašas, kad jis naudosis bendrai 274 kv. m. žemės plotu, tačiau nenurodyta, kad šis žemės sklypas priskiriamas keliams.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad iš geodezinių matavimų plano akivaizdu, jog jam priskirti 275 kv. m. yra kelias. Tuo tarpu M. Š. žemės sklypas nebuvo suteiktas jokiu teisiniu pagrindu, nenurodyta, kad plane pažymėti 274 kv. m., priskirti M. Š. pavardei, yra kelias. Todėl 1999 m. spalio 26 d. įregistruojant nuosavybės teises VĮ „Registrų centras“ (po P. K. IĮ geodezinių matavimų atlikimo), ieškovo vardu buvo įregistruotas visas 1468 kv. m. žemės sklypas, kurį nepertraukiamai ir viešai valdo iki šiol. Visą laiką nuo 1996 m., kai atsikėlė gyventi į šią namų valdą, iki šiol ieškovas valdė ir valdo visą 1468 kv. m. žemės sklypą, kaip savo, kadangi jis buvo įregistruotas viešajame registre ieškovo vardu ir niekas jam jokių pretenzijų nereiškė iki 2018-04-14, kol gavo žemėtvarkos skyriaus raštą. Šiame žemės sklype įrengė kelią, užtvėrė tvorą, užsodino medžius. Į jam priklausančius pastatus M. Š. kurį laiką važiuodavo per dabartinę ieškovo namų valdą, tačiau vėliau jis pasidarė nuovažą per jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį 2,2500 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)nuo pagrindinio kelio tiesiai prie ūkinės paskirties pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią valdė dalinės nuosavybės teise su kitais bendrasavininkiais.
0,1498 ha žemės ploto paskirtis yra nustatyta - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis yra 274 kv. m., o tai reiškia, kad pagal galiojančias teisės normas, natūroje suformuoti atskirą daiktą, kurį būtų galima atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, nėra galimybės. Atsakovė juo nesinaudojo niekuomet ir nesinaudoja dabar. Be to, daugelį metų niekas kitas šiuo žemės sklypu nesinaudoja, kelio neremontuoja, žemės neprižiūri. Ieškovo naudojimasis žemės sklypu buvo teisėtas, nes jis viešajame registre buvo įregistruotas viso žemės sklypo vieninteliu savininku nuo 1999-10-26 iki 2017-12-01. Visą tą laiką, kai teisėtai ir pagrįstai naudojosi visu žemės sklypu, klaidos nepastebėjo nei ieškovas, nei atsakovė.
Naudodamasis visu žemės sklypu, ieškovas į jį investavo asmenines lėšas, kadangi išpylė gruntinį kelią, aptvėrė tvorą, apželdino sklypą. Be to, atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis yra ženkliai mažesnė negu jam priklausanti dalis, tokiame sklype suformuoti atskirą daiktą nėra įstatyminio pagrindo. Ieškovas nurodo, kad G. B. daugelį metų nesinaudoja pagal geodezinius matavimus ieškovo namų valdoje esančiu įvažiavimo keliu, kurį jis asmeniškai įsirengęs.
Kadangi ieškovo sklypo geodeziniuose planuose nėra numatytas bendras kelias, M. Š. neturėjo teisinio pagrindo valdyti ir naudoti 274 kv. m. žemės, ieškovas mano, kad šiuo metu atsidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, M. Š. įpėdinių teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami. Ieškovo nuomone, atsakovė neturi jokio teisėto pagrindo reikalauti, kad jam priklausančioje namų valdoje, ieškovo lėšomis įrengtas kelias tarnautų tretiesiems asmenims, kurie kada nors įgis nuosavybės teisę į pastatą - veršidę. Atsakovės motyvas, dėl kurio ji atsisako atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovo siūlomu variantu, yra rūpestis privažiavimu į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Mano, kad tuo pasirūpinti atsakovė privalėjo tada, kai buvo formuojami žemės sklypai ir sudaromos pirkimo - pardavimo sutartys. Šiuo metu žemės sklypas yra privati nuosavybė ir privažiavimo klausimas turės būti sprendžiamas privačių žemės savininkų susitarimo arba servituto nustatymo pagrindu. Tai neturi įtakos šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad žemės sklypas iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti atidalijamas, vienam bendrasavininkiui priteisiant žemės sklypą natūra, o pastarasis sumokėtų kompensaciją. Kadangi ant ginčo žemės sklypo yra pastatyti ieškovui priklausantys pastatais (užstatyta 919 kv.m.), yra kelias (275 kv.m.), tai atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis 274 kv.m. (kurioje taip pat yra kelias patekimui į ieškovo namų valdą) priteistina ieškovui, o jis turėtų sumokėti atsakovei kompensaciją. Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodo, kad 0,1468 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) indeksuota žemės sklypo vertė yra 174,00 Eur. Atsakovei priklausančios 274/1468 dalies žemės sklypo rinkos vertė yra 5110 Eur. Būtent tokio dydžio kompensaciją siūlo sumokėti Atsakovei už jai priklausančią žemės sklypo dalį. Lietuvos Respublikai priklausančios 274/1468 dalies sklypo vertė sudaro 954,00 Eur. Sutinka mokėti tokią kompensaciją, kokia yra skaičiuojama pagal nepriklausomo turto vertintojo nustatytą žemės sklypo rinkos vertę.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens G. B. atstovas V. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutinka, nurodo, kad ieškovas siekia paimti bendro naudojimo kelią ir jį padaryti asmenine žemės sklypo dalimi, kas iš pagrindų prieštarauja teisės normoms, saugančioms asmeninę nuosavybę ir užtikrinančioms nevaržomą patekimą kaip į žemės sklypą, taip ir į nuosavybės teise valdomus pastatus fermą. Nurodo, kad su ieškovu ginčas dėl kelio užtvėrimo, jo neleidimo naudotis bendru keliu, vyksta jau eilę metų. Trečiasis asmuo kreipėsi į įvairias institucijas ir gavo atsakymus, kad I. M. savavaliauja, jis yra įpareigotas nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą, netrukdyti naudotis bendru keliu. Tai yra ginčas dėl viešo intereso, kelias yra ištiestas ne tik I. M. poreikių tenkinimui, bet yra bendras visiems fermos bendrasavininkiams privažiuoti prie fermos, nes kito privažiavimo nėra ir niekada nebuvo.
Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų finansavimo, rengimo, derinimo, visuomenės informavimo ir šių projektų tvirtinimo tvarka nustatoma Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (aktuali taisyklių redakcija nuo 2012 m. liepos 5 d. Žemės įstatymo 40 straipsnio 7 dalyje nustatyta žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projekto svarstymo ir tvirtinimo tvarka, o 10 dalyje nustatyta, kad pagal žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą suformuoti žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymu nustatyti juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre. Suformuotų žemės sklypų kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Taisyklių 31 punkte nustatyta, kad žemės sklypai turi būti formuojami ir pertvarkomi taip, kad nepablogėtų šių žemės sklypų sąlygos ir galimybės ūkinei veiklai vystyti bei veiklos sąlygos gretimu žemės sklypu naudotojams. Taisyklių 40 punkte nustatyta, kad prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiuojamasis kelias arba projektuojamas siūlomas nustatyti kelio servitutas. Taisyklių 63 punkte nustatyta, kad parengtą Projektą privalu derinti su atitinkamomis institucijomis. Pažymi, kad ieškovas nerengia žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio tikslas - atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 0,1468 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 priklausančias dalis, ieškovui nėra išduotas skyriaus įsakymas dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo. Atkreipia teismo dėmesį, kad ieškovas teismui pateikė su ieškiniu ginčo žemės sklypo dalių atidalijimo schemas, kurios buvo pateiktos Šilalės skyriui, tačiau ieškinio pirmas reikalavimas nesusietas su nė viena iš jų. Atsakovė nurodo, kad šio ginčo atveju, ginčo žemės sklypas gali būti atidalintas be neproporcingos žalos jo paskirčiai arba nustatyta žemės sklypu naudojimosi tvarka, todėl kompensacijos iš ieškovo priteisimas Lietuvos Respublikai būtų nepagrįstas, neteisėtas, kadangi būtų pažeistos trečiojo suinteresuoto asmens G. B. bei kitų asmenų teisės bei interesai. Nacionalinėje žemės tarnyboje 2017 m. nagrinėjant G. B. skundus dėl privažiavimo į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris pagal Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis tuo metu nuosavybė teise priklausė M. Š., buvo įvertinti Šilalės skyriuje esantys M. Š. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ieškovo nuosavybė teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dokumentai. Trečiasis asmuo G. B. reiškė pretenzijas dėl privažiavimo kelio. Prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) šio žemės sklypo suformavimo metu nebuvo užtikrinta privažiavimo galimybė. Privažiavimo prie žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) klausimas buvo sprendžiamas, vykdant ieškovo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padalijimo projektą, nustatant, kad 549 kv. m ploto kelias pažymėtas indeksu „B“ bus naudojamas bendrai, nors dalis (275 kv. m) nuosavybės teise priklauso ieškovui, o kita dalis (274 kv. m) yra valstybinė žemė, kurios naudotoju šiame projekte nurodytas M. Š.. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, Šilalės skyrius, atstovaudamas Nacionalinę žemės tarnybą, pasiūlė ieškovui nustatyti ginčo žemės ploto naudojimosi tvarką taip, kad valstybinės žemės dalis būtų privažiuojamojo kelio plote. Šilalės skyrius ieškovui teiktame pasiūlyme nepaminėjo, kad žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) bendru sutarimu dėl žemės naudojimo nustatymo valstybinės žemės dalyje bus nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), kad būtų užtikrinta galimybė ne tik ieškovui, bet ir G. B. bei žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkui naudotis esama valstybinės žemės dalimi privažiavimui į nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Šilalės skyrius, atstovaudamas Nacionalinę žemės tarnybą kaip valstybinės žemės patikėtinį, ieškovui pasiūlė optimaliausią variantą dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimosi tvarkos, nes taip būtų užtikrintas privažiavimas. CK 4.78 straipsnyje yra nurodyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Šiuo metu tik 274 kv. m valstybinės žemės dalies, esančios žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pardavimo atveju, CK nustatyta tvarka ieškovas, kaip šio žemės sklypo bendraturtis turėtų pirmenybę pirkti šiame žemės sklype esančią valstybinės žemės 274 kv. m ploto dalį. Ieškovo skyriui pateikti 3 variantai dėl valstybinės žemės vietos žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra priimtini, nes 1997 metais rengiant „Sklypo padalijimo“ projektą ieškovui nuosavybės teise priklausanti 275 kv. m. kelio dalis ir 274 kv. m valstybinės žemės dalis iš esmės buvo numatyta privažiavimui, todėl Šilalės skyrius šiuo tikslu ir nurodė valstybinės žemės dalies vietą. Tuo atveju, jei ieškovas sutiktų dėl skyriaus pasiūlytos valstybinės žemės ploto dalies vietos, kuri schemoje pažymėta indeksu „B“, Šilalės skyriuje galėtų būti svarstomas ieškovo pasiūlymas (-ai) (atsižvelgiant į valstybinės žemės dalies plotą) dėl skyriaus pasiūlytų valstybinės žemės ploto dalies ribų pakeitimo.
Ieškovas, atsakydamas į atsakovės atstovo ir trečiojo asmens atsiliepimus, pateikė dubliką, kuriame nurodo, kad teisme pareiškė ieškinį, kuriuo neprašo padalinti, atidalinti, sujungti ar perdalinti žemės sklypų, jį išskaidant į kelis sklypus arba sujungti kelis sklypus į vieną sklypą. Žemės sklypas yra suformuotas, jo plotas yra 0,1468 ha, jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini). Šis sklypas priklauso dviem bendrasavininkiams: atitinkamai ieškovui: 1194/1468 dalis žemės sklypo, o atsakovei Lietuvos Respublikai - 275/1468 dalys žemės sklypo. Ieškovas prašo atidalinti apskritai iš bendrosios dalinės nuosavybės: vienam bendrasavininkiui priteisiant jo idealiąją dalį bendrojoje nuosavybėje kitam bendrasavininkiui, o pastarasis sumoka už žemės sklypo dalį kitam bendrasavininkiui piniginę kompensaciją. Tokiu būdu atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, visiškai nereikalinga suformuoti du atskirus sklypus, vadinasi, nereikalinga rengti žemės formavimo ir pertvarkymo projekto. Atsiliepime išdėstyti argumentai ir motyvai, kad reikalinga rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, visiškai neatitinka faktinės realios situacijos ir prieštarauja sveikai logikai. Nuo bendro žemės sklypo suformavimo momento, kitas žemės sklypo bendrasavininkis - Lietuvos Respublika, niekuomet šiuo žemės sklypu nesinaudojo ir nesudarė galimybės kitiems asmenims naudotis, nes šio žemės sklypo nepardavė, neišnuomojo ir pan. Atsiliepime nevertintas vienas esminis byloje esantis įrodymas, t. y. 1998-02-09 Valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovas nusipirko iš valstybės 7725 m² žemės sklypą. Atsakovės atstovei šie duomenys yra prieinami ir žinomi, nes sutartis buvo sudaryta būtent su atsakovės atstove. Trečiasis asmuo G. B. žemės sklypo, susidedančio iš 2.2500 ha. kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininke su ieškovu tapo nuo 2017 m. balandžio 26 d. jai išdavus paveldėjimo teisės liudijimą. Todėl G. B., kaip gretimo žemės sklypo bendrasavininkė, niekuomet nesinaudojo pagal geodezinius matavimus nustatytoje ieškovui priklausančioje žemės sklypo dalyje esančiu keliu. Tvora, skirianti ieškovui priklausančią namų valdą nuo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatyta ieškovo lėšomis prieš daugelį metų ir niekaip nepažeidžia nuo 2017-04-26 kito žemės sklypo bendrasavininke tapusios G. B. interesų. Nurodo, kad nėra absoliučiai jokios galimybės nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką ir Lietuvos Respublikai paskirti naudotis bendru keliu bendrasavininkiui ir naudotojui, kai G. B. turi realią galimybę teisėtu būdu įsirengti įvažiavimą į jai priklausantį žemės sklypą nuo bendro kelio. Tačiau trečiasis asmuo G. B. turi įsirengusi net du įvažiavimus į savo žemės sklypą. Nei trečiasis asmuo G. B., nei atsakovės atstovė nepateikė teismui jokių argumentų dėl kokios priežasties G. B. negali gauti leidimą ir įsirengti į savo žemės sklypą normalų asmeninį įvažiavimą, kuriuo galėtų netrukdomai nuo kitų asmenų, naudotis. Ieškovas mano, kad tiek atsakovės atstovė, tiek G. B. turėtų pateikti įrodymus, kad neturi faktinės ir teisinės galimybės įsirengti atskirą įvažiavimą nuo bendro valstybinio kelio į jai priklausantį žemės sklypą. Be to, dalis žemės sklypo ir fermos, kuri priklauso G. B., priklauso ir ieškovui, todėl ir ieškovui taip pat teks įsirengti atskirą įvažiavimą į jam teksiančią žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)dalį, kai šis sklypas bus atidalintas tarp bendrasavininkų.
Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė tripliką į ieškovo I. M. dubliką. Triplike nurodo, kad ieškovas dubliko 7 punkte nurodo, kad ieškiniu kelia reikalavimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, vienam iš bendrasavininkių priteisiant turtą natūra, o kitam piniginę kompensaciją, yra numatytas Lietuvos Respublikos CK 4.80 straipsnyje ir neprieštarauja šiai teisės normai. Ieškovas dubliko 8 punkte nurodo, kad jis neprašo „šio sklypo pertvarkyti, atidalinti, padalinti, sujungti, o teismo prašau atidalinti apskritai iš bendrosios dalinės nuosavybės: vienam bendrasavininkiui priteisiant jo idealiąją dalį bendrojoje nuosavybėje kitam bendrasavininkiui, o pastarasis sumoka už žemės sklypo dalį kitam bendrasavininkiui piniginę kompensaciją“. Pažymi, kad tokio atidalijimo „apskritai“ nenumato teisės aktai, todėl teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Ieškovas dublike patvirtino faktą, kad nesiekia atidalinti savo ginčo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl jo keliamas ieškinyje pirmas reikalavimas nepagrįstas ir atmestinas. Šilalės skyrius, atstovaudamas Nacionalinę žemės tarnybą kaip valstybinės žemės patikėtinį, ieškovui pasiūlė optimaliausią variantą dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimosi tvarkos, nes taip būtų užtikrintas privažiavimas ne tik ieškovui, bet ir trečiajam asmeniui G. B.. Mano, kad Šilalės skyrius ir ieškovas turi galimybę bendru sutarimu dėl žemės naudojimo nustatymo valstybinės žemės dalyje nustatyti kelio servitutą (tarnaujantį daiktą), kad būtų užtikrinta galimybė ne tik ieškovui, bet ir G. B. bei žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkui naudotis esama valstybinės žemės dalimi privažiavimui į nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens G. B. atstovas advokatas T. U. pateikė tripliką į ieškovo dubliką. Triplike nurodo, kad trečiasis asmuo G. B. nuosavybės teise valdo ¾ žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo nuosavybės teisę į šį žemės sklypą įgijo pagal paveldėjimo teisę, mirus ankstesniajam savininkui - trečiojo asmens tėvui M. Š.. Likusią ¼ dalį šio žemės sklypo valdo ieškovas I. M.. Trečiojo asmens nuosavybės teise valdomas žemės sklypas (jo dalis) ribojasi su ieškovo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybės teise valdomu žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šioje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas neabejotinai gali turėti įtakos trečiojo asmens teisėms bei pareigoms, o konkrečiai - teisei patekti į trečiojo asmens nuosavybės teise valdomą sklypo dalį. Ieškovas į civilinę bylą nėra pateikęs nė vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, jog tiek nuovažą, tiek kelią, einantį per aukščiau nurodytą žemės sklypą, ieškovas būtų įrengęs savo lėšomis. Pažymi, jog tvorą išilgai žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris ribojasi su žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos ieškovas užtvėrė ne „prieš daugelį metų“, o apie 2016-tuosius metus, tarp ieškovo ir trečiojo asmens šeimos susiklosčius konfliktiškiems santykiams. G. B. valdomo žemės sklypo dalyje nesant nei oficialiai įrengtos nuovažos, nei tinkamo kelio, drėgnuoju metų laiku šis per pievą dėl neteisėtų ieškovo veiksmų priverstinai išvažinėtas takas tampa visiškai nepravažiuojamu, ir trečiasis asmuo į savo žemės sklypą lengvąja transporto priemone patekti neturi visiškai jokių galimybių. Trečiasis asmuo taip pat visiškai pritaria atsakovo pozicijai, jog tenkinus ieškovo reikalavimus ir atidalinus žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, kuomet ieškovui būtų priteisiama Atsakovui dalinės nuosavybės teise priklausanti 274/1468 sklypo dalis, o Atsakovui priteisiama piniginė kompensacija, būtų neteisingas, nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi tokiu būdu būtų pažeistos tiek trečiojo asmens, tiek kitų asmenų, nuosavybės teise valdančių žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius nekilnojamojo turto objektų (pastatų) dalis teisės ir teisėti interesai, kadangi tiek trečiajam asmeniui, tiek kitiems asmenims būtų atimta galimybė patekti prie nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto. Nurodo, kad atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui - valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas - valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą?tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), todėl toks būdas yra teisiškai negalimas.
Atsiliepime į patikslintą ieškinį trečiojo asmens G. B. atstovas advokatas T. U. pažymėjo, kad su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikomos CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytu pagrindu; pripažinus priešingai, būtu sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. Įvertinus valstybės (savivaldybių) turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį konstatuotina, kad atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui - valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas - valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą.
Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, jog atsakovė neprieštarauja ieškovo I. M. ieškinio rezoliucinės dalies patikslinimui, kadangi teismas įpareigojo ieškovą pateikti žemės sklypo rinkos vertės ekspertizę. Ieškovas kreipėsi į nepriklausomą vertintoją UAB „Marleksa“, kuri apžiūrėjo žemės sklypą natūroje ir surašė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT 19-06-14, kurioje nurodyta, kad 0,1468 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 5110,00 Eur. Lietuvos Respublikai priklausančios 274/1468 žemės sklypo dalies vertė yra 954,00 Eur. Tačiau ieškovo ieškinio rezoliucinės dalies patikslinimas nekeičia Nacionalinės žemės tarnybos pozicijos, išsakytos 2018-09-26 atsiliepime į ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė advokatė S. J. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad ieškovas I. M., kaip žemės sklypo bendrasavininkis siekia, kad būtų atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne nustatyta valdymo ir naudojimo nekilnojamuoju daiktu tvarka. Šį reikalavimą motyvuoja tuo, kad atidalijus žemės sklypą tarp bendrasavininkių, neliktų bendro naudojimo ploto, būtų užkirstas kelias ateityje kilti bet kokiems ginčams bei nesutarimams. Teigia, kad nustatyti valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarką, kad būtų atskirti žemės sklypai ir bendrasavininkiai naudotųsi juo atskirai, nėra galimybės. Bet kokiu atveju, nustatant naudojimo ir valdymo žemės sklypu tvarką, naudotis žemės sklypu abu bendrasavininkiai turėtų bendrai. Tokiu būdu, visuomet liktų pagrindas nesutarimams ir ginčams ateityje. Nustačius valdymo ir naudojimo žemės sklypu, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) tvarką, o tuo labiau ją atidalijus, pagal atsakovės ir jos teritorinio padalinio - skyriaus pasiūlytą variantą, kad atsakovei tenka žemės sklypas, pažymėtas indeksu „B“, ieškovui neliktų pravažiavimo į jo namų valdą, iš ieškovo būtų atimtas kelias, kuris buvo nurodytas ieškovo projektiniuose dokumentuose. Toks valdymo ir naudojimo tvarkos nustatymas arba atidalijimas natūra, pažeidžia ieškovo, kaip savininko teises ir užkerta kelią eksploatuoti jam priklausančią nekilnojamojo daikto dalį. Mano, kad bendrasavininkiai, t. y. ieškovas ir Lietuvos Respublika, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdantys žemės sklypą, susidedantį iš 0,1468 ha, turi būti atidalinti, kai vienam atitektų daikto dalis natūra, o kitas sumokėtų piniginę kompensaciją. Paaiškino, kad teismui pateiktuose dokumentuose, parengtuose planuose, kur yra Š. parašas, dokumentai nėra įregistruoti viešajame registre, nes nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka. B. Š. važiuoja per M. žemę. Ateityje jis turės nusistatyti servitutą, nes yra paliktas be privažiavimo. I. M. priklausančiame žemės sklype nėra nustatyta kelio servituto ar specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, susijusių su keliais. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo nepateikė teismui jokių rašytinių dokumentų ar kitokių įrodymų, kad 1996-12-17 apskrities valdytojo sprendimu Nr. 3282 atkuriant M. Š. nuosavybės teisę į 2,2500 ha žemės sklypą, įvažiavimas būtų buvęs nustatytas per šiuo metu I. M. ir Lietuvos Respublikai priklausantį žemės sklypą. Atidalijimas šioje byloje yra galimas, Žemės įstatymo 30 straipsnis numato, kad žemės sandoriai yra sprendžiami civilinio kodekso nustatyta tvarka. Atmetus ieškinį, ginčas tarp šalių nebūtų išspręstas.
Ieškovas I. M. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad dabartinė padėtis yra be išeities, institucijos yra pridariusios klaidų, klausimo gražiuoju neįmanoma išspręsti, nes bendrasavininkių yra skirtingi požiūriai, skirtingi verslai.
Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė R. S. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad laikosi savo anksčiau išdėstytos pozicijos. 1997 metais sudarytame žemės plane „B“ dalis skirta ir I. M., ir M. Š.. Jau 1997 metais buvo numatyta, kurioje vietoje yra privažiavimas ir kad jis reikalingas naudotis ne vien tik I. M.. Ginčo sklype būtų teisinga padaryti inžinerinių tinklų koridorių, kad išspręsti visą šį ginčą.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens G. B. atstovas advokatas T. U. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, jog ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Pabrėžė, jog atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kokį siekia taikyti ieškovas, yra negalimas, kadangi tai prieštarautų viešajam interesui. Žemės sklypo dokumente 1997 m. pasirašė I. M.. Dokumente išskirta, kad naudojama bendrai 275 kv. m., nurodyta, kad ši sklypo dalis naudojama keliams. Todėl tokia sklypo dalies paskirtis ir turi išlikti. Patenkinus ieškovo ieškinį, bus pažeisti B., Š. interesai.
Liudytojas B. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad kai statė fermą, pagrindinius kelias ten buvo, o to kito kelio, kur yra dabar, nebuvo. Kai pastatė kiaulidę, po kiek laiko kelias atsirado. O prie pastato privažiuoti kelias buvo nuo pat statybos pradžios. Už to pastato dar buvo daržinė ir pro tą pastatą viską veždavo. Prieš daug metų pagrindinis kelias buvo.
Liudytojas V. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad B. kelias buvo antrame gale, nes pirmoji ferma buvo pastatyta, o prie kiaulidės buvo atskiras įvažiavimas. Dar vaikas būdamas eidavo į fermą dirbti, todėl gerai atsimena.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1998 m. vasario 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 421 pagrindu ieškovas I. M. iš valstybės nusipirko 1194/1468 dalis žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., kurios paskirtis yra mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Ši sutartis buvo įregistruota viešajame registre ir nurodyta, kad ieškovas yra viso 0,1468 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) savininku.
Iš pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį matyti, kad I. M., vykdydamas 1998-02-09 sutarties 7 punktą, Žemės sklypą įregistravo viešajame registre. Šiame pažymėjime taip pat I. M. priklausančiame žemės sklype nėra įregistruotas kelio servitutas ar specialiosios sąlygos, susijusios su keliais.
Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM teritorinio skyriaus VĮ Registrų centrui pateikto 2017-11-29 rašto Nr. 33SD-2480-(14.33.137E) matyti, kad 274 kv. m. žemės I. M. nėra privatizavęs ir ji yra valstybės nuosavybė.
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypas, susidedantis iš 0,1468 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso dalinės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai 274/1468 ( 274 kv. m.) dalys, o I. M. 1194/1468 dalys (1194 kv. m.).
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo būdas yra gyvenamosios teritorijos, o pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos.
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypo, susidedančio iš 2,2500 ha, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (buvęs savininkas M. Š.) šiuo metu savininkai yra I. M. (valdo 1/4 dalį) ir trečiasis asmuo G. B. (valdo 3/4 dalis). Be to šiame žemės sklype yra fermos veršides pastatas, kuris yra valdomas kelių bendrasavininkų bendrai, t. y. G. B., V. M., I. M. ir kitų. Tačiau priėjimas prie pastato, kaip teigia ieškovas, iki šiol tarp pastato savininkų nėra išspręstas.
Iš 2018 m. birželio 19 d. ieškovo kreipimosi į atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, matyti, kad atsakovas prašo atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad jam atitektų Lietuvos Respublikai priklausančios 274/1468 dalys žemės sklypo, susidedančio iš 0,1468 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)., o jis valstybei sumokės kompensaciją.
Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad žemės sklypo bendrasavininkė Lietuvos Respublika šio žemės sklypo nenaudoja nuo kiaulidės privatizavimo laiko. Šiuo žemės sklypu faktiškai nesinaudojo nei gretimo žemės sklypo savininkas M. Š., kuris yra nurodytas žemės sklypų planuose. Į fermą - kiaulidę, kurią privatizavo fizinių asmenų grupė ir 1995 m. pardavė I. M., buvo padarytas privažiavimas, kuriuo naudojasi I. M. ir šiuo metu. Lietuvos Respublikai 2017-12-01 įregistravus nuosavybės teisę į 274/1468 dalis žemės sklypo, tarp sklypo bendrasavininkių nėra nustatyta naudojimo tvarka ir Lietuvos Respublika žemės sklypo nenaudoja.
Ieškovas nurodo, kad trečiasis asmuo G. B. šiuo metu yra pasidariusi įvažiavimą į žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir naudojasi ta pačia nuovaža, kuria naudojasi ir ieškovas. Iš teismui pateikto 2019-05-07 antstolės A. P. surašyto daiktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad 2019 m. gegužės 7 d. antstolė konstatuoja, jog atvyko prie žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Į sklypą yra įvažiavimas, kurio plotis nuo kaimyninio sklypo riboženklio iki gyvatvorės trys metrai. Išmatuota trisdešimties metrų metrologiškai nepatikrinta matavimo juosta. Kitoje sklypo vietoje tarp keliuko ir pagrindinio kelio matosi neseniai užgrėbliuotas tarpas.
Lietuvos Respublikos teritorijos M1:10000 skaitmeniniuose rastriniuose ortofotografiniuose žemėlapiuose, parengtuose pagal 1995-1996 metų ORT10LT duomenimis, nustatyta, kad nuo vietinės reikšmės kelio buvo viena nuovaža, tačiau tai nereiškia, kad prie statinių, šiuo metu esančių žemės sklypuose, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)turėjo būti patenkama ta pačia nuovaža. 1996-12-17 Apskrities valdytojo sprendime Nr. 3282, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė M. Š. į 2,2500 ha žemės sklypą nėra nieko pasisakyta apie nuovažos, esančios kitame žemės sklype, naudojimą. Atkuriant M. Š. nuosavybės teisę į žemę, nuovaža, vedanti į I. M. žemės sklypą, nėra suteikta naudotis M. Š., nuovažos dalis nėra įmatuota į M. Š. atkurtos nuosavybės teise žemės dalį. Gretimo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui M. Š. nebuvo leista nuovažos dalies išsipirkti iš valstybės, nebuvo jam atkurta nuosavybės teisė į šią žemės sklypo dalį, su juo nebuvo sudaryta nuomos ar panaudos sutartis.
Teismui nepateikta jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kad Lietuvos Respublika naudosis jai priklausančia žemės sklypo dalimi ir šis žemės sklypas būtų reikalingas būtent Lietuvos Respublikos interesų tenkinimui. Todėl nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką šiuo atveju neįmanoma, nes kitas bendrasavininkis - Lietuvos Respublika, visiškai nesinaudoja jai priklausančio žemės sklypo dalimi.
Nustatyta, kad visas 0,1468 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) sudaro vientisą ieškovo namų valdą. 1997 m. gruodžio 22 d. A. Ž. IĮ atliko namų valdos, kurios bendras plotas 13607 kv. m. geodezinius matavimus, kuriuose nurodyta, kad žemės sklypu 549 kv. m. naudosis ieškovas bendrai su M. Š., kai ieškovui priklauso 275 kv. m., o M. Š. priklauso 274 kv. m.
Iš 1999 m. spalio 11 d. P. K. IĮ parengto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plano nustatyta, kad šio žemės sklypo plotas yra 1468 kv. m., I. M. naudojamas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas – 1194 kv. m., iš kurio 919 kv. m. sudaro užstatyta teritorija ir 275 kv. m. keliai. Todėl I. M. 1999 m. spalio 26 d. įregistruojant nuosavybės teises VĮ „Registrų centras“ (po P. K. IĮ geodezinių matavimų atlikimo), I. M. vardu buvo įregistruotas visas 1468 kv. m. žemės sklypas, kurį ieškovas valdo iki šiol.
2018 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1 SS-1496-(7.5.) atsakovė, atstovaudama Lietuvos Respubliką patikėjimo teise, atsisakė atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir siūlė ieškovui nustatyti valdymo ir naudojimo žemės sklypu tvarką, priskiriant Lietuvos Respublikai žemės sklypą, pagal skyriaus pasiūlytą variantą taip, kad valstybinės žemės dalis būtų privažiuojamojo kelio plote, tokiu būdu užtikrinant galimybę ne tik atsakovui, bet ir G. B. naudotis esama valstybine žemės dalimi privažiavimui į nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Teismas sutinka su ieškovo nuomone, kad toks valdymo ir naudojimo tvarkos nustatymas arba atidalijimas natūra, pažeidžia ieškovo, kaip savininko teises ir užkerta kelią eksploatuoti jam priklausančią nekilnojamojo daikto dalį. Iš bylos medžiagos, liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad nei M. Š., nei G. B. niekada nebuvo pripažinta teisė įvažiuoti į gretimą sklypą ieškovui priklausančios žemės sklypu, nes ieškovui priklausantiems žemės sklypams nėra ir nebuvo nustatyta specialiosios kelio sąlygos ar kelio servitutas. Žemės sklypo dalis, priklausanti Lietuvos Respublikai, taip pat niekada nebuvo išnuomota ar suteikta panaudos sutartimi nei buvusiam gretimo žemės sklypo savininkui M. Š., nei dabartinei savininkei G. B..
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, – bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas Įgyvendindamas bendrosios nuosavybės teisę, bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį natūra, jeigu taip galima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir laikantis įstatymų reikalavimų (LR CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto bendraturčiams nesusitarus dėl turto atidalijimo ir jiems pareiškus siūlymus, kokiu būdu, proporcijomis, tvarka turėtų būti atidalytas turtas, teismas taiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygas: pirma, bendraturčio teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendraturčių sutarimu arba, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, – pagal bet kurio bendraturčio ieškinį; antra, prioritetas teikiamas daikto padalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; trečia, tik jeigu negalima atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bet kuriuo atveju, tiek atidalinant pagal savo prigimtį dalų daiktą, tiek atidalinant nedalų daiktą, atidalinimo pasėkoje bendrosios dalinės nuosavybės neturi likti, t. y. vietoje buvusios bendrosios dalinės nuosavybės po atidalinimo turi susiformuoti toks daiktas (tokie daiktai), kurie yra realiai atskirti ir gali būti valdomi kiekvieno iš buvusių bendraturčių asmeninės nuosavybės teise. Taigi, atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal savo prigimtį nėra vien teisinė kategorija, atskirianti nuosavybės teisės dalis, bet kartu yra ir fizinis turto padalinimas, siejamas su sąlyga, jeigu tai galima padaryti be neproporcingos žalos turto paskirčiai (LR CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose laikomasi nuostatų, kad remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą teismas turi siekti, jog bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalijimo. Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno (grupės) ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis (grupė) siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Šie išaiškinimai patvirtina ir tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimas turi atitikti bendraturčių interesus ir nepažeisti jų nuosavybės teisių į atidalijamus daiktus. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; kt.).
Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl turto – 0,1468 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovas prašo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 0,1468 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 priklausančias 274/1468 dalis šio žemės sklypo priteisti ieškovui I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, o iš ieškovo priteisti Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 piniginę kompensaciją už šį žemės sklypą rinkos vertę – 954 Eur. Atsakovė su ieškiniu nesutinka.
Kaip jau buvo minėta, pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas piniginiu ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs ir laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; kt.).
Vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą, visų pirma, svarbu pažymėti, kad ieškovas nurodo, jog minėtą žemės sklypą prašo atidalinti vienam bendrasavininkiui priteisiant žemės sklypą natūra, o pastarasis sumokėtų kompensaciją. Kadangi ant ginčo žemės sklypo yra pastatyti ieškovui priklausantys pastatais (užstatyta 919 kv. m.), yra kelias (275 kv. m.), tai atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis 274 kv. m. (kurioje taip pat yra kelias patekimui į mano namų valdą) priteistina ieškovui, o jis turėtų sumokėti atsakovei kompensaciją.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje sudaro 1194/1468 dalis žemės sklypo. Tuo tarpu atsakovei priklausanti 274/1468 dalis žemės sklypo bendrojoje nuosavybėje, palyginus su ieškovu, yra ženkliai mažesnė. Šio konkretaus ginčo atveju, remiantis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais, konstatuotina, kad, būtent atidalijimas priteisiant kompensaciją yra racionaliausias ir geriausiai atitinka šalių interesus, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas. Pažymėtina ir tai, kad atidalinimo pasėkoje nebeliktų bendrosios dalinės nuosavybės.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; kt.).
Ieškovas prašo iš jo priteisti Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 piniginę kompensaciją už 274/1468 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertę – 954 Eur.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovo užsakymu nepriklausomas vertintojas UAB „Marleksa“ apžiūrėjo žemės sklypą natūroje ir surašė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NT 19-06-14. Šioje ataskaitoje yra nurodyta, kad 0,1468 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 5110,00 Eur. Lietuvos Respublikai priklausančios 274/1468 dalies sklypo vertė sudaro 954,00 Eur.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (LAT nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009). Todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, iš ieškovo I. M. atsakovei Lietuvos Respublikai priteistina 954,00 Eur kompensacija, ją apskaičiavus pagal nustatytą turto rinkos vertę.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.)
Teismas nesutinka trečiojo asmens G. B. atstovo pateiktu teisės aiškinimu, kad atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui - valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas - valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą?tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), todėl toks būdas yra teisiškai negalimas. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad daikto atidalijimas nėra turto perleidimas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo prasme, kadangi taikant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutą naudojamasi įstatymo suteikta teise bendraturčiams atidalyti turtą, o ne siekiama perleisti turtą.
Pažymėtina, ir tai, kad vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Šiuo atveju, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nėra nustatyta speciali tvarka, pagal kurią turėtų būti vykdomas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienu iš bendraturčių yra valstybė, CK neįtvirtina, kad daikto atidalijimas, kai vienu iš bendraturčių yra valstybė, yra negalimas ar kad tokiems teisiniams santykiams reguliuoti pirmenybė taikoma Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui ir jame nustatytai turto perleidimo tvarkai.
Pagal trečiojo asmens atstovo pateiktą teisės normų aiškinimą (t. y. kai valstybė yra nekilnojamojo daikto bendraturtė, jos dalies atžvilgiu negali būti taikomas atidalijimas) iš esmės būtų paneigta galimybė tiek valstybei, tiek kitiems bendraturčiams tinkamai pasinaudoti atidalijimo institutu, nesant pakankamo pagrindo nepagrįstai susiaurinta šio instituto apimtis, apsunkinta galimybė bendraturčiams disponuoti daiktu. Pažymėtina, kad pagal CK 4.80 straipsnio 1 dalį, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio taikymui nėra nustatyta jokių išimčių subjektų atžvilgiu.
Siekdamas pagrįsti savo poziciją dėl atidalijimo valstybės atžvilgiu taikymo negalimumo trečiojo asmens atstovas nurodė Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį, kurioje teismas argumentavo, kad atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Teismas pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šiuo atveju trečiojo asmens atstovo pacituota nutartis priimta ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tačiau Šiaulių apygardos teismo. Be to ji priimta atskiru atveju, neatspindinti vieningos teismų praktikos pozicijos šiuo klausimu, jos negalima laikyti kaip formuojančios teismų praktiką panašiose teisinėse situacijose. Remiantis išdėstytu, teismas nurodyta nutartimi nesivadovauja kaip precendentu šioje byloje.
Pareigą bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo derindamas su visiško bendraturčių atidalijimo prioritetu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008).
Aptartų motyvų pagrindu teismas konstatuoja, kad CK 4.80 straipsnyje nurodyta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka, pagal kurią, nesant galimybės daiktą padalyti natūrą, daiktas perduodamas nuosavybės teise vienam iš bendraturčių, o kitam – sumokama piniginė kompensacija, taikytina ir tokiu atveju, kai vienas iš bendraturčių, kuriam mokėtina piniginė kompensacija, yra valstybė.
Darytina išvada, kad ieškovo prašomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas nepažeidžia atsakovės kaip savininkės teisių, todėl ieškinys tenkintinas ir atidalytinas ieškovo I. M. iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove Lietuvos Respublika 0,1468 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 priklausančios 274/1468 dalys šio žemės sklypo priteistinos ieškovui I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, o iš I. M. atsakovei priteistina 954 Eur piniginė kompensacija.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas I. M. 2017 m. birželio 27 d. pateikė teismui papildomą prašymą, kuriame nurodo, kad patyrė 506 Eur papildomų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat ieškovas prašyme nurodė, kad 2019 m. vasario 5 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau toks prašymas byloje gautas nebuvo.
CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo minėtų taisyklių atsižvelgęs į šalių elgesį. Byloje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų, o atsakovė susidariusioje situacijoje neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus. Todėl atsakovės procesinis elgesys pripažintinas tinkamu, o tai yra pagrindas nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principo ir nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177, 185, 259, 260, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės 0,1468 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555 priklausančias 274/1468 dalis šio žemės sklypo priteisti ieškovui I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o iš ieškovo priteisti Lietuvos Respublikai, a. k. 111105555, piniginę kompensaciją už šį žemės sklypą rinkos vertę – 954 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt keturis) eurus.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus.