Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-09-19 · Administracinė byla Nr. A-2017-624/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-10-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-09-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-09-19
Bylos Nr.
A-2017-624/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02174-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2017-624/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02174-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2).

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. buvo uždarytas į higienos normų reikalavimų neatitinkančius drausmės izoliatorius, kuriuose buvo labai mažai vietos, negalėjo pasivaikščioti, tualetas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, buvo šalta, drėgna, nuo lubų byrėjo tinkas, dėl tokių laikymo sąlygų patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, nes buvo laikomas vienas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 33–37) prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Teismui pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 20/01-28880, kurioje nurodyta, kad suimtajam J. J. Šiaulių TI direktoriaus nutarimais buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į drausmės izoliatorių. Atsakovas pažymėjo, kad pačių nuobaudų pareiškėjas neskundžia, o dėsto pretenzijas tik dėl jo laikymo sąlygų drausmės izoliatoriuose. Iš minėtos pažymos matyti, kad J. J. drausmės izoliatoriuose buvo laikomas: nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. (5 paras) drausmės izoliatoriuje Nr. 2; nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 3 d. (5 paras) drausmės izoliatoriuje Nr. 4; nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 8 d. (1 parą) drausmės izoliatoriuje Nr. 2. Drausmės izoliatorius Nr. 2 operatyviosios kontrolės metu buvo patikrintas 2012 m. rugpjūčio 29 d. (išvados surašytos 2012 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-352). Nustatyta, kad drausmės izoliatoriuje Nr. 2 pakaba rūbams, tualeto reikmenims sudėti lentynėlė yra. Sanitarinio įrenginio nuleidimo sistemos, praustuvės yra. Sienos nudažytos valomais ir dezinfekuojamais dažais. Ventiliacija, kaip ir visose apgyvendinimo kamerose, yra bendra, natūraliais ortakių kanalais bei vėdinama per langą. Drausmės izoliatorius Nr. 4 operatyviosios kontrolės metu buvo patikrintas 2013 m. spalio 22 d. (išvados surašytos 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-388). Nustatyta, kad kameroje pelėsio nėra, tačiau kameroje reikalingas remontas. Santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuotas dirbtinės apšvietos pažeidimas. Drausmės izoliatoriaus kameros yra vienvietės, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo drausmės izoliatoriaus kameros ploto yra visiškai nepagrįstos, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymos Nr. 62/08-877 „Apie laikymo sąlygas“ matyti, kad pareiškėjui drausmės izoliatoriuje Nr. 2 teko 6,56 kv. m gyvenamojo ploto, o drausmės izoliatoriuje Nr. 4 – 6,66 kv. m. Vadovaujantis teisės aktais, drausmės izoliatoriuose yra: prie grindų pritvirtinta metalinė lova, stalas bei taburetė, sieninė lentyna, viršutinių drabužių pakaba, sanitarinis mazgas, kuris yra atviras, tiekiamas šaltas vanduo. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-2013 m. patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafiko matyti, kad drausmės kameros valomos 1 kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pagrindinis valymas: vieną kartą per mėnesį, esant poreikiu – dažniau. Šiaulių TI režiminio korpuso drausmės izoliatorius įrengtas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimais. Teismas vadovavosi Taisyklių 13 ir 2 punktais, HN 76:2010 2 punktu. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl netinkamų sąlygų drausmės izoliatoriuje, dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, tvankumo ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punkto nuostata. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių. Atsiliepimo į skundą papildyme (b. l. 64–66) atsakovas prašė už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d., kada pareiškėjas buvo laikomas drausmės izoliatoriuje Nr. 2, taikyti reikalavimo senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 69–75) pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje buvo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 69/09-28880, iš kurios matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje Nr. 2 nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepimo į skundą papildyme pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad pareiškėjas J. J. 2012 m. birželio 12 d. pasirašytinai yra susipažinęs su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka, sąlygomis, jam išaiškintos Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus patvirtintos atitinkamos tvarkos. Informacinį lankstinuką gavo. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 11 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės izoliatoriuje Nr. 2 laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti už aukščiau nurodytą laikotarpį, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d., kada pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės izoliatoriuje Nr. 2, ir teismas šiuo atveju vadovavosi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d., kada pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI drausmės izoliatoriuje Nr. 2.

Pareiškėjas J. J. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271 straipsniu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekė, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės izoliatoriuose laikotarpiais nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 3 d., nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 8 d. Neturtinę žalą iš esmės grindė tuo, kad drausmės izoliatoriaus kamerose buvo per mažai vietos, kamerų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo laikomas vienas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymos Nr. 60/09-28880 matyti, kad pareiškėjas J. J. jam paskirtas drausmines nuobaudas – uždarymą į drausmės izoliatorių atliko laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 3 d. (5 paros) drausmės izoliatoriuje Nr. 4, nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. (5 paros) drausmės izoliatoriuje Nr. 3, nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 8 d. (1 para) drausmės izoliatoriuje Nr. 2. Šiaulių tardymo izoliatoriaus ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. pažymoje Nr. 62/08-877 nurodyta, kad drausmės izoliatoriaus kameros Nr. 2 plotas yra 6,56 kv. m, drausmės izoliatoriaus kameros Nr. 4 plotas yra 6,66 kv. m. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. spalio 13 d. pažymoje Nr. 60/09-33945 nurodyta, kad drausmės izoliatoriaus kameros Nr. 3 plotas yra 6,66 kv. m. Įvertinus tai, kad drausmės izoliatoriaus kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, jo teiginiai dėl per mažo kamerų ploto yra nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 2 atliko patikrinimą 2012 m. rugpjūčio 27 d. ir surašė 2012 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo aktą Nr. EP-352. Patikrinimas atliktas vadovaujantis HN 76:2010. Patikrinimo metu nustatyta, kad drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 2 pakaba rūbams, tualeto reikmenims sudėti lentynėlė yra. Sanitarinio įrenginio nuleidimo sistemos, praustuvės yra. Sienos nudažytos valomais ir dezinfekuojamais dažais. Ventiliacija, kaip ir visose apgyvendinimo kamerose, bendra, natūraliais ortakių kanalais bei vėdinama per langą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 4 atliko patikrinimą 2013 m. spalio 22 d. ir surašė 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo aktą Nr. EP-388. Patikrinimas atliktas vadovaujantis HN 76:2010. Patikrinimo metu nustatyta, kad drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 4 tualetas neatskirtas sienele, veidrodžių nėra, patalpoje reikalingas remontas, nes nuo sienų byra dažų danga, vietomis tinkas. Pelėsio nėra. Santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuotas dirbtinės apšvietos pažeidimas. Patikrinimo akte nurodyta, kad ventiliacijos efektyvumas, lango matmenys, sanitarinio mazgo atskyrimas, įrengimas atskiroje patalpoje, patalpos kvadratūra nevertinta, kadangi tai susiję su pastato rekonstrukcija. Atsakovas taip pat pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 20/01-2720 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 m. patalpų pagrindinį valymo grafiką“ ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafiką 2012–2013 m.“, kurie paneigė pareiškėjo pareiškime nurodytą aplinkybę, kad jo buvimo drausmės izoliatoriuose metu lakstė katino dydžio žiurkės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jis, vienas laikomas drausmės izoliatoriaus kamerose, patyrė neturtinę žalą – bendravimo galimybių sumažėjimą. Suimtųjų laikymo drausmės izoliatoriuose sąlygas reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 38 straipsnis, kuriame nurodoma, kad drausmės izoliatoriuose laikomi suimtieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, paskambinti telefonu, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, radijo imtuvais ir kitais TI vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais; drausmės izoliatoriuose suimtieji laikomi po vieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra ne kartą pasisakęs, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnyje numatyta, kad nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių iki 10 parų suimtiesiems skiriama už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, taigi papildomas pareiškėjo asmeninių laisvių suvaržymas yra jo paties netinkamo elgesio išdava ir Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo atveju nėra.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. 61/04-2773 matyti, kad pareiškėjas J. J. nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus drausmės izoliatoriuje per 2014 metus yra išnagrinėta Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-278-394/2015.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas drausmės izoliatoriuje buvo 11 parų, nustatyti higienos normų pažeidimai neesminiai, pareiškėjas nuo paskutinio pažeidimo dienos į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dviem su puse metų, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui (b. l. 81).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Mano, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi jis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti teisės į 4 kv. m atskaičiavus baldus, europietišką standartą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmetė pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 91–94) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentus atsakovas laiko nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, pasak jo, patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. jį Šiaulių TI drausmės izoliatoriuose TI-K laikant netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. Dėl reikalavimo atlyginti likusiu laikotarpio patirtą žalą, nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kamerų ploto yra nepagrįsti, o dėl pareiškėjo teiginio, kad jam būnant drausmės izoliatoriuje sumažėjo bendravimo galimybės, teismas pažymėjo, jog papildomas pareiškėjo asmeninių laisvių suvaržymas buvo jo paties netinkamo elgesio išdava, atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju nėra. Įvertinęs, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu drausmės izoliatoriuje buvo 11 parų, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose fiksuoti higienos normų pažeidimai nėra esminiai, pareiškėjas nuo paskutinio pažeidimo dienos į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dviem su puse metų, nusprendė, kad šiuo atveju pakankama ir teisinga satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad atsižvelgiant į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, konstatuotini tam tikri HN 76:2010 pažeidimai (drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 4 tualetas neatskirtas sienele, veidrodžių nėra, patalpoje reikalingas remontas, nes nuo sienų byra dažų danga, vietomis tinkas, dirbtinės apšvietos pažeidimas). Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl per mažo kamerų ploto, žiurkių patalpose, bendravimo galimybių sumažėjimo) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas nepagrįstai jo reikalavimams pritaikė ieškinio senaties terminą, pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. J. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 11 d. (b. l. 4), atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 64–66). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų padarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma – 3,6 kv. m.

Be to, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir pobūdį (pareiškėjas drausmės izoliatoriuje atskirais laikotarpiais iš viso buvo apie 13 parų (skaičiuojama atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, kuriuo paros metu pareiškėjas buvo patalpintas ir išleistas iš šių kamerų), kameroje Nr. 4, kurioje nustatyti higienos normos pažeidimai – 6 paras), į tai, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dviem su puse metų nuo pažeidimų, su kuriais siejamas žalos atsiradimas, padarymo, byloje nėra duomenų, jog dėl tokių laikymo sąlygų jis objektyviai patyrė ar galėjo patirti skunde nurodomus išgyvenimus, būtų pablogėjusi jo sveikata ar pan., sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikęs ir aiškinęs teisės aktus, nustatęs visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan