Šiaulių apygardos teismo nutarimas

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. I. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarimo, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius ATPK 126 str. 1 d. numatytą pažeidimą ir nubaustas 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. I. nubaustas už tai, kad 2014 m. vasario 21 d., apie 23.25 val., (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)7, būdamas neblaivus, kai alkotesteriu jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,57 promilių).

Motyvuojamoji dalis

R. I. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde keliamas byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad R. I. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą nėra įrodyta.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatyme numatytų reikalavimų, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, kad būtina įvertinti surinktų įrodymų pakankamumą, jų nuoseklumą, galimus prieštaravimus tarp jų, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, įrodymų šaltinių patikimumą.

ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už transporto priemonių vairavimą esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 iki 1,5 prom.). Tam, kad patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį ir jį nubausti turi būti nustatytas asmens vairavimo esant lengvam neblaivumui faktas.

Skundžiame nutarime teismas konstatavo, kad R. I. kaltė pagal jam inkriminuotą ATPK straipsnį neginčijamai įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, asmens blaivumo testo rezultatu, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, pažyma apie baustumą, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), patikros sertifikatu Nr. (duomenys neskelbtini), medicininių dokumentų kopijomis. Ir nors teismas pažymėjo, kad R. I. kaltę pagrindžia ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad R. I. nustatytas tik 0,35 promilių girtumas, tačiau iš nutarimo motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, jog šio kaltę paneigiančio įrodymo, kuriame užfiksuoti teismo medicinos tarnybos išvados duomenys, nelaikė patikimu įrodymu ir juo nesivadovavo dėl to, kad kraujas R. I. buvo tirtas praėjus beveik 40 minučių nuo patikrinimo alkotesteriu. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šie duomenys negali atspindėti tikrosios būsenos.

Teisme R. I. paaiškino, kad prieš jį sustabdant policijai, buvo tą dieną išgėręs vieną alaus butelį, o jam po kažkiek laiko paskambino draugas ir paprašė nuvežti į kitą kaimą, jis pradžioje atsisakinėjo, bet vėliau sutiko, grįžtant atgal jį sustabdė policijos pareigūnai, pamatavus jo girtumą alkotesteriu, girtumas buvo nustatytas, tuo nepatikėjus, jis paprašė leisti pūsti dar kartą, jam leido ir alkotesteris vėl parodė girtumą, jis paklausė policijos pareigūnų, ar gali patikrinti girtumą ligoninėje, jie pasakė, kad gali, todėl jis nuvyko į ligoninę. Atlikus kraujo tyrimą jam buvo įteiktas atsakymas, jog nustatytas 0,35 promilių girtumas, kuris neviršija leistinos normos (25 b. l.).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintoje medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikoje (p. 5.) numatyta, kad bendras asmens būklės vertinimas pradedamas ne vėliau kaip per 1 valandą nuo asmens atvykimo į ASPĮ bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo NR. 660 ,,Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo 101.4. p. numatyta, kad transporto priemonės vairuotojui prireikus atlikti medicininę apžiūrą, išrašyti siuntimą (3 priedas) ir pristatyti vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros, tai turi būti padaryta ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio apžiūros protokolo ar laikino sulaikymo įtariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje protokolo surašymo.

Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga nustatyta, kad R. I. pareigūnų buvo sustabdytas 2014-02-21 apie 23.25 val., alkotesterio rodmenys fiksuoti 23.27 val., pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo surašytas 23.25 val. Medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti akto duomenys patvirtina, kad kraujas R. I. buvo paimtas 2014-02-22 00.10 val. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas surašytas laikantis Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo atlikimo metodikos, tyrimas atliktas nepažeidžiant Metodikos 5 punkto reikalavimų, nes medicinos įstaigoje buvo pradėtas praėjus ne daugiau kaip valandai. Be to, Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 2 nurodyta, kad 2014-02-22 00.05 val., atliekant R. I. apžiūrą, užfiksuota jog, jo oda, gleivinė, rausva, seilėtekio nėra, nesloguoja, nečiaudėja, kvėpavimas normalus, pulsas ritmiškas, eina tiesiai, kojų nemėto, krypties laikosi, pėda už pėdos eina stabiliai, , ant vienos, ant kitos kojos stovi stabiliai, pėdos – kelio mėginį atlieka tiksliai, Rombergo pozoje stabilus, judesiai tikslūs, į nosies galą pataiko, akių vyzdžiai simetriški, nistagmo nėra, ramus, kalba santūriai, kultūringai, orientuotas laike, vietoje ir savyje, įvykio aplinkybes prisimena, skaito aiškiai ir tiksliai, nuosekliai mąsto, mimika saikinga. Galutinėje išvadoje nurodyta, kad kraujyje rastas 0,35 ‰ (promilės) etilo alkoholio (21, 44 b.l.).

Aukštesnysis teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad yra pagrindo abejoti alkotesteriu R. I. nustatyto neblaivumo tikslumu. Pagal alkotesterio Lion alcometer 500, kuriuo ir buvo tikrinamas apelianto blaivumas, naudojimo reikalavimus, pareigūnas privalo įsitikinti, kad tiriamasis asmuo nieko nevalgė ir negėrė bent 15-20 min. ir nerūkė bent dvi minutes, jeigu reikia, privalu palaukti. Kaip matyti iš R. I. paaiškinimo, jis gerokai anksčiau prieš patikrinimą buvo išgėręs vieną butelį alaus, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai būtų R. I. klausę, ar prieš patikrinimą jis nevalgė ir negėrė, ar nerūkė, t.y. to, kad pareigūnai, tikrindami blaivumą, vadovavo alkotesterio „Lion alcolmeter 500“ naudotojo instrukcija, ir įsitikino, kad tikrinamas asmuo nieko nevalgė ir negėrė bent 15-20 minučių, nerūkė bent dvi minutes. Liepus pūsti į alkotesterį, apeliantas buvo tikras, kad nepripūs neleistinos normos, tačiau, taip atsitikus, su rodmenimis nesutiko ir prašė leisti pūsti dar kartą, policijos pareigūnai leido ir vėl pripūtus kiek daugiau nei leistina norma, jis paklausė pareigūnų, ar gali pasitikrinti neblaivumą medicinos įstaigoje, policijos pareigūnai informavo, kad galima. Tokius R. I. parodymų nepaneigė ir jį sustabdžiusio policijos pareigūno parodymai, kuris išsakė abejones, kad į medicinos įstaigą nebuvo įmanoma nuvykti išvadoje nurodytu laiku (48 b. l.). Iš R. I. parodymų matyti, kad jis pats alkoholio vartojimo fakto neneigė, tik, patikrinus alkotesteriu jo blaivumą, jam pasirodė keista, kad alkotesteris parodė tiek daug promilių.

Pažymėtina, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog asmuo padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, būtina nustatyti, kad jis vairavo būdamas neblaivus, t. y. turi būti nustatytas konkretus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N261-3165/2009, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N261-833/2012 ir kt.). Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog apylinkės teismas neištyrė visų administracinės bylos aplinkybių, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, savo sprendimą priėmė vadovaudamasis tik alkotesterio parodymais, kurių tikslumu suabejojęs R. I. ir kreipėsi į medicinos įstaigą, kad būtų atliktas tikslus jo kraujo tyrimas (neblaivumui) girtumui nustatyti. Teismas visiškai neanalizavo Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 2 nurodytų duomenų apie R. I. apžiūrą dėl jo girtumo nustatymo, netyrė, ar, atliekant R. I. patikrą alkotesteriu, nebuvo nusižengta Lion alcometer 500 naudojimo instrukcijai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminį palankų R. I. tyrimą atliko gydytoja G. M., kuri yra įspėta pagal LR BPK 293 str. dėl melagingos išvados davimo, o toksikologinį tyrimą pagal gydytojos G. M. siuntimą atliko teismo medicinos ekspertė J. T., turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, chemikės specialybę, kvalifikaciją atlikti toksikologinius tyrimus, 18 metų darbo stažą. Byloje nėra duomenų, kad šį tyrimą atlikę asmenys turėtų kokį asmeninį suinteresuotumą atlikti R. I. palankų tyrimą ar sąmoningai pažeisti kraujo poėmio procedūrą bei suklastoti tyrimo rezultatą. Šiuo konkrečiu atveju būtina pažymėti, jog asmuo, įstatymo nustatyta tvarka kreipdamasis į valstybės institucijas, turi teisėtus lūkesčius, kad jo klausimas bus išspręstas tinkamai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jis negali prisiimti atsakomybės ar nukentėti dėl bet kokio rango pareigūnų ar valstybės tarnautojų bei jiems prilyginamų asmenų veikimo ar neveikimo.

Remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šioje administracinėje byloje teismas nebuvo pakankamai aktyvus, nesisėmė veiksmų, kad byla būtų išspręsta teisingai, neištyrė ir neįvertino visų bylai išspręsti teisingai būtinų aplinkybių, nepašalino byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų, sprendimą priėmė vadovaudamasis tik alkotesterio parodymais, tai yra, šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl, nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių R. I. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d. padarymo, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-06-03 nutarimas yra naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 2 p.

nutarė:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą R. I. atžvilgiu nutraukti.

Nutartis neskundžiama.