- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-554-360-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00955-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- R. B.
Pranešėjas S. Katauskas Teisėja D. Jazbutienė Baudž. byla Nr. 1A-554-360/2013Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00955-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.11.2. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U TARTIS
2013 m. spalio 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 170 straipsnio 2 dalį, 40 MGL dydžio (5 200 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad jis būdamas neblaivus, 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 20 val., Šilutės r., Švėkšnos mstl., žinodamas tradiciją, kad žydai nevalgo kiaulienos, ir tai, jog minėto miestelio (duomenys neskelbtini) name yra buvę žydų maldos namai (sinagoga), tyčia, viešoje vietoje, prie Šilutės rajono savivaldybei priklausančio namo, esančio Švėkšnos mstl., (duomenys neskelbtini), kuriame yra buvusi sinagoga, išorinių lauko durų vinimis prikalė dvi šviežias kiaulės ausis, tokiu būdu viešai tyčiojosi ir skatino neapykantą prieš žydų tautybės asmenis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę. Skunde nurodo, jog jis niekada neneigia, jog atliko nusikalstamus veiksmus, tik skirtingai, nei konstatavo teismas, aiškino tokio savo elgesio priežastis – tai darė siekdamas atkreipti dėmesį į netvarkomą pastatą, nes tie, kurie nesitvarko, jo nuomone, yra kiaulės. Apelianto teigimu, jis tokiais savo veiksmais nesiekė įžeisti žydų tautybės asmenų. Pažymi, kad niekada anksčiau jokia forma nėra skatinęs neapykantos prieš kitos tautybės asmenis, nes tam neturėjo jokio pagrindo, to nesiekė ir šiuo atveju, todėl teismo išvados, jog jo tyčią padaryti BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką įrodo Š. pasakytas žodis, jog ketina padaryti pokštą, ir, kad Švėkšnoje yra ir daugiau apleistų pastatų, yra nepagrįstos. Apelianto manymu, tokį jo elgesį galima vertinti tik kaip chuliganišką, todėl pagal BK 170 straipsnio 2 dalį jis yra nuteistas nepagrįstai.
Be to, apelianto teigimu, teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Baudos dydis per didelis ir neadekvatus padarytiems veiksmams. Pažymi, kad darbo bei pajamų jis neturi, todėl mano, kad galėtų būti paskirta ir kita sankcijoje numatyta bausmės rūšis, kuri yra griežtesnė nei piniginė bauda, t. y. laisvės apribojimas. Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo, prašo atsižvelgti ir į tai, kad kartu su juo gyvenanti L. A. sunkiai serga, jos gydymui ir priežiūrai reikalingos papildomos lėšos, todėl paskirtoji bausmės rūšis – bauda – neigiamai atsilieps jiems abiem dar ir šiuo aspektu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis R. B. neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tai yra, kad prie Šilutės rajono savivaldybei priklausančio namo, esančio Švėkšnos mstl., (duomenys neskelbtini), kuriame yra buvusi sinagoga, išorinių lauko durų, vinimis prikalė dvi šviežias kiaulės ausis, tačiau apeliantas nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Tvirtina jo veiksmuose nesant siekio įžeisti žydų tautybės asmenų, tai, nuteistojo manymu, leidžia jį dėl to išteisinti.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai kvalifikavo nuteistojo R. B. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir paskyrė teisingą bausmę.
BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Papildomu objektu gali būti konkrečiais atvejais – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. Visos BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, įvertinus būtent viso BK 170 straipsnio pavadinimą, pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais, kuriais kurstoma prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Būtent ši nusikalstama veika pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą, kurstant žmonių grupės ar jai priklausančio asmens diskriminaciją dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Nurodyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento, t. y. šios nusikalstamos veikos sudėtis formalioji, pasekmių atsiradimas nėra svarbus. Veikos padarymo būdas – būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu. Ši nusikalstama veika yra nukreipta prieš nurodytų požymių bendrumu individualizuojamą asmenų grupę ar konkretų jos narį. Kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens, prieš kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant skatinti neapykantą ar diskriminaciją prieš konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumu, grupę.
Subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius sudaro kaltė – tiesioginė konkretizuota tyčia, turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį dėl jo rasės, tautybės bei kitų BK 170 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių. Kaltinamasis suvokia savo daromos veikos pavojingą pobūdį, priešingumą teisei, tačiau nori veikti ir veikia tokiu pavojingu būdu, turėdamas galimybę nukreipti savo valią ir neatlikti priešingų teisei, pavojingų veiksmų.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai nustatė kaltinime nurodytas aplinkybes bei pagrįstai pripažino R. B. kaltu viešai tyčiojusis ir skatinus neapykantą prieš žydų tautybės asmenis. Nuteistojo veika remiantis BK 170 straipsnio 2 dalimi kvalifikuota teisingai. Nors apeliantas bando įtikinti teismą, jog savo tokiais veiksmais nesiekė pasityčioti ir skatinti neapykantos prieš žydų tautybės asmenis, o tik pajuokauti, tačiau akivaizdu, jog nuteistasis, būdamas vietiniu miestelio gyventoju ir žinodamas bei tikslingai pasirinkdamas būtent istorinės vertės pastatą, kuriame yra buvusi sinagoga, iš anksto pasiruošdamas įrankius nusikaltimui daryti, įsigijęs kiaulės ausis ir atlikęs nusikalstamus veiksmus, būtent siekė viešai pasityčioti ir skatinti neapykantą. Apeliacinio skundo argumentas, jog jis tai padarė būdamas pasipiktinęs dėl netvarkomo pastato, atmestinas kaip nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neįtikima, kad nuteistasis pasipiktinimą netvarkomais pastatais būtų išreiškęs būtent tokia forma, juolab, jog miestelyje yra ir daugiau apleistų, netvarkomų pastatų ir dėl jo R. B. nesipiktino. Kolegijos nuomone, nuteistasis tai neigdamas, siekia atsakomybės sušvelninimo, kad nusikaltimas nebūtų kvalifikuojamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. B. veiką, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, kaltininko asmenybę, į tai, jog nėra R. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. R. B. neteistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, yra sveikas, darbingo amžiaus, todėl atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. B. parinko ir paskyrė lengviausią iš BK 170 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatytų bausmių – baudą, nustatydamas netgi mažesnį negu už šią nusikalstamą veiką leistinas pastarosios bausmės rūšies vidurkis. Tokią teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Skunde apelianto nurodomos aplinkybės, kad jo turtinė padėtis yra sunki, išvados dėl bausmės dydžio nepaneigia ir nesudaro pagrindo dar labiau mažinti bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, jog R. B. yra darbingo amžiaus asmuo ir turi realią galimybę įvykdyti šią bausmę. Be to, pastebėtina, jog baudą pakeitus laisvės apribojimo bausme, būtų pabloginta nuteistojo teisinė padėtis, o vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostata, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skunduose.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.