Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjai V. B. G., pareiškėjos atstovui advokatui Ridui Žemkauskui, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jolantai Bružaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. G. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2024 m. spalio 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S221737, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčijamu sprendimu atsakovas nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 31 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - Kolumbija. VSAT sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėja nuo 2024 m. kovo 12 d. (205) dienas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes per pastarųjų 180 dienų laikotarpį išbuvo 295 dienas, ir taip pažeidė UTPĮ 11 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 punkto ir 124 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – kaip nurodyta anksčiau, UTPĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.), kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

UTPĮ 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

Pagal UTPĮ 11 straipsnį, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

UTPĮ 23 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką.

UTPĮ 124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Pagal UTPĮ 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. To paties straipsnio 3 ¹ dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas, o 3² dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių. Taip pat šio straipsnio 6 nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu: 1) Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui; 2) užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas; 3) užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija; 4) jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita); 5) gaunamas Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę pagal šio teismo Reglamento 39 taisyklę užsieniečio neišsiųsti.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V‑429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. kovo 7 d.).

Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal UTPĮ 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Pagal Aprašo 9 punktą sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo priimamas dėl kiekvieno neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio užsieniečio. Aprašo 22 punkte nurodyta, jog VSAT sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu užsienietis yra sulaikytas, suimtas, jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę arba jeigu VSAT vykdydama savo funkcijas nustato, kad yra UTP5 125 straipsnyje nustatytas pagrindas užsienietį įpareigoti išvykti ar grąžinti.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę – Kolumbiją, priimtas esant UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytam pagrindui.

Bylos duomenys ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėja, Kolumbijos pilietė, 2023 m. gruodžio 13 d. atvyko į Europos Sąjungą, Ispaniją, o 2024 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką. Nuo pat atvykimo iš Europos Sąjungos išvykusi nebuvo. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio režimo laikotarpis, kuris baigėsi 2024 m. kovo 11 d., todėl pareiškėja pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėja iki šiol yra Lietuvos Respublikoje.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad ji neturėjo tikslo pažeisti galiojančių teisės normų, reglamentuojančių užsieniečių padėtį Lietuvoje, o pažeidimą sąlygojo pareiškėjos jaunas amžius, kalbos barjeras, nes pareiškėja moka tik gimtąją ispanų kalbą, žinių nebuvimas apie užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui) gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į VSAT kokiais nors klausimais, ar kad kitu būdu buvo aktyvi siekdama išsiaiškinti aplinkybės dėl jos buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, todėl šie pareiškėjos argumentai vertinami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad ji turi teisę likti Lietuvoje dėl 2024 m. spalio 2 d. pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-38515-24, kuriame pareiškėja pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove, pažymėtina, kad 2024 m. sausio 7 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja bei jos atstovas patvirtino, kad pareiškėja Lietuvoje ketina būti tik iki kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas ir išnagrinėta byla, o po to ketina grįžti į Ispaniją. Vis dėlto šiuo atžvilgiu akcentuotina tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl šie pareiškėjos argumentai, vertinami kaip deklaratyvūs ir laikomi pareiškėjos gynybine pozicija.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. I-116 „Dėl Rekomendacijų dėl apklausos garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis ikiteisminiame tyrime atlikimo ir įforminimo patvirtinimo” yra nustatyta nuotolinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu galimybė ir organizavimo tvarka. Taip pat ir kiti ikiteisminio tyrimo organizavimą reglamentuojantys teisės aktai numato elektroninių ryšių priemonių naudojimą procese. Akcentuotina ir tai, kad Teisėjų tarybos 2021 m. rugpjūčio 27 d. patvirtintose rekomendacijose dėl nuotolinių teismo posėdžių numatyta nuotolinių teismo posėdžių organizavimo galimybė ir dalyvavimo juose tvarka. Taigi, proceso dalyvių dalyvavimas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismo procesuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) arba proceso dalyvis gali būti atstovaujamas atstovo. Atitinkamai, teismo vertinimu, šiuo atveju nepaneigta galimybė pareiškėjai tiek asmeniškai dalyvauti ikiteisminio tyrimo proceso metu bei naudotis BPK jai suteiktomis procesinėmis garantijomis net ir tuo atveju, jei ji nebūtų Lietuvoje, tiek būti atstovaujamai atstovo, todėl priešingi pareiškėjos argumentai vertinami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytos pareigos savanoriškai išvykti vykdymo našta tenka tik pačiam pareiškėjui. Jei šios pareigos įvykdyti neįmanoma dėl objektyvių aplinkybių, minimalūs atidaus ir rūpestingo elgesio standartai suponuoja tokius pareigos nevykdančio asmens veiksmus, kuriais būtų siekiama pagrįsti savo neveikimo teisėtumą. Tokie veiksmai – kreipimasis į atsakovą siekiant informuoti apie priežastis, trukdančias pareigos vykdymui, prašymas teikti informaciją dėl tolesnių galimų veiksmų ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2550-415/2021). Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdamas savo neveikimo pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo VSAT, taip pat nesikreipė į atsakovą, prašydama pratęsti nustatytą išsiuntimo terminą.

Įvertinus nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis UTPĮ 11 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 punktu, 124 straipsnio 2 dalimi, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Tokiu atveju atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą, įpareigojantį pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos teiginiai apie tai, kad jos buvimą Lietuvoje būtina užtikrinti dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, atsižvelgiant į anksčiau aptartą aktualų teisinį reguliavimą, laikytini nepagrįstais ir deklaratyviais bei nesudarantys pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

Pagal UTPĮ 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėja tokių argumentų ir įrodymų neteikia, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybių, kad pareiškėjai jo kilmės valstybėje grėstų realus pavojus, nenustatyta.

Galiausiai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019; ir kt.). Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyksta iš Lietuvos Respublikos, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisinis pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, kuris gali būti skundžiamas teismui ir reiškiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.; šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-608-822/2023). Taigi, skundžiamas atsakovo sprendimas savaime nereiškia ir padarinių pareiškėjai kilimo, nes tam reikalingas kitas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Atsakovas, įvertinęs objektyviais duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, pagrįstai nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus nustatytus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje, t. y., yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, esminių procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nustačius, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 – 134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. B. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.