Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. BK 64¹ str. pagrindu paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir R. J. nuteistas laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsnio (Lietuvos Respublikos 2022 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. XIV-1447, įsigaliojusiu 2022m. lapkričio 1 d., patvirtinta pakeisto 68 straipsnio 2 dalies redakcija) pagrindu R. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t.y. atėmimas teisės vairuoti transporto priemones septyneriems metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pradžią nustatant skaičiuoti nuo 2024 m. gruodžio 10 d.

BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72 straipsnio 5 dalies pagrindu R. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, t.y. 1.580,- Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų aštuoniasdešimties eurų ir 00 eur/ct.) sumos, kaip konfiskuotino automobilio „Ford Focus“ vertę atitinkančios pinigų sumos, konfiskavimą į valstybės pajamas.

Paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo R. J. sulaikymo dienos, jį suimant.

Kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus, baigti taikyti.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Iš nuteistojo R. J. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis neginčija apylinkės teismo atlikto įrodymų vertinimo ar savo paties kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Kaip galima suprasti iš nuteistojo apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimu, t.y. prašoma skirti švelnesnę bausmės rūšį ar atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Taip pat skundžiamas nuosprendis yra ginčijamas ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (konfiskuotino automobilio „Ford Focus“ vertę atitinkančios pinigų sumos, konfiskavimo) individualizavimo aspektu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtintas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina neperžengdama skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl paskirtos bausmės

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018).

8. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

9. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, tikrinant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmės rūšį bei nustatant jos dydį, vadovaujamasi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistųjų teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus dėl bausmės R. J. skyrimo, sprendžia, kad nuteistajam visiškai pagrįstai už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog bausmės tikslus R. J. atžvilgiu galima pasiekti kitos rūšies bausmėmis nei laisvės atėmimas. Nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga ir leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

11. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio, parinkdamas R. J. bausmės rūšį ir dydį, teismas nustatė ir įvertino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas taip pat įvertino, kad buvo padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgta į nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, t. y., kad jis nusikalsta jau nebe pirmą kartą, praeityje yra buvęs teistas dešimt kartų, taip pat ir už analogiškus nusikaltimus.

12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistajam anksčiau buvo skirtos ir švelnesnės bausmių rūšys, kelis kartus taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat ir realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo. R. J. ir toliau daro nusikalstamas veikas, nes bylos duomenimis nustatyta, kad jis, kaip asmuo, niekada nebuvęs įgijęs teisės vairuoti kelių transporto priemones, 2024 m. gruodžio 9 d. kelių transporto priemonę, t. y. automobilį, vairavo, jau esant atimtai teisei vairuoti transporto priemones, nes pagal ankstesnįjį įsiteisėjusį 2021m. gruodžio 15 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nuosprendį R. J., kaip asmeniui, padariusiam nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė, t. y. atėmimas teisės vairuoti kelių transporto priemones penkerių metų laikotarpiui. Todėl akivaizdu, kad R. J. nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti tik teisėtais būdais bei priemonėmis. Šių duomenų visuma nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja neigiamai, rodo, kad R. J.nusikalto ne atsitiktinai, o yra linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas. Nuteistojo argumentai, jog jo sugyventinė laukiasi kūdikio, jis tvarkosi gyvenimą, rado darbą, moka skolas nėra nauji, jie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, todėl aptartų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų kontekste, pritartina apylinkės teismo išvadoms, jog nei šeima, nei būsimas darbas nesulaikė nuteistojo R. J. nuo naujos nusikalstamos veikos darymo. Todėl darytina išvada, kad apylinkės teismo paskirtos bausmė, kurios rūšis – laisvės atėmimas ir nustatytas dydis – 6 mėnesiai, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo. Be to, kadangi nuteistasis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, o baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažino nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį vienu trečdaliu, tai yra iki 4 mėnesių laisvės atėmimo. Esant šių duomenų visumai, atsižvelgiant ir į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius pakeitimus, susijusius su bausmių skyrimo nuostatomis, teigti, jog nuteistajam paskirta galutinė 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

13. Patikrinant bylą dėl bausmės individualizavimo R. J., apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai bei papildymai, tarp kurių pakeistos ir BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos. BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimas lengvina asmens teisinę padėtį, nes pagal naująją BK 27 straipsnio 1 dalies redakciją asmenys, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, savaime nepripažįstami recidyvistais, teismas kiekvienu atveju turi motyvuoti sprendimą dėl asmens pripažinimo recidyvistu. Šioje byloje skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad R. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, tačiau rezoliucinėje dalyje sprendimas pripažinti jį recidyvistu BK 27 straipsnio prasme neišdėstytas. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas (1 t., b. l. 89-102) patvirtina, kad nuteistasis šioje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė ne tik būdamas praeityje ne kartą teistas, tačiau ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėdamas neišnykusį ir teisės aktų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus. Paskutinį kartą, be skundžiamo nuosprendžio, jis buvo nuteistas 2022 m. liepos 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų pagal BK 138 straipsnio 1dalį, o 2023 m. gruodžio 14 d. būdamas paleistas iš paskutinės įkalinimo vietos (nustačius galutinę bausmę pagal kelis neįvykdytus nuosprendžius), atlikęs bausmę jis padarė naują nusikaltimą šiuo skundžiamu nuosprendžiu. Todėl skundžiamame nuosprendyje jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu nustatyta pagrįstai. Įvertinus tai, kad 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo keičiama, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., šiuo atveju nuteistojo teisinės padėties nekeičia. Nagrinėjamoje byloje paduotas tik nuteistojo skundas, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Teisėjų kolegija, siekdama nebloginti nuteistojo padėties dėl R. J. (ne) pripažinimo recidyvistu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje plačiau nepasisako.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

14. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme (BK 75 straipsnyje) bausmės vykdymo atidėjimo institutą, jo taikymo klausimą paliko teismo diskrecijai. Būtent bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygas ir padaręs motyvuotą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik jos dalį, gali taikyti visos ar dalies bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-697/2023).

15. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir R. J. atidėti bausmės vykdymą. Nors nagrinėjamu atveju egzistuoja formalūs BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrindai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai R. J. bus pasiekti be realaus jos atlikimo, šiuo atveju nėra. Kaip minėta, R. J.anksčiau teistas dešimt kartų, jam ne kartą buvo skirtos švelnesnės bausmių rūšys, kelis kartus taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Jo nepaveikė ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės atlikimas, nes būdamas paleistas 2023 m. gruodžio 14 d. iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo, atlikęs bausmę, praėjus vos vieneriems metams padarė naują nusikaltimą, kuriuo nuteistas šiuo skundžiamu nuosprendžiu. Tai rodo, jog nuteistasis kritiškai savo elgesio nevertina ir jo nekeičia, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Šie duomenys jį charakterizuoja neigiamai ir rodo, kad jis nėra linkęs keisti savo nusikalstamo elgesio, paskirtų įpareigojimų piktybiškai nevykdo, o skirtos švelnesnės bausmės nebuvo veiksmingos.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus R. J. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus jos atlikimo. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, būtent realus skirtos bausmės neatlikimas šiuo atveju prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

17. Apibendrinant daroma išvada, kad bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei, ji nėra per griežta ir padės užtikrinti bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo skirti švelnesnę bausmės rūšį ar paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Dėl turto konfiskavimo

18. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

19. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nuteistojo R. J. vairuota kelių transporto priemonė, registruota trečiojo (juridinio) asmens – UAB „R.“ vardu, kurios faktinis valdytojas yra pil. J. S., įsigijusi automobilį šeimos poreikiams išperkamosios nuomos pagrindu. VĮ „Regitra“ duomenų bazės duomenimis nustatyta, kad nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris – VIN kodas (DUOMENYS NESKELBTINI), savininkas yra nurodomas juridinis asmuo – UAB „R.“, šį automobilį minėtą dieną sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu už 2.000,- Eur. sumą įsigijęs iš buvusio transporto priemonės savininko (juridinio asmens) – MB „K.“, o automobilio valdytojas – pil. J. S. (1 t., b.l. 30-33).

20. Apeliaciniame skunde teigiama, kad konfiskuotino turto vertė neatitinka realybės, nes R. J. vairuota transporto priemonė akivaizdžiai apgadinta iš išorės, kas užfiksuota pareigūnų fotolentelėje, o kūrėsi ji tik atstūmus, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl nepagrįstai nustatė, kad konfiskuotino turto vertė yra 1.580,- Eur. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą nustatė pagal byloje esančią VšĮ „Emprekis“ pateiktą automobilio „Ford Focus“ vidutinę kainą Lietuvoje.

21. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019, 2K-7-12-495/2020). Iš baudžiamojoje byloje esančios VšĮ „Emprekis“ pažymos apie vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvoje matyti, jog R. J. vairuoto keleivinio automobilio „Ford Focus“ vidutinė kaina (su PVM) Lietuvoje yra 1.580,- Eur (vienas tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt eurų ir 00 eur/ct.) (1 t., b.l. 34). Nagrinėjamu atveju jokių kitų duomenų apie kitą galimą nuteistojo vairuoto keleivinio automobilio vidutinę kainą Lietuvoje byloje nėra. Be to, kaip nustatyta liudytojos J. S. parodymais šiame automobilyje buvo sugedęs starteris, o automobilį ji buvo palikusi pas R. J., kuris turėjo automobilį suremontuoti, t.y. pakeisti sugedusią detalę, tačiau, liudytojos žodžiais, leidimo vairuoti minėtą automobilį ji kaltinamajam (nuteistajam) niekada nebuvo davusi, nes žinojo, jog šis neturi vairuotojo pažymėjimo. Įvertinus tokias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, konfiskuotino turto vertės mažinimas, būtų neteisingas ir sudarytų prielaidas išvengti baudžiamosios poveikio priemonės taikymo bei neužtikrintų jos prevencinio tikslo.

22. Teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu nustatyta konfiskuotino turto vertė pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis yra objektyvi ir realiai atspindinti rinkos vertę, kuri atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis žinodamas atsiradusius mechaninius/techninius automobilio pažeidimus, kuomet jam automobilis buvo paliktas tik remontuoti (liudytojos J. S. parodymai) ir nuspręsdamas jį vairuoti neblaivus, rodo, jog būtent jis pats dėl sąmoningo savo sprendimo nesilaikyti įstatyme numatyto imperatyvaus draudimo vairuoti transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, kai yra nustatytas didesnis nei 1,5 promilės neblaivumas, ir būdamas suaugęs asmuo, turi pareigą prisiimti ir savo poelgio pasekmes. Pažymėtina, kad Įstatymų leidėjas, numatęs galimybę konfiskuoti daikto vertę tais atvejais, kai kaltininkas nusikaltimui padaryti naudoja jam nepriklausantį turtą, tokią galimybę numatė kaip adekvačią alternatyvą paties daikto konfiskavimui. Todėl įvertinus tai, kad VšĮ „Emprekis“ žinynas „Autotransporto kainos Lietuvoje“, skelbiamas interneto svetainėje adresu: http://www.emprekis.lt, yra oficialus leidinys, kuriuo remiantis byloje buvo pateikta keleivinio automobilio „Ford Focus“ vidutinė kaina Lietuvoje, į tai, jog ir pats nuteistasis jokių kitų duomenų apie kitą galimą nuteistojo vairuoto keleivinio automobilio vidutinę kainą Lietuvoje nepateikė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

23. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.