Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-05 · Administracinė byla Nr. eI-6105-505/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-05
Bylos Nr.
eI-6105-505/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01181-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-6105-505/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01181-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 51.4; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 5 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjo A. S. atstovei advokato padėjėjai R. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d. Kybartų pataisos namuose bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis, kankinančiomis, antisanitarinėmis, galiojančių teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamerose Nr. 116, Nr. 105, Nr. 101 nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas, langai su perteklinėmis grotomis, nuo lubų krito atsilupęs tinkas, žiemos metu buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, nebuvo ventiliacijos, laikėsi drėgmė, vasaros metu buvo karšta, nebuvo galimybės kameras vėdinti per langus, nebuvo išduodami elektriniai ventiliatoriai. Prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai), buvo nešvarios sienos ir lubos, atšokę dažų ir tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės, prausyklose grindys šlapios ir slidžios (trūksta grindų nuolydžio), tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti, todėl neužtikrinamas privatumas. Trūko džiovyklų drabužiams, avalynei. Kameros nebuvo dezinfekuojamos, visose kamerose knibžda tarakonų. Nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas bei antra paklodė, minkštasis lovos inventorius nebuvo išvalomas (išskalbiamas), tik dezinfekuojamas. Kamerose, kurių plotas apie 12 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su trimis ar keturiais asmenimis, daug ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, vienam nuteistajam tekdavo mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl valgė sėdėdamas ant lovos, neturėjo galimybės pasimankštinti, trūko oro. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose minimaliu priimtinu patalpos ploto standartu laikė 4 kv. m ploto normą. Visi pažeidimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2017 m. birželio 30 d. ataskaitoje Nr. 2017/1-63 bei rekomenduota užtikrinti nustatytų pažeidimų pašalinimą, tačiau jokių priemonių imtasi nebuvo. Į pretenzijas dėl kalinimo sąlygų pataisos įstaigos administracija nereagavo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė depresiją, neigiamų išgyvenimų, kančią, pažeminimą, reputacijos, gyvenimo kokybės pablogėjimą, emocinių sukrėtimų, sveikatos pablogėjimą. Negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, prancūzų kalbos nemoka, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, pareigūnai jam grasino, kad jeigu kreipsis į teismą, bus skiriamos nuobaudos. Pareiškėjo nuomone, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė laikotarpius, gyvenamąsias patalpas, kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo apgyvendintas, jų plotus ir kartu su pareiškėju apgyvendintų asmenų skaičių. Akcentavo, kad tam tikrais laikotarpiais vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis, nei numatyta teisės aktuose, tačiau tai objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti neturtine žala Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Nurodė, kad dirbtinis apšvietimas visose kamerose yra ne mažesnis nei 200 lx ir atitinka higienos normų reikalavimus. Langai atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių keliamus reikalavimus. Patalpų ventiliacija galima per atvertus langus. Kamerų tipo patalpose (atliekant bausmę iki 15 parų) ir visose bendrabučio gyvenamosiose patalpose įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Gyvenamųjų patalpų einamieji remontai atliekami nuolat, todėl drėgmės patalpose nėra. Remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtų lėšų iš biudžeto. Nuolat veikianti katilinė ir gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai užtikrina higienos normose nustatytą oro temperatūrą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai yra ne kartą tikrinę pataisos namų gyvenamąsias patalpas ir pažeidimų nenustatydavo, todėl teiginiai dėl netvarkingų įrenginių bei nešvaros yra nepagrįsti. Užraktų nebuvimas sanitarinėse patalpose yra susijęs su pačių nuteistųjų saugumu. Rakinamų tualeto kabinų galiojantys teisės aktai nenumato, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka. Nuteistajam atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei neturi nuosavos patalynės – paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei (išduodami du komplektai, kad skalbimo dieną galėtų pasikeisti). Minkštasis lovos inventorius išduodamas naujas arba dezinfekuotas, tinkamas eksploatacijai. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorius yra sudaręs sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su tokią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimą. Sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui nediagnozuota. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė ir kokia konkreti neturtinė žala jam buvo padaryta, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, neturtinės žalos, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2019 m. sausio 30 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019 m. gegužės 31 d. (skundą pateikė per EPP), todėl taikant trejų metų ieškinio senatį, neturtinė žala galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 31 d. Tačiau CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Atsakovas šioje byloje neprašė taikyti senaties termino, todėl nesant atsakovo prašymo ieškinio senaties terminas netaikomas (CK 1.126 str. 2 d.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, atlyginimo. Nurodė, kad daug ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto.

Pastebėtina, kad EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją). Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, iš jų ir Konvencija. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Todėl pareiškėjo argumentai, jog jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, nes tai numato EŽTT praktika, atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose reglamentuojama, kad minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2017 m. kovo 28 d. pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo apgyvendintas 1 būrio 122 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36 kv. m, joje gyveno nuo 9 iki 13 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko nuo 2,76 kv. m iki 4,00 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjui nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2018 m. liepos 25 d. (išskyrus laikotarpius, kai buvo išvykęs iš Kybartų pataisos namų) gyvenant 1-ame būryje, 106-ame kambaryje, kurio plotas 36,00 kv. m, iš viso buvo apgyvendinta nuo 8-ių iki 13-os asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 2,76 kv. m iki 4,50 kv. m gyvenamojo ploto.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 1 būryje 23 paras nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes pareiškėjui trūko nuo 0,33 kv. m iki 0,1 kv. m.

Pareiškėjui gyvenant 101 kameroje, kurios plotas 17,23 kv. m, iš viso buvo apgyvendinta nuo 2-jų iki 4-ių asmenų, vienam asmeniui teko nuo 4,30 kv. m iki 8,61 kv. m gyvenamojo ploto; 116 kameroje, kurios plotas 16,49 kv. m, iš viso buvo apgyvendinti 4 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto; 105 kameroje, kurios plotas 11,01 kv. m, iš viso buvo apgyvendinta nuo 2-jų iki 3-jų asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 5,50 kv. m gyvenamojo ploto, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu 24 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo prieš pareiškėją padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą nurodytu laikotarpiu ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose Nr. 116, Nr. 105, Nr. 101 nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas, nuo lubų krito atsilupęs tinkas, žiemos metu buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, nebuvo ventiliacijos, laikėsi drėgmė, vasaros metu buvo karšta, nebuvo galimybės kameras vėdinti per langus, nebuvo išduodami elektriniai ventiliatoriai.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 p.). Konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2017 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-PO(16.3.187.4.12) (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuojama, jog, atlikus operatyviąją kontrolę Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 6 būrio kameroje Nr. 105, nustatyta, kad patalpa vėdinama per langus, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, patalpoje įrengtas natūralus apšvietimas (langai). Nacionalinis sveikatos centras, ginčui aktualiu laikotarpiu atlikęs kitų kamerų bei gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams (2016 m. lapkričio 11 d., 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. vasario 28 d., 2018 m. balandžio 19 d. patikrinimo aktai), Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktą, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, iš jų: tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose, kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami budinčiaisiais ir tvarko kameras (Vidaus tvarkos taisyklių 226 p.). Taigi, už patalpų švarą ir tvarkos palaikymą jose yra atsakingi ir patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl galimai nepakankamos švaros ir tvarkos yra nulemti kitų nuteistųjų bei paties pareiškėjo elgesio. Iš pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad jis ne kartą raštu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl jo netenkinančių sąlygų (diskriminacijos, patalpų nuotraukų, atliktų remonto darbų, medicininės apžiūros), tačiau duomenų, jog būtų kreipęsis dėl elektrinio šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, dėl netinkamo patalpų apšvietimo, byloje nėra, todėl vertintina, kad minėtos aplinkybės reikšmingų nepatogumų pareiškėjui nesukėlė. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad visose kamerose veisėsi tarakonai.

Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 20 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu kenkėjų naikinimo ir kontrolės paslaugas teikė UAB „Dezinfa“. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtina, kad tokios paslaugos buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį, todėl nuteistieji, gyvenamosiose ar bendrojo naudojimo patalpose pastebėję kenkėjų, nedelsdami turi informuoti pareigūnus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl spintelių stalčiuose buvusių tarakonų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad tualete nėra galimybės užsirakinti, todėl neužtikrinamas privatumas.

Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jos neužsirakino. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose ar būriuose bendrojo naudojimo sanitarinėse patalpose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris, todėl pareiškėjo argumentai dėl nerakinamų tualeto durų ir dėl to nepakankamai užtikrinto privatumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl buvusių perteklinių grotų languose, neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, tualetų kabinose primėtytų nuorūkų, džiovyklų drabužiams, avalynei trūkumo, kamerų nedezinfekavimo, neišduodamų čiužinio užvalkalų, antro pagalvės užvalkalo bei antros paklodės, minkštojo lovos inventoriaus ne valymo, o tik dezinfekavimo. Taip pat nurodė, kad visi pažeidimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2017 m. birželio 30 d. ataskaitoje Nr. 2017/1-63.

Privalomo kamerų dezinfekavimo (dezinfekavimo periodiškumo) galiojantys teisės aktai nenumato. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į administraciją, prašydamas dezinfekuoti patalpas, nenurodė, kodėl sprendė, kad tokia dezinfekcija iš viso buvo būtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas dėl patalpų nedezinfekavimo nėra pagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis dėl neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupų, dušų maišytuvų, jų rankenėlių, klozetų vandens nuleidimo mechanizmų) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, tualetų kabinose primėtytų nuorūkų, džiovyklų drabužiams, avalynei trūkumo, neišduodamų čiužinio užvalkalų, antro pagalvės užvalkalo bei antros paklodės, nevalomo lovos inventoriaus, perteklinių grotų buvimo, o pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokius skundus (prašymus) reagavusi. Nesant pareiškėjo kreipimosi tuo metu, kai tokios aplinkybės egzistavo, ir duomenų, jog administracija į tokius skundus (prašymus) nereagavo arba reagavo netinkamai, pareiškėjui nenurodžius, kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimu ir jo nurodoma galimai patirta žala, minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Teismo vertinimu, likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikytini pertekliniais ir detaliau neanalizuotini.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė depresiją, neigiamų išgyvenimų, kančią, pažeminimą, reputacijos, gyvenimo kokybės pablogėjimą, emocinių sukrėtimų, sveikatos pablogėjimą, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Sveikatos priežiūros skyriaus pažymą, kurioje nurodoma, kad sveikatos sutrikimų, būdingų netinkamoms kalinimo sąlygoms, jam diagnozuota nebuvo. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad ploto normos pažeidimas pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą, didelių dvasinių kančių. Tačiau teismas daro išvadą, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir LVAT praktikoje (pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikomas Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (24 paras neužtikrinta turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę bei į LVAT suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 87,00 Eur suma ir šis žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovės pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 87,00 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė