- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- e2-187-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02144-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- M. D.
- Atsakovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5233-450/2018 pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovams R. M. (R. M.), kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, uždarajai akcinei bendrovei „Z. B. V.“, valstybės įmonei Turto bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė Agnė Griškevičienė, Lietuvos bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2010 m. gruodžio 17 d. R. M. ir kredito unijos (toliau – KU) „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarytos Paskolos sutarties Nr. 10-00077LTL, specialios dalies 2.12 punkte numatytą sąlygą – paskolos grąžinimas užtikrinamas buto, esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 17 d. R. M. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ išrašytą 700 000 Lt vekselį, pagal kurį už R. M. laidavo A. D. (A. D.), veikiantis pagal 2010 m. gruodžio 17 d. S. D. įgaliojimą, kuris teismo pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; 3) pripažinti, kad A. D. paskolos sutarties laidavimo už R. M. skolą pagal paskolos sutarties Nr. 10-00077LTL nuo sudarymo momento, bei, kad visi įsipareigojimai yra asmeniniai A. D. įsipareigojimai ir turi būti išieškomi iš jo asmeninio turto.
2. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti varžytynes ir išieškojimą vykdymo procese antstolės Nemiros Šiugždaitės-Stakeliūnės užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/0114 ir areštuoti M. D. priklausantį butą. Prašyme nurodė, kad buto, priklausančio ieškovui, varžytynės yra paskelbtos, todėl nesustabdžius jų vykdymo, teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, jo įvykdymas taptų beprasmis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatė pagrindo ieškovo pateikto ieškinio vertinti kaip preliminariai nepagrįsto šioje proceso stadijoje.
5. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 (įsiteisėjo 2018-07-24) ieškovo M. D. ieškinį patenkino iš dalies, konstatavo, jog šiuo sprendimu nustatytas hipotekos kreditoriaus sąžiningumas bei paliktos galioti jam hipotekos kreditoriaus teisės, todėl nėra pagrindo stabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje ir stabdyti paskelbtas nurodyto turto varžytynes, vykdant kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Z. B. V.“ išieškojimą, kuri perėmė reikalavimo teises iš KU „Mėmelio taupomoji kasa“. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju hipoteka įkeistas turtas yra vienintelis turtas, kurį realizavus būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimo teisės perėmėjos UAB „Z. B. V.“ reikalavimai. Pažymėjo, kad ieškovas jokių neteisėtų antstolės veiksmų vykdant išieškojimą nenurodė ir jų neginčija.
6. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad teisiškai nepagrįstas ieškovo prašymas areštuoti paties jam nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes prašymas prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovas M. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti, sustabdyti varžytynes ir vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/0114 bei padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovui priklausančio buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, įsiteisėjusio 2018 m. liepos 24 d., matyti, kad byloje nebuvo ginčijami sandoriai ir nesvarstytos jų sudarymo aplinkybės, nepateikti įrodymai, teismo išvados dėl kreditorių sąžiningumo buvo padarytos nesant šių aplinkybių analizės ir įrodymų. Dabartiniu ieškiniu ieškovas ginčija sutartis ir šalys turi teisę teikti papildomus įrodymus, kartu ir dėl kreditorių veiksmų. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių turtas gali būti parduotas, todėl teismo sprendimas neteks prasmės.
7.2. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatima teisės iš kreditorių patenkinti jų reikalavimus tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas.
7.3. Vykdomojoje byloje buvo pateiktas skundas dėl antstolės veiksmų, nesutinkama su hipoteka įkeisto turto įvertinimu, o antstolei atmetus skundą, ruošiamas skundas teismui.
7.4. Butas, kurį ketinama parduoti iš varžytynių, ir kuriam ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra vienintelė ieškovo šeimos ir jo mažamečio vaiko gyvenamoji vieta.
7.5. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo suformuluotas netinkamai, todėl prašoma padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą atsakovai UAB „Z. B. V.“ ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Pirma, atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo ginčijami sandoriai ir nesvarstytos jų sudarymo aplinkybės. Iš tiesų, šios aplinkybės buvo svarstomos, be to, buvo sprendžiamas ir kreditoriaus sąžiningumo klausimas bei padaryta išvada, jog hipotekos kreditorius (KU „Mėmelio taupomoji kasa“) yra sąžiningas. Šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
8.2. Pats ieškovas pripažįsta, kad šiuo metu duomenų apie kreditorių nesąžiningumą byloje nėra, ir kad tokie duomenys galbūt bus surinkti vėliau.
Motyvuojamoji dalis
8.3. Ieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti, todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
8.4. Ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones net tikėtinai nepagrįsdamas savo nurodomų aplinkybių, nes tik vadovaujasi įtarimais, kad A. D. turėjo skolininkų, tačiau įrodymų jokių nepateikia ir nurodo tik tai, kad ketins juos surinkti.
8.5. Vien tai, kad hipoteka įkeistame bute yra nepilnamečio ar mažamečio asmens gyvenamoji vieta, išieškojimo iš įkeisto turto atveju pareigos pasirūpinti nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta visų pirma tenka jo tėvams, o ne kreditoriams.
8.6. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad vykdomojoje byloje buvo pateiktas skundas dėl antstolės veiksmų, nesutinkama su hipoteka įkeisto turto įvertinimu, o antstolei atmetus skundą, ruošiamas skundas teismui. Šiuo klausimu atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad išieškojimą vykdanti antstolė konstatavo, jog prieštaravimą dėl nustatytos hipoteka įkeisto turto kainos ieškovas pateikė praleidęs Civilinio proceso kodekse nustatytą terminą, be to, šis prašymas nėra motyvuotas (remiamasi tik tuo, kad pasibaigus ekonomikos recesijai, nekilnojamojo turto kainos kilo keliais procentais). Šios aplinkybės parodo tai, kad ieškovo tikslas – kuo ilgesnis vykdymo proceso tęsimas.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo
14. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – pažymą apie jo mažamečio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą.
15. Pažymėtina, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
16. Ieškovas, pridėdamas prie atskirojo skundo minėtą pažymą apie jo mažamečio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. apie aplinkybę, kuri buvo žinoma dar iki ieškinio šioje byloje ir atitinkamai prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos, nenurodė absoliučiai jokių argumentų, kodėl minėtas įrodymas nebuvo pateiktas kartu su prašymu pirmosios instancijos teismui, t. y. kodėl pažyma apie ieškovo mažamečio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą teikiama tik apeliacinės instancijos teismui, nors jos pateikimo būtinybė egzistavo jau teikiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ne atsirado vėliau. Kadangi ieškovo pateiktos pažymos apie jo mažamečio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą priėmimas neatitiktų CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priėmimo sąlygų, šis įrodymas nepriimamas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
18. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.
19. Ginčo dėl ieškinio prima facie pagrįstumo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos plačiau nepasisako.
20. Ieškovas atskirąjį skundą grindžia iš esmės šiais argumentais: pirma, su ieškovu gyvena mažametis vaikas, todėl butas, kurį ketinama parduoti varžytynėse, ir kuriam ieškovas prašo taikyti areštą, yra vienintelė jo vaiko gyvenamoji vieta ir, antra, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iškils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas atskirajame skunde prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti varžytynes ir vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/0114 bei padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovui priklausančio buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
21. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl sandorių, kuriais suvaržytas jo turtas, pripažinimo negaliojančiais, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti ginčo turtui laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju nebūtų suvaržytas, yra suvaržytas, parduodamas iš varžytynių, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra didelė tikimybė, kad ginčo turtas būtų parduotas ar atitektų išieškotojams. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012).
22. Ieškovo prašymo sustabdyti varžytines ir vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/0114 tenkinimas nebeturi nei reikšmės, nei prasmės, nes, bylos duomenimis, turto varžytynės jau yra pasibaigusios.
23. Byloje prašoma taikyti kita laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – yra laikinai apribojanti vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu. Iš bylos duomenų matyti, jog sandoriai, ginčijami ieškovo, buvo užtikrinti svetimo daikto hipoteka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.195 straipsnio 1 dalimi, svetimo daikto hipotekos atveju įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos. Taigi, svetimo daikto hipoteka laikytina subsidiaria prievole. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, jog duomenų apie subsidiarų išieškojimą iš svetimo turto, kaip tai numato įstatymas, byloje nėra. Prašymą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė, todėl netinkamai įvertino būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš byloje pareikšto ieškinio reikalavimo matyti, kad galbūt jį patenkinus (preliminariai vertinant ieškovas siekia prievolių nustatymo vienam iš solidariųjų skolininkų pagal laidavimą), ginčo turtas liktų ieškovo nuosavybe. Ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas tiesiogiai priklausytų nuo kitų asmenų galimybės disponuoti turtu. Jeigu laisvai disponuojant turtu būtų perleista nuosavybės teisė į šį turtą, turto grąžinimas ieškovui taptų komplikuotas. Vadinasi, šioje byloje laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti užtikrintas būtent turto išsaugojimas bei nustatytas draudimas perleisti nuosavybės teises į šį turtą iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Pažymėtina, jog ši laikinoji apsaugos priemonė ginčo objektui nedraudžia šį turtą valdyti ir juo naudotis. Be to, kaip jau konstatuota, išieškojimas buvo vykdomas išimtinai tik iš ieškovui priklausančio turto, nepaisant tos aplinkybės, jog toks išieškojimas turėjo būti subsidiarus pagal įstatymą, o minimalių duomenų, ar buvo sąžiningi kreditoriaus veiksmai vykdant ar nutraukus kredito sutartį (ne)atliekant pirmiausia išieškojimą iš solidarių skolininkų pagal kreditą užtikrinančias priemones (vekselis ir laidavimas), kiek buvo ar galėjo būti išieškota, byloje nėra. Iš reikalavimų perleidimo sutarties preliminariai matyti, jog buvo perleistas tik svetimo daikto hipoteka užtikrintas reikalavimas. Ieškovo ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės (visos finansinės atsakomybės perkėlimas S. D. turtui) gali būti teisingai nustatytos tik nagrinėjant ginčą iš esmės, todėl pripažintina, kad iki bus išnagrinėtas ginčas tikslinga taikyti tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstamą tik kaip prevencinę, užtikrinančią ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukeliančią didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; kt.).
24. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei šioje byloje vykstančio ginčo pobūdį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ieškovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini) – atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį bei nepažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas iš esmės pagrindė grėsmės, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), gali būti perleistas tretiesiems asmenims, egzistavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas atskirojo skundo argumentais pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą šioje byloje (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo klausimu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri, dėl aukščiau įvardytų aplinkybių, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas iš dalies (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, 145 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo M. D. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti iš dalies.
Padaryti įrašą viešame registre dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Nutarties kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registrui.