Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja J. Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 276/2012 Teisėjas T.Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00387-2010-5

2012 m. gegužės 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. gynėjo adv. D. S. ir nuteistojo V. K. bei jo gynėjo S. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. – 80 parų areštu;

- pagal BK 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4,7,8 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. K. paskirta 3 (trijų) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- pagal BK 294 str. 2 d. – 80 parų areštu;

- pagal BK 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis 63 str. 1, 4, 7, 8, 9 d., nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu bei iš dalies sudedant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartimi paskirta bausme ir R. F. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti J. K. ir I. M., tačiau jų atžvilgiu skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. ir R. F. nuteisti už tai, kad kartu su J. K. ir I. M., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos ir panaudodami psichinę bei fizinę prievartą nukentėjusiajam, savavališkai vykdė ginčijamą teisę, o būtent:

jie, 2010 m. kovo 11 d., apie 23.30 val. Vilniaus r. (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą I. M. teisę susigrąžinti turtą, neva iš I. M. R. L. pavogtą auksinį žiedą panaudodami fizinę ir psichinę prievartą ir padarė didelę žalą R. L. ir A. R. teisėms ir teisėtiems interesams.

Po to jie, panaudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją R. L. ir jos sugyventinį A. R., pasireiškusią R. L. įžeidinėjimu necenzūriniais keiksmažodžiais, reikalavimu lipti iš lovos, apsirengti ir eiti su jais bei grasinimu išvesti iš namų R. L..

Po to panaudodami fizinę prievartą R. F. ir J. K. kumščiais sudavė smūgius A. R. į įvairias kūno vietas- į galvą, į veidą, į pilvą, R. F. galva smogė A. R. į veidą.

Tęsdami nusikalstamą veiką, V. K. kartu su R. F. lauke surado prieš tai iš A. R. namo pabėgusią ir pasislėpusią prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., R. L., kurią prieš jos valią, jėga nuvedė pastarąją į I. M. namą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) kur ją laikė prievarta prieš jos valią ir kartu su R. F. išžagino.

2010-03-12 apie 02.00 val., A. R. atėjus parsivesti nukentėjusiosios R. L., I. M. namuose, V. K., J. K. ir R. F. panaudojo fizinę prievartą prieš A. R., t.y. jie smūgiavo rankomis pastarajam į įvairias kūno vietas, R. F. galva smogė nukentėjusiajam A. R. į veidą.

Po to V. K. kartu su R. F. ir J. K. spardė nukentėjusįjį A. R. kojomis į dešinę kūno dalį, tuo bendrais veiksmais padarydami A. R. tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. daugybines poodines kraujosruvas ir nubrozdinimus, iš jų 5 nubrozdinimus, lokalizuotus viršugalvio dešinėje pusėje, krūtinės dešinėje pusėje (2 nubrozdinimai), dešinio dilbio, dešinės šlaunies srityje ir 9 poodines kraujosruvas, lokalizuotas viršugalvio ir pakaušio kairėje pusėje, po dvi kraujosruvas iš abiejų pusių krūtinėje, dešinio žasto bei dešinės kojos išorinės kulkšnies ir Achilo sausgyslės srityje.

Po R. L. išžaginimo ir A. R. sumušimo, 2010-03-12 apie 02.00 val., J. K. ranka tris kartus smogus R. L. į žandikaulio dešiniąją pusę ir sukėlus fizinį skausmą, o I. M. vieną kartą smūgiavus nukentėjusiajai į veidą, tampius ją už plaukų ir pargriovus ant grindų bei ant jos atsisėdus ir ją purtant, bendrais veiksmais V. K., R. F., J. K. ir I. M., padarė nukentėjusiajai R. L. poodines kraujosruvas rankose, dešinėje krūtyje ir kairio kelio srityje, t. y. tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to 2010-03-12 apie 2.30 val. atvykus į I. M. kiemą policijos pareigūnams, V. K. panaudojo psichinę prievartą, pasireiškusią tuo, kad reikalavo nukentėjusiosios R. L. neiti į kiemą ir likti I. M. namuose bei grasino ją perduoti savo draugams.

Be to, R. F. bendrininkų grupėje su V. K. išžagino žmogų, o būtent:

jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupėje, po to, kai savavaldžiavimo metu prieš R. L. buvo panaudota psichinė prievarta, pasireiškusi jo, R. F. ir J. K. atėjimu nakties metu 2010-03-11 apie 23.30 val. į A. R. namus, esančius Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) A. R. sumušimu, jos įžeidinėjimu necenzūriniais keiksmažodžiais, žeminimu bei neteisėtu reikalavimu lipti iš lovos, apsirengti ir eiti kartu su jais, o taip pat nukentėjusiosios bauginimu nakties metu jos pabėgusios ieškant lauke, ir panaudota fizinė prievarta, pasireiškusi nukentėjusiosios R. L. prievartiniu vedimu nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. į I. M. namus, esančius Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), jos laikymu nakties metu priešiškai nusiteikusių asmenų aplinkoje, ko pasėkoje nukentėjusioji buvo išsigandusi bei negalėjo aktyviai priešintis, t.y. palaužus nukentėjusiosios valią, jis, panaudodamas fizinę prievartą, jėga suėmęs už dešinio žasto nuvedė R. L. į kitą kambarį.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad ekspertizės akte pažymėta, jog nukentėjusiosios lytiniuose organuose K. DNR požymių nenustatyta: nustatyta tik ant nukentėjusiosios megztinio užpakalinės viršutinės pluošto dalies ir džinsinių kelnių, kurie galėjo atsirasti nuo lovos, nes prieš dieną toje lovoje apeliantas santykiavo su kita mergina. Teismas šių parodymų netyrė ir prieštaravimo nepašalino. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusioji nuteistąjį K. apkalbėjo, stengdamasi pasiteisinti prieš savo sugyventinį ir apsaugoti pastarąjį, kad nebūtų apkaltintas melagingu pranešimu apie sunkų nusikaltimą – išžaginimą, apie kurį jis pranešė net nekalbėjęs su nukentėjusiąją. Pažymi, jog nukentėjusioji, tiek ikiteisminio nagrinėjimo metu, tiek teisme ir atliekant ekspertizę aiškino, kad buvo labai išsigandusi, pasimetusi, tačiau ji pas I. M. namuose elgėsi įžūliai, mušėsi, keikėsi ir visiškai neatrodė išsigandusi ar pasimetusi. Teigia, kad K. ir R. F. nukentėjusioji apkalbėjo siekdama iš nuteistųjų gauti dar ir materialinės naudos, kadangi atvykus policijos pareigūnams ji nieko nesakė apie išžaginimą, o tik nuėjusi pas A. R. į namus, pareiškė, kad rašys pareiškimą dėl išžaginimo. Apeliantas nurodo, jog byloje nė vienas liudytojas neparodė, kad K. smurtavo prieš A. R. ar R. L. A. R. namuose. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent jis naudojo psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, Vien tik faktas, kad jis buvo kartu su R. F. ir savo broliu A. R. namuose, nereiškia, kad padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą pagal BK 294 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 2 d., padarymo

R. F. ir V. K. nuteisti pagal BK 294 str. 2 d ir 149 str. 2 d.

Pagal LR BK 294 str. 2 d. atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

BK 294 str. 1 d. išdėstyta savavaldžiavimo pagrindinė sudėtis, o to paties straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuojamos aplinkybės – psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui panaudojimas.

Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, kaip jau minėta, draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taigi taip veikdamas asmuo, būtinu atveju nesikreipdamas į teismą, tarsi imasi pats vykdyti teisingumą. (2K-7-111/2011)

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visuma pilnai įrodo, kad nuteistieji V. K. ir R. F., kartu su J. K., I. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę prievartą savavališkai vykdė ginčijamą I. M. teisę susigrąžinti turtą, panaudodami fizinę prievartą A. R. ir R. L. atžvilgiu norėjo priversti nukentėjusiąją R. L. grąžinti žiedą. Nukentėjusysis A. R. nuosekliai ir kategoriškai patvirtino, kad nuteistieji V. K., J. K., R. F. įvykio metu pasakė, kad atėjo dėl žiedo, puolė jį mušti. Nukentėjusysis apie tą žiedą nieko nežinojo. Taip pat nukentėjusysis A. R. parodė, kad jį mušė rankomis, kojomis, jam smūgiavo į galvą, veidą, pilvą, nugarą. Nukentėjusioji R. L. parodė, kad į namus įsiveržė V. K., J. K. ir R. F.. Šie pradėjo A. R. mušti. Jie pasakė, kad muša už žiedą, kurį neva ji pavogė iš I. M.. Ji tuo metu gulėjo lovoje su apatiniais rūbais. Kai jai pasakė apsirengti, ji atsikėlė ir apsirengė. Ji labai išsigando ir išbėgo į lauką, bei pasislėpė už kaimyno namų. V. K. ir R. F. priėjo prie jos ir nutempė į I. (M.) namus. I. (M.) rėkė dėl žiedo, reikalavo grąžinti, po to vieną kartą kumščiu smogė jai į veidą, griebė ją už plaukų ir pradėjo tampyti, nuo smūgių juto fizinį skausmą. Kolegijos, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, jie buvo išsamūs ir nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, jokių įrodymų, kad nukentėjusieji būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, nėra. Nors R. F. gynėjo skunde nurodoma, kad nukentėjusieji buvo suinteresuoti bylos baigtimi, kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis procese visada yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau tai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusieji šioje baudžiamojoje byloje nurodė klaidingas aplinkybes ir davė melagingus parodymus. Šis gynėjo skundo teiginys yra deklaratyvus.

Nuteistųjų V. K. ir R. F. kaltę taip pat patvirtina liudytojos J. L. parodymai, kad ji girdėjo triukšmą, kažkas jų namuose keikėsi necenzūriniais žodžiais, taip pat buvo susistumdymo garsai. Ji išėjo pažiūrėti kas vyksta. A. R. kambario durys buvo atidarytos. Kai priėjo prie virtuvės, pamatė gulintį, sumuštą A. R.. Pastarojo veidas buvo kruvinas. V. K. pagrasino, kad su savimi pasiims R. L., ir pasodins pastarąją į savo didelį rūsį. Suprato, kad jis nori išvežti R. (L.) pas save į N. V.. Liudytojai N. P. ir S. S. taip pat patvirtino, kad matė ir girdėjo, kad I. M. barėsi su R. L. dėl aukso. Nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotą smurtą patvirtina ir 2010-03-16 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 881/10(01), kurioje nurodyta, kad A. R. nustatytos daugybinės poodinės kraujosruvos ir nubrozdinimai. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. 2010-03-12 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 857/10(01) nurodyta, kad R. L. nustatyti šie kūmo sužalojimai: poodinės kraujosruvos rankose, dešinėje krūtyje ir kairio kelio srityje. Sužalojimai rankose, krūtyje padaryti kietais, bukais, riboto paviršiaus daiktais, galimai sugriebus ir suspaudus pirštais.

Nusikaltimas, numatytas LR BK 294 str. 2 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. Neabejotinai nustatyta, kad V. K. ir R. F. veikė tiesiogine tyčia. Jie suvokė, kad panaudodami fizinę prievartą A. R. ir R. L. atžvilgiu, savavališkai vykdo I. M. ginčijamą teisę susigrąžinti turtą, ir norėjo taip veikti.

R. F. gynėjas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino nuteistųjų nurodytos aplinkybės apie tai, kad jie atėjo pas R. L. ir norėjo, kad ši nueitų pas I. M. aiškintis dėl žiedo. Kolegija šį argumentą vertina kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. R. F. gynėjo skunde taip pat nurodoma, kad jo veiksmai yra kvalifikuoti neteisingai neva nukentėjusiojo sumušimas nesusijęs su savavaldžiavimu, todėl nuteistųjų veika kvalifikuotina pagal BK 140 str. 1 d. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 294 str. 2 d. yra speciali norma BK 140 str. atžvilgiu, kurioje fizinė prievarta naudojama kaip priemonė savavaldžiaujant. Nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 str. 2 d. R. F. pozicija dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d. vertintina kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 2 d., padarymo

Išžaginimas yra lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 dienos nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 2 punkte nurodoma, jog lytinis santykiavimas LR BK 149 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų, tai yra, vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. BK 149 str. 2 d. numatyta kvalifikuota nusikaltimo sudėtis, kai asmuo išžaginamas bendrininkų grupe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 dienos nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 15 p. nurodyta, jog iš­ža­gi­ni­mas ir sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas yra lai­ko­mi pa­da­ry­ti ben­dri­nin­kų gru­pės, kai iš­ža­gi­nant ar sek­su­a­liai prie­var­tau­jant su­si­ta­rę da­ly­vau­ja ke­li as­me­nys, iš ku­rių bent du yra iš­ža­gi­ni­mo ar sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­jai.

Byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai įrodo, kad V. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupėje, po to, kai savavaldžiavimo metu prieš R. L. buvo panaudota psichinė prievarta, pasireiškusi jo, R. F. ir J. K. atėjimu nakties metu 2010-03-11 apie 23.30 val. į A. R. namus, esančius Vilniaus r., Pagirių sen., Skurbutėnų k., J. H. g. 18, A. R. sumušimu, jos įžeidinėjimu necenzūriniais keiksmažodžiais, žeminimu bei neteisėtu reikalavimu lipti iš lovos, apsirengti ir eiti kartu su jais, o taip pat nukentėjusiosios bauginimu nakties metu jos pabėgusios ieškant lauke, ir panaudota fizinė prievarta, pasireiškusi nukentėjusiosios R. L. prievartiniu vedimu nuo namo, esančio J. H. 53, Skurbutėnų k., Pagirių sen., Vilniaus r. į I. M. namus, esančius Vilniaus r., Pagirių sen., Skurbutėnų k., J. H. g. 55, jos laikymu nakties metu priešiškai nusiteikusių asmenų aplinkoje, ko pasėkoje nukentėjusioji buvo išsigandusi bei negalėjo aktyviai priešintis, t.y. palaužus nukentėjusiosios valią, jis, panaudodamas fizinę prievartą, jėga suėmęs už dešinio žasto nuvedė R. L. į kitą kambarį. 2010-03-12 apie 00.30 val. I. M. namuose, esančiuose Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) V. K. reikalavo R. L. nusirengti. Pastarajai atsisakius nusirengti, panaudojęs fizinę prievartą, ranka smogė R. L. į kairįjį skruostą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir, reikalaudamas tylėti, pargriovė nukentėjusiąją ant lovos, jėga nuėmė nukentėjusiosios kelnes, pakelė nukentėjusiosios palaidinę ir nukentėjusiąją apnuogino, po ko pastarajai pradėjus priešintis, viena ranka sugriebė R. L. už abiejų rankų riešų, užlaužė rankas virš jos galvos, nukentėjusiąją prispaudęs savo kūno svoriu prieš jos valią įvedė nukentėjusiajai į makštį savo lytinį organą ir lytiškai su ja santykiavo.

Taip pat byloje neabejotinai įrodyta, kad R. F., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bendrininkų grupėje su V. K., po to, kai savavaldžiavimo metu prieš R. L. buvo panaudota psichinė prievarta, pasireiškusi jo, V. K. ir J. K. atėjimu nakties metu 2010-03-11 apie 23.30 val. į A. R. namus, esančius Vilniaus r., Pagirių sen., Skurbutėnų k., J. H. g. 18, A. R. sumušimu, jos įžeidinėjimu necenzūriniais keiksmažodžiais, žeminimu bei neteisėtu reikalavimu lipti iš lovos, apsirengti ir eiti kartu su jais, o taip pat nukentėjusiosios bauginimu nakties metu jos pabėgusios ieškant lauke, ir fizinė prievarta, pasireiškusi nukentėjusiosios R. L. prievartiniu vedimu nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. į I. M. namus, esančius Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), jos laikymu nakties metu nukentėjusiosios atžvilgiu priešiškai nusiteikusių asmenų aplinkoje, ko pasėkoje nukentėjusioji buvo išsigandusi bei negalėjo aktyviai priešintis, t.y. anksčiau išdėstytais veiksmais nuteistieji palaužė nukentėjusiosios valią. Po to, kai V. K., R. F. girdint, išsakė savo ketinimą lytiškai santykiauti su R. L., jėga suėmė nukentėjusiąją už dešinio žasto ir nuvedęs ją į kitą kambarį, išžagino, jis (R. F.), V. K. raginimu tęsdamas pastarojo pradėtą nusikalstamą veiką, taip pat siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su R. L., užėjo pas R. L. į kambarį, kurios valia po V. K. atlikto prievartinio lytinio akto buvo visiškai palaužta, liepė R. L. nusirengti. Pastarajai atsisakius nusirengti ir paprašius prie jos nelįsti, panaudojo fizinę prievartą, sugriebęs R. L. už rankų ir užlaužus jas virš jos galvos, pargriovė nukentėjusiąją ant lovos, pakartotinai liepė pastarajai nusirengti. Bijodama būti sumušta, R. L. pakluso ir nusirengė savo džinsines kelnes, po ko jis vėl užlaužė jos rankas virš galvos ir užgriuvęs R. L. įvedė nukentėjusiajai į makštį savo lytinį organą, lytiškai santykiavo su R. L. prieš jos valią ir išžagino ją, tokiu būdu, jis (R. F.), bendrininkų grupėje kartu su V. K. išžagino R. L..

BK 149 str. dispozicijoje nurodyti veikos padarymo būdai yra alternatyvūs, tai yra, pakanka vieno iš jų, kad nusikaltimas būtų laikomas baigtu. V. K. išžagino R. L., panaudodamas psichinį (atėjo nakties metu į namus, įžeidinėjo, žemino, reikalavo lipti iš lovos, jos pabėgusios ieškojo lauke) bei fizinį smurtą (jėga suėmė už dešinio žasto, nuvedė į kambarį, jai atsisakius nusirengti, ranka smogė į kairįjį skruostą, jėga nuėmė kelnes, pakėlė palaidinę, nukentėjusiajai pradėjus priešintis, viena ranka sugriebė ją už abiejų rankų riešų, užlaužė rankas virš galvos, prispaudė savo kūno svoriu). R. F. išžagino R. L., panaudodamas psichinę prievartą (atėjo nakties metu į namus, įžeidinėjo, žemino, reikalavo lipti iš lovos, jos pabėgusios ieškojo lauke, pasinaudojo tuo, kad nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta po V. K. išžaginimo) ir fizinę prievartą (nukentėjusiajai atsisakius nusirengti, sugriebė ją už rankų ir užlaužė jas virš jos galvos, pargriovė ant lovos).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 dienos nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ nurodoma, kad iš­ža­gi­ni­mo vyk­dy­to­ju pri­pa­žįs­ta­mas as­muo, ku­ris da­rant nu­si­kal­ti­mą nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis ir ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su nu­ken­tė­ju­siuo­ju. Iš­ža­gi­ni­mo vyk­dy­to­ju lai­ko­mas ir toks as­muo, ku­ris nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­no ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis, bet ly­tiš­kai su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ne­san­ty­kia­vo. Taip pat vyk­dy­to­ju lai­ko­mas as­muo, ku­ris nors ir ne­nau­do­jo smur­to, ne­gra­si­no nu­ken­tė­ju­sia­jam, ta­čiau, ki­tiems ben­dri­nin­kams pa­lau­žus nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mą ar­ba pa­si­nau­do­jant be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le, ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su juo. Neabejotinai abu nuteistieji – V. K. ir R. F. yra nusikaltimo vykdytojai – panaudoję psichinę ir fizinę prievartą, lytiškai santykiavo su R. L. prieš jos valią. Ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas už­trau­kia bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę tik tais at­ve­jais, kai tai da­ro­ma prieš nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens va­lią. Ly­ti­nis san­ty­kia­vi­mas prieš nu­ken­tė­ju­sio­jo as­mens va­lią yra ta­da, kai tai da­ro­ma ne­su­tin­kant vie­nam iš as­me­nų, da­ly­vau­jan­čių ly­tiš­kai san­ty­kiau­jant ar ten­ki­nant ly­ti­nę aist­rą. Vie­no iš as­me­nų ne­su­ti­ki­mas tu­ri bū­ti iš­reikš­tas ir kal­ti­nin­kas tu­ri su­vok­ti ki­to as­mens ne­su­ti­ki­mą. As­mens ne­su­ti­ki­mas ga­li bū­ti iš­reikš­tas žo­džiais – pa­sa­kant apie as­mens ly­ti­nių san­ty­kių ne­no­rą, šau­kiant pa­gal­bos, ar­ba ki­to­kio po­bū­džio veiks­mais – ver­kiant, at­stu­miant kal­ti­nin­ką, sten­gian­tis nuo jo pa­bėg­ti, nau­do­jant prieš jį fi­zi­nį ar psi­chi­nį po­vei­kį, ar­ba ki­tais bū­dais. Tais at­ve­jais, kai kal­ti­nin­kas nu­ken­tė­ju­sio­jo va­liai pa­lauž­ti nau­do­ja fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar­ba pa­si­nau­do­ja be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le ar ly­ti­nių san­ty­kių sie­kia ke­li kal­ti­nin­kai, nu­ken­tė­ju­sy­sis ga­li iš­oriš­kai ne­iš­reikš­ti sa­vo ne­su­ti­ki­mo dėl pa­nau­do­to prieš jį smur­to, su­kel­to skaus­mo ar bai­mės pa­tir­ti fi­zi­nį smur­tą, ar be­jė­giš­kos būk­lės, ta­čiau kal­ti­nin­kas ar­ba kal­ti­nin­kai tu­ri su­vok­ti, kad ly­ti­niai san­ty­kiai ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mas vyks­ta prieš nu­ken­tė­ju­sio­jo va­lią. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios valia buvo aiškiai išreikšta – iš pradžių ji pabėgo iš namo, paskui nuteistiesiems nutempus ją į I. M. namus, V. K. ir R. F. liepus jai nusirengti, atsisakė tai daryti. Nuteistųjų kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kur ji paaiškino, kad V. K. ir R. F. jai pasakė jos ir V. R. namuose apsirengti, ji atsikėlė ir apsirengė. Ji labai išsigando ir išbėgo į lauką, pasislėpė už kaimyno namų. V. K. ir R. F. rado ją ir nutempė į I. namus. V. K. nuvedė ją į kambarį ir pasakė nusirengti. Ji nesutiko, o jis ją ranka pastūmė, dėl ko nugriovė į lovą. Valentinas užlaužė į viršų virš galvos jos rankas. Viena ranka laikė jos rankas, o kita ją nurenginėjo. nukentėjusioji nesipriešino, nes bijojo, kad nesumuštų, be to ji fiziškai silpnesnė. Visą laiką jos rankos buvo laikomos virš galvos, V. K. ją žemino, keikė necenzūriniais žodžiais, jai kelnes nuiminėjo viena ranka, po to įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai aiškino visas anksčiau išdėstytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Nuteistųjų kaltę taip pat patvirtina liudytojas N. R., kuris parodė, kad D. T. papasakojo, kad A. R. mergina pavogė iš I. M. auksinį žiedą, o dabar visi vaikinai, esantys pas I. M.: „puskajut jejo po krugu“; liudytojos G. V. parodymai, kad kai ji buvo A. R. name D. T. papasakojo, kad iki tol kol ji atėjo pas I. M., šios namuose A. R. merginą išžagino. Tai, kad kaltinamieji su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią, be pačios nukentėjusiosios parodymų, patvirtina liudytojų S. S., N. P. parodymai, kad kai jie atvažiavo pagal iškvietimą pamatė merginą, kuri buvo apsiverkusi, pasimetusi, išsigandusi. Jie paklausė, ar ji išžaginta, ji tik apsiverkė. 2010-05-10 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. S 144/10(01) nurodyta, kad ant R. L. megztinio (2 obj.), yra sperminis skystis. Kraujo nerasta. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su V. K. DNR profiliu su 99,999999999% tikimybė.

Išžaginimo sudėtis yra formali. Įstatymų leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su išžaginimo veiksmų pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą. V. K. ir R. F. padarė baigtą nusikaltimą, numatytą LR BK 149 str. 2 d.

Tiek V. K., tiek R. F. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistieji suprato, kad atlieka lytinį aktą prieš R. L. valią, panaudodami psichinį ir fizinį smurtą ir norėjo taip veikti. Nuteistieji suvokė, kad R. L. aiškiai išreiškė nenorą lytiškai santykiauti.

Nuteistojo R. F. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirminis nukentėjusiosios pareiškimas paduotas ją paveikus jos sugyventiniui A. R., šis tyrimo pradžioje padarytas procesinis pažeidimas turėjo įtaką tolimesniam nukentėjusiosios elgesiui byloje bei kad nukentėjusiajai teko nurodyti tariamai buvus išžagintai, nes, priešingu atveju, ji sulauktų sugyventinio smurto už neištikimybę. Šie apeliacinio skundo teiginiai yra niekuo nepagrįsti samprotavimai, kuriuos paneigia byloje surinkti, ištirti ir išanalizuoti įrodymai.

R. F. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nukentėjusioji patvirtino, jog R. F. jos nemušė, o jos nurodyta aplinkybė apie išreikštą nenorą santykiauti yra nepakankama vertinti jo veiksmus kaip išžaginimą. Kolegija pabrėžia, kad nukentėjusiojo valia išžaginimo sudėtyje nebūtinai turi būti palaužta mušimu. Byloje įrodyta, kad R. F. prieš R. L. panaudojo psichinę ir fizinę prievartą (tai aptarta anksčiau). O tai, kad nuteistasis nemušė R. L., dar neįrodo, jog jis jos neišžagino. Pabrėžtina, kad R. L. valia jau buvo palaužta po to, kai ją išžagino V. K.. O tam tikri neatitikimai, kaip skunde nurodoma, nukentėjusiajai pasakojant apie nusirengimo aplinkybes yra nereikšmingi, kadangi nukentėjusiosios parodymai esminėse detalėse sutampa ir jais netikėti kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Taip pat R. F. gynėjo skunde nurodoma, kad byloje yra duomenų, jog R. L. su juo kalbėjosi, tada mylėjosi abipusiu sutikimu, ir šią aplinkybę patvirtina liudytoja D. T., mačiusi šią sceną per langą. Šis skundo teiginys visiškai nepagrįstas. Kaip matyti iš minėtos liudytojos parodymų, ji lytinių santykių tarp R. L. ir nuteistųjų apskritai nematė, o įeidama į namą matė per langą R. F. ir R. L. kambaryje apsirengusius. Tačiau tai jokiais būdais nepaneigia išžaginimo fakto. Minėta liudytoja tiesiog negali nei patvirtinti, nei paneigti lytinio akto buvimą.

R. F. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog nukentėjusiosios parodymų patikimumą menkina nestabili jos psichologinė būklė - 2003 m. jai diagnozuotas socializuoto elgesio sutrikimas, ji anksčiau bausta už vagystę, vartojo alkoholį, narkotikus. Kolegija pažymi, kad 2010-06-08-07-07 pirminės, kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2010 išvadose nurodyta, kad R. L. nusikalstamų veikų jos atžvilgiu padarymo metu buvo psichiškai sveika. R. L. galėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę. Byloje nagrinėjamo įvykio metu R. L. gebėjimą pilnai ir visapusiškai suvokti bei įsiminti visas įvykio detales galėjo apriboti ne jos pažintinės veiklos ypatybės, o fiziologinė ( buvo apsvaigusi nuo alkoholio) ir emocinė būsena ( pasak tiriamosios, „ buvau išsigandusi“, „labai bijojau“, „aš buvau šoko būsenoje, todėl nelabai gerai prisimenu“), tačiau esmines įvykio aplinkybes ji galėjo suvokti, įsiminti ir gali duoti apie tai parodymus. Atsižvelgiant į situacines aplinkybes (tiriamosios bei jos draugo atžvilgiu pavartotas fizinis ir psichinis smurtas, akivaizdus fizinis įtariamųjų pranašumas) bei tiriamosios emocinę būseną įvykio metu (buvo išsigandusi, jautė baimę dėl grėsmės savo sveikatai, jautėsi bejėgė pakeisti esamą padėtį), ji negalėjo aktyviai priešintis jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams. R. L. amžiui nebūdingas padidintas polinkis fantazuoti. Polinkis meluoti nėra individuali psichologinė ypatybė, todėl ekspertizės metu nevertinamas. Nenustatyta, jog po 2010-03-11 - 2010-03-12 įvykio buvo sutrikdyta tiriamosios psichikos sveikata. Šio akto tiriamojoje dalyje ekspertai užfiksavo nukentėjusiosios R. L. paaiškinimus dėl jos atžvilgiu padarytos veikos, kurie yra identiški jos apklausoms. Taip pat ekspertams R. L. psichologinio tyrimo metu nurodė: „apklausose sakiau tiesą, nieko man iš jų [įtariamųjų] nereikia, tik noriu, kad jie atsakytų už savo veiksmus. Nesuprantu, ko jie iš manęs norėjo, ką norėjo įrodyti taip darydami“. Tiriamoji pagal savo amžių ir turimų žinių apimtį teisingai supranta seksualinės prievartos esmę, šiuo metu gali ir byloje nagrinėjamo įvykio metu galėjo teisingai suvokti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį ir reikšmę (b. l. 124-127, t.1). Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios psichologinė būklė nestabili, atmetamas kaip nepagrįstas.

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant pas tyrėją ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvirtino, kad ją V. K. išžagino „viena ranka visą laiką laikydamas jos rankas užlaužtas virš galvos, o kita ranka numaudamas kelnes ir kelnaites", teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad to neįmanoma padaryti pačiai nukentėjusiajai nepadedant. Toks nuteistojo skundo argumentas vertintinas kaip siekis išvengti atsakomybės ir yra nepagrįstas, be to, kaip jau minėta, specialisto išvadoje nurodyta, kad atsižvelgiant į situacines aplinkybes (tiriamosios bei jos draugo atžvilgiu pavartotas fizinis ir psichinis smurtas, akivaizdus fizinis įtariamųjų pranašumas) bei tiriamosios emocinę būseną įvykio metu (buvo išsigandusi, jautė baimę dėl grėsmės savo sveikatai, jautėsi bejėgė pakeisti esamą padėtį), ji negalėjo aktyviai priešintis jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams.

Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas skunde, kaip jau minėta, nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ekspertizės akte pažymėta, jog nukentėjusiosios lytiniuose organuose K. DNR požymių nenustatyta: nustatyta tik ant nukentėjusiosios megztinio užpakalinės viršutinės pluošto dalies ir džinsinių kelnių, kurie galėjo atsirasti nuo lovos, nes prieš dieną toje lovoje apeliantas santykiavo su kita mergina. Ši nuteistojo versija deklaratyvi, yra nelogiška ir vertintina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, ši versija paneigta anksčiau išdėstytais ir įvertintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė R. F. ir V. K. teisingas ir pagrįstas bausmes. Teismas, skirdamas bausmę V. K., atsižvelgė į tai, kad jis pirmą kartą padarė vieną tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 2 d. ir vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d. į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, į jų padarymo aplinkybes, kaltės formą-tyčią, į asmenybę, kuris baustas administracine tvarka, neteistas, į tai, kad jis nedirba, bedarbis, nes registruojasi darbo biržoje, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių, o yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę R. F., apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į jų padarymo aplinkybes, kaltės formą-tyčią, į nusikalstamų veikų motyvus ir tikslą, į kaltinamojo asmenybę, kuris dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ meistro-priėmėjo pareigose. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad R. F. nusikalto 2010-03-11, t.y. po 2010-01-12 Vilniaus m. 4 apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo kai pastarasis nuosprendis dar neįsiteisėjo už 2008-12-03 padarytą nusikaltimą dėl neatsargumo, numatytą LR BK 281 str. 5 d. ir, pritaikius BK 62 str. 1 d. 3 p., nuteistas laisvės apribojimu 1 m. 6 mėn., skiriant teismo įpareigojimus. 2010-05-24 Vilniaus apygardos teismo nutartimi 2010-01-12 Vilniaus m. 4 apylinkės teismo nuosprendis paliktas galioti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartimi 2010-05-24 Vilniaus apygardos teismo nutartis ir 2010-01-12 Vilniaus m. 4 apylinkės teismo nuosprendis dalyje pakeisti ir jis nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, kurio vykdymas BK 75 str. 1 d., 2 d. 1, 5 p. atidėtas 2 metams skiriant teismo įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonė-draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams.

Į argumentus, kurie apeliaciniuose skunduose iš esmės yra tapatūs, kolegija pakartotinai neatsako.

Taigi išanalizavusi visus įrodymus kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniai skundai yra nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. F. gynėjo adv. D. S. ir nuteistojo V. K. bei jo gynėjo S. S. apeliacinius skundus atmesti.