Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Dariui Kiaušui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno teritorinė muitinė 2013-09-05 sprendimu Nr. 3PM190682 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pareiškėją kartu su V. K. dėl cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis įsigijimo ir perpardavimo pripažino solidariai atsakančiais skolininkais muitinei Tuo pagrindu pareiškėjai buvo įregistruota mokestinė prievolė: muito mokestis – 1316 Lt, akcizas – 11758 Lt, PVM – 3224 Lt, akcizo delspinigiai – 2034 Lt ir PVM delspinigiai – 563 Lt.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013-10-14 sprendimu Nr. 1A-400 „Dėl J. L. skundo“ patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013-09-05 sprendimą Nr. 3PM190682.

Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl Departamento 2013-10-14 sprendimo Nr. 1A-400 teisėtumo ir pagrįstumo, 2014-01-10 sprendimu Nr. S-10(7-223/2013) paliko galioti Departamento 2013-10-14 sprendimą Nr. 1A-400.

Pareiškėja nesutikdama su priimtais sprendimais su skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 13–15) kreipėsi į teismą prašydama:

1) Panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013-09-05 sprendimą Nr. 3PM190682 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ (b. l. 16–21);

2) Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-10-14 sprendimą Nr. 1A-400 „Dėl J. L. skundo“ (b. l. 25–26);

3) Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-01-10 sprendimą Nr. S-10(7-223/2013) (b. l. 4–8).

Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 str. 2 d., 202 str. 1 d., už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla neturėdama licencijos, t. y. iš V. K. įsigijo 2560 pakelių įvairių rūšių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurias vėliau perpardavė.

Pagrįsdama skundo teismui argumentus nurodė, jog Komisija spręsdama ginčą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-03-06 baudžiamuoju įsakymu pareiškėja buvo nuteista už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla, tačiau nebuvo kaltinama ir nuteista už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Būtent už šią veiklą buvo nubaustas kitas asmuo, tuo tarpu Komisija šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos nepasisakė.

Pažymėjo, jog cigarečių į Europos Sąjungos teritoriją neįvežė ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su jų įvežimu į Europos Sąjungos teritoriją. Cigaretes įsigijo iš V. K., o teisėtai, ar neteisėtai jomis disponavo V. K. pareiškėjai nebuvo žinoma.

Nesutiko su Komisijos išvadomis, kad tai, kad pareiškėja su V. K. susirašinėdama SMS žinutėmis cigaretes vadino saldainiais, ar kad cigaretės buvo perduodamos juodos spalvos šiukšlių maišuose, negalėtų būti įrodymu, vertinant, kad pareiškėja žinojo, jog V. K. jai perduoda neteisėtai įvežtas cigaretes. Taip pat nurodė, kad tokį bendravimo būdą nurodė pats V. K., o kodėl jis taip elgėsi pareiškėja nesidomėjo. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės neįrodo, kad ji žinojo, ar turėjo žinoti, jog cigaretės buvo įvežtos neteisėtai.

Apibendrindama pabrėžė, kad yra nepagrįstai pripažinta muitinės skolininke, nes teismo baudžiamajame įsakyme nėra pripažinta, jog pareiškėja neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Pareiškėjos teigimu, muitinės skolininku Bendrijos muitų kodekso 202 str. 3 d. trečios įtraukos tvarka turėtų būti pripažintas tik V. K.. Taip pat nurodė, kad tuo atveju, jei vis tik pareiškėja būtų pripažinta muitinės skolininke, jai galėtų būti taikoma Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 str. nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja apskundė Kauno teritorinės muitinės sprendimą, jai taip pat neturėjo būti skaičiuojami delspinigiai.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 37–39) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nesutiko su argumentais, kad pareiškėja nepagrįstai pripažinta solidaria skolininke muitinei. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teikdama skundą Departamentui neginčijo jos pripažinimo solidaria skolininke, o savo argumentus grindė tuo, kad turėjo būti nustatyta ne solidari, o skola padalinta lygiomis dalimis.

Prieštaraujant pareiškėjos argumentams dėl solidarios atsakomybės taip pat nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. skolininku muitinei laikomi bet kurie asmenys, kurie įsigijo ar laikė atitinkamas prekes, o prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui dalyvavusiam įvežant tokias prekes. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2013-03-06 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-256/2013 pareiškėjos kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 202 str. 1 d. konstatuota surinktai įrodymais (pareiškėja iš anksto susitarusi, veikdama bendrininkų grupėje iš V. K. įgijo cigaretes). Todėl pareiškėjos argumentus dėl cigarečių neįvežimo, nelaikymo, ar kitokio neprisidėjimo prie cigarečių įvežimo vertino kaip nereikšmingus.

Dėl CK 6.6 str. nuostatos taikymo nurodė, kad ši nuostata taikytina, kai santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai. Šiuo gi atveju, ginčo santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 213 str., kuris numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Taip pat pažymėjo, kad delspinigiai apskaičiuoti pagrįstai.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimo (b. l. 36–37) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Pažymėjo, jog tiek mokesčių administratorių, tiek Komisijos sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Skundas atmestinas.

Bylos rašytiniais dokumentais nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė Kauno apygardos teismo 2013-03-06 baudžiamojo įsakymo Nr. 1-230-256/2013 (Komisijos byla, b. l. 29–39) pagrindu, 2013-09-05 sprendimu Nr. 3PM190682 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ (b. l. 16–24), pareiškėją už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes pripažino solidaria skolininke muitinei ir apskaičiavo bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: muito mokestis – 1316 Lt, akcizas – 11758 Lt, PVM – 3224 Lt, akcizo delspinigiai – 2034 Lt ir PVM delspinigiai – 563 Lt.

Pareiškėja nesutikdama su minėtu sprendimu su skundu (Komisijos byla, b. l. 10–11) kreipėsi į Departamentą, kuris 2013-10-14 sprendimu Nr. 1A-400 „Dėl J. L. skundo“ (b. l. 25–26), patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2013-09-05 sprendimą.

Departamento sprendimą pareiškėja apskundė Komisijai, kuri 2014-01-10 sprendimu Nr. S-10(7-223/2013) (b. l. 4–8), paliko galioti Departamento 2013-10-14 sprendimą.

Komisijos byloje pateiktas Kauno apygardos teismo 2013-03-06 baudžiamasis įsakymas Nr. 1-230-256/2013 tvirtina, kad pareiškėjai už veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 str. 2 d., 202 str. 1 d. paskirta 23 MGL (2990Lt) dydžio bauda.

Byloje nėra ginčijama faktinė aplinkybė (pareiškėja kalta prisipažino visiškai), jog pareiškėja kartu su kitais bendrininkais pagal išankstinį susitarimą Lietuvos Respublikos teritorijoje prekiavo tabako gaminiais neturėdama licencijos šiai veiklai verstis. Pareiškėja teismui skųsdama priimtus institucijų sprendimus iš esmės prieštarauja tam, jog Komisija neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja buvo nubausta už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine veikla, tačiau nebuvo kaltinama už disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Be to, kaip nurodė pareiškėja, ji cigarečių į Europos Sąjungą neįvežė, o tai, kad cigaretės buvo vadinamos kodiniais pavadinimais ir jos buvo perduodamos juoduose šiukšlių maišuose dar neįrodo, kad tai buvo daroma tikslu paslėpti perduodamus daiktus (cigaretes). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo tik tarpininkė ir nežinojo tikrųjų cigarečių įvežimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių, pabrėžė, kad solidaria skolininke muitinei ji pripažinta nepagrįstai.

Mokesčių administravimo įstatymo 14 str. 6 d. (toliau – ir MAĮ) nustatyta, jog šio įstatymo 13 str. 23 p. nurodyti muitai pagal MAĮ administruojami tiek, kiek įstatymo nuostatos neprieštarauja bendrijos muitų teisės aktams. Todėl, muitinė administruodama muitus, pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso bei 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, o Mokesčių administravimo įstatymu tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 str. nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu.

Bendrijos muitinės kodekso 4 str. nustatyta, kad skola muitinei apibrėžiama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą, importo muitai – tai inter alia muitai ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, skolininkas – bet kuris asmuo (fizinis asmuo, juridinis asmuo, asmenų bendrija, neturinti juridinio asmens teisinio statuso), privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 1, 9, 10, 12 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. (a) punktą vienas iš pagrindų importo skolai muitinei atsirasti yra neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. nustato, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Todėl Bendrijos muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (realiai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku.

Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečiojoje įtraukoje nustatytos dvi būtinosios sąlygos, turinčios egzistuoti kartu, asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Byloje neginčijamai nustatyta (pagrindas – Kauno apygardos teismo 2013-03-06 baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-256/2012), kad pareiškėja disponavo dalimi cigarečių, prieš tai sutikusi jas nupirkti iš V. K. ir vėliau jas perpardavusi. Kaip nurodyta baudžiamajame įsakyme, kratos metu pareiškėjos gyvenamosiose patalpose buvo rasta cigarečių, kurių bendra vertė įskaitant mokesčius 2012-04-12 dienai sudarė 511,74 Lt. Be to, kaip tyrimo metu nurodė ir pati pareiškėja, ji cigaretes gaudavo iš V., kuris cigaretes jai perduodavo juoduose šiukšlių maišuose, o pareiškėja su V. atsiskaitydavo už visą kiekį cigarečių. Kadangi pati nedirbo, todėl užsidėjusi 8 Lt už vieną bloką, cigaretes parduodavo pažįstamiems asmenims. Cigarečių pasiimti į sutartą vietą atvažiuodavo nuosavu automobiliu. Kaip jau minėta, tyrimo metu šių aplinkybių neneigė ir pati pareiškėja, priešingai, savo kaltę pripažino. Taigi surinkti įrodymai tik patvirtina, kad pareiškėja patenka į asmenų ratą nustatytą Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečiojoje įtraukoje, t. y. asmenys turėję būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Tuo tarpu pareiškėjos skunde teismui išdėstyti argumentai, jog tai, kad cigaretės buvo vadinamos kodiniais pavadinimais ir jos buvo perduodamos juodose šiukšlių maišuose dar neįrodo, kad tai buvo daroma tikslu paslėpti perduodamus daiktus (cigaretes), o būdama tik tarpininke nežinojo tikrųjų cigarečių įvežimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių, vertintini, kaip gynybinė pareiškėjos pozicija ir nelaikytini pagrįstais.

Civilinio kodekso 1.1 str. 2 d. nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Kaip jau minėta, nagrinėjamo ginčo atveju muitinė administruodama muitus, pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, nes, kaip nustatyta ir Mokesčių administravimo įstatymo 161 str., nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, t. y. Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu. Bendrijos muitinės kodekso 213 str. taip pat nustatyta, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodoma CK 6.6 str. nuostata, nagrinėjamu atveju netaikytina.

Pareiškėja taip pat nesutinka su jai priskaičiuotais delspinigiais, nurodydama, kad delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų apskundusi Kauno teritorinės muitinės sprendimo ir nemokėjusi skolos muitinei. Mokesčių administravimo įstatymo 97 str. 2 d. nustatyta, kad delspinigiai šio įstatymo 96 str. 1 d. 2 p. nurodytu atveju skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, <...>. MAĮ 98 str. 2 d. nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Kaip atsiliepime nurodė Departamentas, pareiškėjai delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį iki sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, nurodytas teisinis reglamentavimas paneigia pareiškėjos abejones dėl delspinigių priskaičiavimo pareiškėjai net ir apskundus Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Atsižvelgiant į ikiteisminių institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais ir panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013-09-05 sprendimą Nr. 3PM190682, Departamento 2013-10-14 sprendimą Nr. 1A-400 bei Komisijos 2014-01-10 sprendimą Nr. S-10(7-223/2013) nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja skunde nurodytais argumentais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atmesti J. L. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.