Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės A. M. 1 000 Eur skolą (negrąžintą paskolą), 94,35 Eur palūkanas, 41,33 Eur administravimo mokestį, 15,21 Eur nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro ieškovės negautos pajamos – 22 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 13 d. iki 2025 m. gegužės 27 d., 22 proc. nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro negautos pajamos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2025 m. spalio 25 d.) nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 24,46 Eur sumos, 99,51 Eur sutarties sudarymo mokestį, 19,71 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 2 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 000 Eur negrąžinto kredito, 94,35 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 12 d.), 26,45 Eur administravimo mokesčio, 44,77 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 15,21 Eur negautų pajamų atlyginimą, 22 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 28 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2025 m. spalio 25 d.), pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu, ir neviršijant 24,46 Eur sumos, 19,71 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą (1 200,49 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo, 372 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove 2024 m. lapkričio 8 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį, kuria ieškovė atsakovei suteikė 1 000 Eur dydžio vartojimo kreditą. Pagal šiuo sandoriu prisiimtus įsipareigojimus atsakovė turėjo sutartyje nustatyta tvarka mokėti mėnesines įmokas, dalimis grąžinti kreditą bei sumokėti paskolos mokestį (palūkanas; palūkanų norma – 22 proc.), bendra vartojimo kredito suma – 1 257,40 Eur. Atsakovei tinkamai nevykdžius piniginių įsipareigojimų, ieškovė vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė 2025 m. balandžio 13 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi prievolę, ginčijusi skolos dydį ar sutarties sąlygas.

4. Teismas, ieškovės pateiktais duomenimis, formaliai nustatė, kad atsakovė sutartyje nustatytais terminais jai suteikto kredito negrąžino, įmokų tinkamai nemokėjo. Teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė sutartines prievoles, t. y. nepagrįstai negrąžino viso suteikto kredito, todėl iš jos ieškovei teismas priteisė 1 000 Eur įsiskolinimą (negrąžintą vartojimo kreditą).

5. Pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą vartojimo kredito sutartį, atsakovė įsipareigojo mokėti sutartyje numatyto dydžio (22 proc.) metines palūkanas (mokėjimo (pelno) palūkanas). Sutartį nutraukus 2025 m. balandžio 13 d., ieškovė teismo prašo priteisti iš atsakovės 94,35 Eur dydžio palūkanų įsiskolinimą, kurį grindžia mokėjimo palūkanų apskaičiavimo pažyma. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų ginčijusi šią skolą, teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 94,35 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 12 d.), laiko pagrįstu ir tenkina.

6. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 41,33 Eur administravimo mokestį, nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė įrodymų apie tai, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės Sutartį, valdydama platformą ir ją administruodama, nutraukusi vartojimo kredito sutartį. Teismo vertinimu, ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti nuo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo, t. y. iki 2025 m. balandžio 13 d. Iš viso už šį laikotarpį administracinis mokestis sudaro 26,45 Eur (pagal mokėjimo grafiką, proporcingai išskaičiavus už vieną dieną), atsižvelgęs į tai, teismas sprendė ieškovei iš atsakovės priteisti 26,45 Eur administravimo mokesčio, o likusią reikalavimo dalį kaip nepagrįsta netenkinti.

7. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 99,51 Eur sutarties sudarymo mokestį, nurodė, kad taikytina teismų praktikoje suformuota taisyklė, jog sutarties sudarymo mokestis šiuo atveju priteistinas tik už laikotarpį iki sutarties nutraukimo dienos. Iš sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad iki Sutarties nutraukimo atsakovė turėjo sumokėti 44,77 Eur (8,29 x 5 + 8,29 / 30 x 12) sutarties mokesčio. Įvertinęs turimus duomenis apie atsakovės atliktas įmokas, teismas sprendė ieškovei iš atsakovės priteisti 44,77 Eur sutarties sudarymo mokesčio sumą už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo dienos, o reikalavimas priteisti iš atsakovės sutarties mokestį po Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 13 d.) atmesti kaip nepagrįstą.

8. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 15,21 Eur negautų pajamų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. balandžio 13 d.) iki kreipimosi į teismą (2025 m. gegužės 27 d.). Taip pat ieškovei iš atsakovės priteisė 22 proc. negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2025 m. spalio 25 d.), pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu, ir neviršijant 24,46 Eur sumos. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 19,71 Eur delspinigių. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 200,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 372 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo argumentai

9. Ieškovė (apeliantė) UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 99,51 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 23 Eur sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog sprendžiant dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, be kita ko, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas yra protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, dėl to nagrinėjant klausimą dėl apeliantės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

9.2. Apeliantė nurodo, kad ji yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

9.3. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo su atsakove metu (2024 m. lapkričio 8 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Bendrovė, atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Bendrovei kaip platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti Paskolos sutartyje, apie juos paskolos gavėjas buvo informuotas ir įsipareigojo juos sumokėti.

9.4. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte apibrėžta, jog sutarties sudarymo mokestis – šios Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos Paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu atsakovė būtų atlikusi bent vieną mokėjimą po paskolos išmokėjimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (nagrinėjamu atveju tai sudaro 8.29 Eur) būtų paskirstyta investuotojams, kaip skolintojų paskolintos sumos dalis (Bendrųjų sąlygų 1.16, 1.24 punktai.

9.5. Sutarties sudarymo mokestis yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (1000 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (99,51 Eur) yra skolintojų (tame tarpe ir bendrovės, toliau visi kartu – skolintojai) investuojama suma. Skolintojai suinvestavo atsakovės sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į bendrovės (organizatoriaus) sąskaitą, kaip atlygis organizatoriui, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir bendrovei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.

9.6. Apeliantės nuomone, ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2024 m. lapkričio 8 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį, kuria ieškovė atsakovei suteikė 1 000 Eur dydžio vartojimo kreditą. Pagal šiuo sandoriu prisiimtus įsipareigojimus atsakovė turėjo sutartyje nustatyta tvarka mokėti mėnesines įmokas, dalimis grąžinti kreditą bei sumokėti paskolos mokestį (palūkanas; palūkanų norma – 22 proc.), bendra vartojimo kredito suma – 1 257,40 Eur. Atsakovei tinkamai nevykdžius piniginių įsipareigojimų, ieškovė vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė 2025 m. balandžio 13 d.

13. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovės visą likusį nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį. Apeliantė nurodo, kad Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte apibrėžta, jog sutarties sudarymo mokestis – šios Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Pasak apeliantės, sutarties sudarymo mokestis yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma, jis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį, ir paskolos suma (1 000 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (99,51 Eur) yra skolintojų (tame tarpe ir bendrovės) investuojama suma. Apeliantė nurodo, kad atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir bendrovei), pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Apeliantės nuomone, ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies.

14. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – ir VKĮ) 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

15. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukiami į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

16. Atsižvelgdamas į nurodytą, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinio skundo turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal Paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024).

17. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį (ne)pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

18. Pirmosios instancijos teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių (taip pat pakartotų apeliaciniame skunde), kad sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei); kad sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su Sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

19. Ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, todėl jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė.

20. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, netyrė ir nevertino, ar ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį – 140,84 Eur (99,51 Eur sutarties sudarymo mokestis + 41,33 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 9,05 proc. dydžio ir 0,65 proc. dydžio) neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Teismui neįvertinus minėtų aplinkybių, nėra galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo, ieškovei priteistino atlygio dydžio.

21. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

22. Iš ieškinio argumentų ir Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovei 99,51 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 9,05 proc. viso ieškovės atlygio įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Pažymėtina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada ieškovė atsakovei skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė Sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, minėta, sutarties sudarymo mokesčio nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), todėl būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės dalį sutarties sudarymo mokesčio.

23. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl administravimo mokesčio priteisimo neginčijo, tačiau atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, į tai kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis, nagrinėjamu atveju siekiant įvertinti reikalavimo dėl sutarties sudarymo mokesčio pagrįstumo, būtina kartu vertinti ir ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reglamentavimą

24. Dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, tačiau teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Paskolos sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso sutarties galiojimo laikotarpiu teikiama paslaugas, siedama jį su atsakovės grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovės tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės, vykdant sutartį, sumokėtoms įmokoms. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nevertino ar šis mokestis nustatytas teisėtai. Teismui nustačius ieškinio reikalavimų dėl administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių nepagrįstumą, iš naujo turėtų būti vertinamas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, tikslinama bendra ieškovei iš atsakovės priteistina suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos ir iš naujo sprendžiami ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dalyse pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė nenustačius svarbiausių faktinės ir teisinės bylos aplinkybių, kurios sudaro ginčo esmę (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26. Nagrinėjamu atveju dėl tirtinų aplinkybių reikšmės, apimties bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš esmės iš naujo, dėl ko būtų apribota šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

27. Atsižvelgiant į tai, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 2 d. sprendimo už akių dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovės priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.