Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-02-20 · Civilinė byla Nr. e2-470-450/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-20
Bylos Nr.
e2-470-450/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01543-2019-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Asta Radzevičienė (pirm.)
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyrius
Atsakovas
"Vilnius Construction Services"
Trečiasis asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-470-450/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01543-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilnius Construction Services“ atskirąjį skundą ir patikslintą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilnius Construction Services“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilnius Construction Services“. Nurodė, kad UAB „Vilnius Construction Services“ nuo 2019 m. kovo mėnesio nesilaikė nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos, todėl susidarė įsiskolinimas, kuris 2019 m. rugsėjo 23 d. siekia 4 564,43 Eur. Šiuo metu įmonėje yra apdraustas vienas darbuotojas, remiantis valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis atsakovės vardu nekilnojamas turtas neįregistruotas, įmonei priklauso viena transporto priemonė. VSDFV Vilniaus skyrius, siekdamas išieškoti UAB „Vilnius Construction Services“ įsiskolinimą, 2019 m. liepos 2 d. informaciniu pranešimu Nr. 1947746 per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą (toliau – EDAS) ragino vadovę susimokėti įsiskolinimą (žinutė perskaityta 2019 m. liepos 23 d.), tačiau lėšų gauta nebuvo, taip pat nebuvo kreiptasi su prašymu atidėti susidariusį įsiskolinimą, nepateiktas garantinis raštas skolai sumokėti.

2. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. liepos 2 d. sprendimą (7.2) VRE_SP2-66928 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka perdavė vykdyti antstoliui, iš antstolio lėšų iki šiol negauta. Iš UAB „Vilnius Construction Services“ VĮ Registrų centrui pateikto balanso už 2017 m. įmonės turtas sudarė 237 072 Eur, iš jo: ilgalaikis turtas – 6 912 Eur; trumpalaikis turtas – 230 160 Eur; įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 29 504 Eur. Įmonės vardu skolininkui valdytojo teise priklauso 2002 m. sausio 28 d. transporto priemonė Opel Zafira, nekilnojamojo turto ir kitų transporto priemonių įmonė neturi.

3. Atsakovė UAB „Vilnius Construction Services“ atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Vilnius Construction Services“ bankroto bylą; bendrovės administratore paskyrė UAB „Reniva“; areštavo BUAB „Vilnius Construction Services“ nekilnojamą ir kitą ilgalaikį materialų turtą.

5. Teismas nustatė, kad paskutinį kartą įmonė pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2018 m. laikotarpį. 2018 m. turtas iš viso siekė 248 178 Eur, iš jo ilgalaikis turtas – 5 826 Eur, trumpalaikis turtas – 242 352 Eur sumai, iš kurio atsargos – 177 132 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 64 993 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 28 525 Eur. Remiantis 2018 m. pelno – nuostolių ataskaita įmonė gavo 12 085 Eur pelno. Pagrindinį įmonės turtą pagal 2018 m. balansą sudarė trumpalaikis turtas t. y. atsargos ir gautinos sumos. Nors įmonės skolos neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, teismas neturėjo galimybės nustatyti realios įmonės finansinės padėties, kadangi nepateikta duomenų apie turimą realų įmonės turtą. Atsakovei nepateikus atsiliepimo ir reikalaujamų dokumentų, jokių aktualių duomenų įvertinti įmonės finansinę padėtį ar valdomą turtą teismas neturėjo.

6. Teismas taip pat nustatė, kad įmonė skolų mokesčių inspekcijai neturi, atsakovės vardu registruotino nekilnojamo turto nėra, įmonės vardu skolininkui valdytojo teise priklauso 2002 m. sausio 28 d. transporto priemonė Opel Zafira, kurios dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas. Įmonėje apdraustųjų asmenų nėra, skola valstybės biudžetui 4 564,43 Eur, įmonės atžvilgiu vykdomos devynios vykdomosios bylos, tarp kurių šeši išieškotojai buvę atsakovės darbuotojai. Atsižvelgęs į tai, kad įmonėje nėra darbuotojų, teismas sprendė, kad įmonė veiklos nevykdo.

7. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, įvertinęs teismui pateiktus duomenis, iš viešųjų registrų gautus duomenis apie atsakovei priklausantį turtą ir veiklą, bei vykdomus išieškojimus, teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki, todėl iškėlė bankroto bylą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė UAB „Vilnius Construction Services“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį dėl bankroto bylos UAB „Vilnius Construction Services“ iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė yra moki, todėl teismas iškeldamas bankroto bylą iš esmės vadovavosi tuo, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto ir jai yra iškeltos vykdomosios bylos. Pagal skundžiamoje nutartyje pateiktus 2017–2018 m. finansinius duomenis matyti, kad įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai neviršija įmonės turto, todėl negalima konstatuoti, kad įmonė yra nemoki.

8.2. Aplinkybę, kad šeši atsakovės darbuotojai išieško darbo užmokestį iš atsakovės, teismas nurodė tik motyvuojamoje nutarties dalyje, to nenurodydamas aprašomojoje dalyje, todėl mano, kad šios aplinkybės nelaikytinos nustatytomis ir atitinkamai neturėtų būti nagrinėjamos nutarties motyvuojamoje dalyje. Kita vertus, patys darbuotojai dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, nėra aišku kokioje stadijoje ir etape yra nurodytos vykdomosios bylos, kokio dydžio skolos yra išieškomos, atsiskaitymų eiga ir kt. Atsakovės teigimu, teismas tinkamai nepagrindė bankroto bylos iškėlimo būtinumo.

8.3. Teismas nepagrindė, kodėl įmonė negali ar negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo matyti, kad įmonei jau grąžinta 1 984,28 Eur permoka valstybės biudžetui ir pagal atsakovės turimą informaciją ši suma yra panaudota atsiskaitymams su įmonės buvusiais darbuotojais. Be to, įmonė valstybės biudžetui yra permokėjusi 12 241 Eur, kurie bus grąžinti į įmonės sąskaitą, todėl negalima konstatuoti, kad įmonė nevykdo ar negalės vykdyti savo įsipareigojimų.

8.4. Įmonė vykdo veiklą ir nuolat gauna pajamų. 2019 m. rugpjūčio mėn. įmonė vykdė sandorių už 24 048 Eur, iš kurių vykdomų užsienyje – už 18 511 Eur, o pagal pateiktą 2019 m. rugsėjo mėn. ataskaitą – už 10 351 Eur. Bankroto byla atsakovei negali būti iškelta.

Atsiliepimas

9. Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Skolininkei tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti, kad ji yra moki ir gali atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė neįrodė, kad turi turto ir yra moki; atsakovės būsena visiškai atitinka tiek faktinį, tiek teisinį įmonės nemokumą.

9.2. Atsakovė VSDF biudžetui skolos iki šiol nesumokėjo – biudžetui skolinga 4 724,12 Eur, iš jų VSD įmokų už darbuotojus – 4 324,60 Eur (pagal informacinėje sistemoje suformuotą finansinę ataskaitą už 2019 metų III ketvirtį), delspinigių – 399,52 Eur. UAB „Vilnius Construction Services“ šiai dienai darbuotojų neturi, o tai įrodo, kad įmonė veiklos nevykdo.

9.3. Teismas vykdydamas pareigą bylose, kuriose yra viešasis interesas, būti aktyviam, siekiant visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti atsakovės finansinę padėtį, savo iniciatyva rinko įrodymus, atsakovė visų teismo reikalaujamų dokumentų nepateikė. Tokius atsakovės veiksmus vertina kaip nesąžiningus. Be to, atsakovė teismui taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių įmonės nemokumą, įrodančių jos gerą turtinę padėtį, veiklą.

9.4. Ieškovo nuomone, skundžiama nutartis iškelti skolininkei bankroto bylą, priimta nuosekliai, visapusiškai ir objektyviai ištyrus visas bylai svarbias aplinkybes ir neginčijamai nustačius UAB „Vilnius Construction Services“ nemokumą patvirtinančias aplinkybes.

10. Trečias asmuo be savarankiškų reikalavimų Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

13. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, iškėlė jai bankroto bylą. Ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliantė kartu su pirminiu ir patikslintu atskiruoju skundu pateikė: VMI 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 331-1093022 grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas; mokesčio mokėtojo kortelę; juridinių asmenų registro duomenis; bendrovės vadovo 2019 m. gruodžio 23 d. raštą apie įmonės veiklą ir bendrovės kreditorius bei jų skolų dydį; 2019 m. lapkričio 28 d. balansą.

15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

16. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad elektroninėje byloje apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai priešingoms šalims yra / turi būti žinomi, šalys galėjo susipažinti su teikiamų dokumentų turiniu, duomenys gali būti reikšmingi klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pagrįstumo išsprendimui, šių dokumentų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl teikiami duomenys kaip rašytiniai įrodymai priimami į bylą.

Dėl atsakovės (ne)mokumo

18. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo Vilniaus apygardos teisme gautas 2019 m. spalio 22 d.; skundžiama teismo nutartis priimta 2019 m. lapkričio 28 d. Todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pagrįstumo, taikytinos ginčo klausimų sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.

19. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018). Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi pareiškimas iškelti atsakovei UAB „Vilnius Construction Services“ bankroto bylą buvo grindžiamas įmonės nemokumu.

20. Pažymėtina ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018). Todėl būtent atsakovė, siekdama įrodyti savo mokumą, privalo pateikti visus šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-823/2018).

21. Atsakovė teigia, jog yra moki ir įmonės mokėtinos sumos bei turimi įsipareigojimai neviršija įmonės turto. Remiantis 2019 m. gegužės 12 d. sudaryto bendrovės balanso už 2018 m. duomenimis įmonės turtas sudaro 248 178 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas – 5 826 Eur ir trumpalaikis turtas – 242 352 Eur, kurio didžiąją dalį, t. y. 177 132 Eur, sudaro atsargos. Lyginant šį atsakovės balansą su 2019 m. balansu, matyti, kad įmonės turtas sumažėjo iki 152 763 Eur, neliko ilgalaikio turto ir visą turtą sudaro trumpalaikis turtas, kurio didžiąją dalį, net du trečdalius (90 496 Eur), sudaro atsargos. Per vienerius metus gautinos sumos 2018 m. siekė 64 993 Eur, tuo tarpu, 2019 m. nežymiai sumažėjo, iki 62 185 Eur. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, pripažįstama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, kad turi realias galimybes gautinas sumas susigrąžinti, be to, jų nežymus pokytis per metus rodo, jog atsakovė neturi realių galimybių jų susigrąžinti, todėl šie debitoriniai įsiskolinimai neturėtų būti įtraukti į atsakovės turto sudėtį. Byloje esančiais bei viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad atsakovei valdytojos teise priklausančio turto – transporto priemonės Opel Zafira, dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas, nekilnojamojo turto ir kitų transporto priemonių įmonė neturi. Įmonės balanse už 2019 m. transporto priemonių vertė nurodyta 243 Eur, kai 2018 m. buvo 5 825 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta akivaizdu, kad įmonė jokio ilgalaikio turto neturi, o balanse įrašyto turto didžiąją dalį sudaro trumpalaikis turtas – atsargos.

22. Iš viso bendrovei buvo užvesta 14 vykdomųjų bylų, iš kurių 5 užbaigtos visiškai įvykdžius, tuo tarpu, 9 užbaigtos – persiuntus vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, net šeši atsakovės darbuotojai kreipėsi dėl darbo užmokesčio iš atsakovės išieškojimo, darbo užmokesčio įsiskolinimai siekia 9 203,65 Eur. Atsakovės pateikti duomenys apie klientų (kreditorių) būklę 2019 m. lapkričio 29 d. patvirtina, kad su kai kuriais darbuotojais jau yra atsiskaityta, tačiau įmonės bendra įsiskolinimų kreditoriams suma siekia 15 218,31 Eur, pagal 2019 m. gruodžio 23 d. atsakovės teikiamus duomenis įsiskolinimai dar šiek tiek sumažėjo – iki 12 227,80 Eur, nes atsiskaityta su viena iš kreditorių UAB „Darbo sūkurys“.

23. Atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai pagal 2019 m. balansą sudaro 13 261 Eur ir visos šios sumos mokėtinos per vienerius metus, lyginant su 2018 metais jos sumažėjo beveik perpus. Pagal 2018 m. balanso duomenis per vienerius metus įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 28 525 Eur. 2019 m. gegužės 12 d. įmonės pelno nuostolių ataskaitos duomenimis atsakovė 2018 m. gavo 12 085 Eur pelno, lyginant su praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu tai penkis kartus mažesnė suma nei buvo praeitais metais (62 904 Eur). Tuo tarpu, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos. Pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės nustatyti realios įmonės finansinės padėties, kadangi UAB „Vilnius Construction Services“ nepateikė duomenų apie turimą realų įmonės turtą, todėl pagrįstai vadovavosi duomenimis, gautais iš viešųjų registrų. Iš atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktų duomenų ir finansinės atskaitomybės dokumentų už vėlesnius laikotarpius, kurie įvertinti nutarties 21–23 punktuose, matyti, kad atsakovės finansinė būklė nepagerėjo. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė jokios veiklos nevykdo, VSDFV duomenimis atsakovė nuo 2019 m. gruodžio 17 d. skolinga VSDF biudžetui 4 724,12 Eur, nuo 2019 m. lapkričio 21 d. darbuotojų bendrovėje nėra, atsakovės pateiktos deklaracijos (forma FR0564 ir FR0600) patvirtina už Lietuvos ribų įvykusius sandorius ir teiktas paslaugas Europos Sąjungos valstybėse narėse 2019 m. rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė yra nemoki, veiklos nevykdo, neturi turto ir negali atsiskaityti su savo kreditoriais.

24. Nagrinėjamu atveju atsakovė taip pat teigia, jog patys darbuotojai dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, tačiau tai, jog bankroto bylos atsakovei iškėlimą inicijavo VSDFV Vilniaus skyrius, o ne atsakovės buvę darbuotojai, nagrinėjamu atveju neturi visiškai jokios reikšmės, konstatuojant įmonės nemokumą.

25. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės minima turima 12 241 Eur permoka valstybės biudžetui yra paskaičiuota pagal atsakovės teiktas patikslintas deklaracijas ir jai dar nėra grąžinta, todėl, viena vertus, negali būti vertinama kaip atsakovės realiai susigrąžinta suma, kita vertus, nepaneigia įmonės nemokumo ir neįrodo jos geros turtinės padėties. Be to, kaip jau minėta, nustatyta, kad atsakovė apskritai neturi darbuotojų ir jokios veiklos nevykdo.

26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

27. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Asta Radzevičienė