- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- I1-3066-283/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00029-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. P.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, ir atsakovės atstovas) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų per 2018 m. kovo 14 d. - 2019 m. sausio 14 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus 6-o būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo apgyvendinta 21 nuteistasis. Teigė, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus teko mažiau gyvenamojo ploto, nei numato teisės aktai, be to, buvo privestas naudotis nepakankamai įrengtu sanitariniu mazgu, ypač netenkino įrengtas tupiamas unitazas. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelio stogų dangoje, sienų izoliacijoje, elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijoje buvo asbesto, kenkiančio sveikatai. Nurodė, kad patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, jos netinkamai vėdinamos. Teigė, kad buvo prastai maitinamas, dėl ko sutriko skrandžio veikla ir pareiškėjas 2018 m. gegužės 25 d. buvo išvežtas gydymui į Kauno klinikas. Tvirtino, kad nusiprausti šiltu vandeniu po dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę, todėl per kitas šešias savaitės dienas patyrė pažeminimą ir nepatogumus. Teigė, kad jam skirtos lovos buvo metalinės, senos, sulankstytos, išlaužytos, jų ilgis siekė vos 180 centimetrų, todėl buvo netinkamos normaliam gulėjimui. Nurodė, kad nebuvo skiriamos valymo priemonės, o jų paprašius, neretai jų reikėdavo laukti savaitę laiko arba jų visai neatnešdavo. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų, daromos dezinfekcijos nuo blakių buvo neveiksmingos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė moralinę žalą, t. y. jautė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negalėjo ramiai miegoti, buvo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės (b. l. 1-7).
Papildomai pateiktuose paaiškinimuose V. P. nurodė, kad Antrojo sektoriaus karantino patalpoje buvo daugiau nei 13 nuteistųjų, o atsakovės atstovo pateikti duomenys apie sanitarinį mazgą yra netikslūs, kadangi karantino patalpoje buvo ne 4, o 2 klozetai. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad Antrojo sektoriaus 6-ajam būriui buvo skirtos naudotis ne 8, o 5 praustuvės. Tvirtino, kad medicininėje kortelėje yra užfiksuota, kad jo skrandžio veikla buvo sutrikusi dėl juodos duonos vartojimo. Teigė, kad patalpų langai, kurių rėmai seni, neatsidarydavo, todėl patalpų vėdinimas buvo nepakankamas. Tvirtino, kad vertinant tenkančio gyvenamojo ploto dydį, taikytina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika, pagal kurią, inventoriaus ir baldų užimamas plotas išskaičiuojamas iš minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto (b. l. 74-76).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į skundą prašė V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 14 d. buvo patalpintas į Antrojo sektoriaus karantino patalpą, o nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2019 m. sausio 14 d. bausmę atliko Antrajame sektoriuje, 6-o būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje. Atsakovės atstovas teigė, kad šiose patalpose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, bei pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tekdavo ir daugiau. be to, pabrėžė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamąsias patalpas valo patys nuteistieji, jiems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką jose. Teigė, kad sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sudaryta su UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją, atsakovės atstovas imasi visų veiksmų kenkėjams naikinti. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą, nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę pagal įstaigoje patvirtintą naudojimosi dušu grafiką. Pravieniškių PN-AK užtikrino gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, Antrajame sektoriuje patalpos vėdinamos per langus. Teigė, kad užtikrinama tinkama lovų būklė, gavus informaciją apie jų trūkumus, jie šalinami. Nurodė, kad nuteistųjų maitinimas atitinka nustatytą kiekį, kaloringumą bei kokybę. Vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, sukeltos netinkamų kalinimo sąlygų, nepagrįsti, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų psichologus nesikreipė. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veikų (b. l. 17-23).
Papildomai pateiktuose paaiškinimuose Pravieniškių PN-AK nurodė, kad dėl techninės klaidos atsiliepime buvo pateiki neteisingi duomenys apie sanitarinių mazgų įrengimas, ir patikslino, kad karantino patalpose buvo įrengti 2 klozetai, 3 praustuvės ir 3 dušo sieteliai, o 6-ąjame būryje – 5 klozetai, 5 praustuvės ir 1 dušo sietelis, bei pateikė patalpų išdėstymo planus. Teigė, kad įstaigoje sanitarinių mazgų įrenginiai yra periodiškai atnaujinami, įrengiami nauji arba pašalinami pasenę sanitarinio mazgo įrenginiai, tačiau po šių pakeitimų atnaujinti kadastriniai planai nebuvo sudaryti, todėl pateiktuose kadastriniuose planuose nurodytas sanitarinių mazgų įrengimas nesutampa su esamu faktiniu sanitarinių mazgų įrengimu. Pabrėžė, kad karantino patalpose yra įrengta 13 miegamųjų vietų ir jose nėra apgyvendinama daugiau nei 13 nuteistųjų, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Be to, pažymėjo, kad įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę, 6-ojo būrio patalpų langai darinėjasi, patalpos vėdinamos per langus (b. l. 80-84).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Išanalizavus pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, sprendžiama, jog pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai apibrėžė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2019 m. sausio 14 d. (b. l. 1). Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2018 m. kovo 14 d. buvo laikomas karantino patalpoje, o 2018 m. kovo 15 d. perkeltas į Antrojo sektoriaus 6-o būrio 3-iąją gyvenamąją patalpą (b. l. 18, 26, 27).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK administracija neužtikrino nustatyto minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas (2017 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1R-287 redakcija) nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. 11¹.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. - 2019 m. sausio 14 d. laikotarpiu bausmę atliko Antrojo sektoriaus 6-ojo būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,66 kv. m., joje įrengta 21 miegamųjų vietų, kurių skaičius sutapo su faktiniu nuteistųjų skaičiumi; vienam asmeniui teko 3,17 kv. m ploto (b. l. 18, 25-29).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečią gyvenamąją patalpą, šios patalpos plotą, joje įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, faktinį nuteistųjų skaičių patalpoje, todėl darydamas išvadas, jais remiasi.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad 2018 m. kovo 15 d. - 2019 m. sausio 14 d. laikotarpiu Antrojo sektoriaus 6-ojo būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje V. P. buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Vertinant pareiškėjo teiginį, kad sprendžiant dėl gyvenamojo ploto normos dydžio, turi būti atsižvelgiama į baldų ir inventoriaus užimamą plotą bei vadovaujamasi ne nacionaliniais teisės aktai, o EŽTT suformuota praktika, atsižvelgiama į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve, ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2019 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018 ).
Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad apskaičiuojant minimalią vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą, turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (žr., pvz. 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2246-1062/2018, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020). Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018, 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020).
Nagrinėjamu atveju gyvenamojo ploto, tenkančio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, normos pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, nėra pagrindo. Remiantis taikomu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgus į nustatytas byloje faktines aplinkybes, daroma išvada, kad 2018 m. kovo 15 d. - 2019 m. sausio 14 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK nepažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto (2017 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1R-287 redakcija) reikalavimo.
Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2018 m. kovo 14 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m., joje buvo įrengta 13 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad karantino patalpos dėl savo paskirties artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017). Įvertinus karantino patalpos plotą ir joje buvusių miegamųjų vietų skaičių, daroma išvada, kad pareiškėjas skunde nurodytu laiku, t. y. 2018 m. kovo 14 d., buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.,
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog neturtine žala vertinamas ne bet kokio trumpalaikio, nežymaus teisių pažeidimo sukelti žalingi padariniai, daroma išvada, kad V. P. neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, patirtų 2018 m. kovo 14 d. būnant karantine per mažo ploto sąlygomis, atsižvelgus į itin trumpą laikotarpį, nėra pagrindo vertinti kaip CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos neturtinės žalos.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad teko naudotis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuriame trūko klozetų ir praustuvių.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis (2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-557 redakcija) nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos numatė, kad viena praustuvė ir vienas unitazas įrengiami ne daugiau kaip 15 asmenų.
Minėta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 14 d. buvo laikomas karantino patalpoje, o 2018 m. kovo 15 d.-2019 m. sausio 14 d. laikotarpiu - bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, Antrojo sektoriaus karantino patalpose 2018 m. kovo 14 d. buvo 13 miegamųjų vietų, t. y. nuteistųjų negalėjo būti daugiau kaip 13 asmenų, o Antrojo sektoriaus 6-ąjame būryje 2018 m. kovo 15 d. buvo 62 nuteistieji. Pravieniškių PN-AK patikslino duomenis ir nurodė, kad karantino patalpose buvo įrengti 2 klozetai, 3 praustuvės, 3 dušo sieteliai, o 6-ame būryje – 5 unitazai, 5 praustuvės bei 1 dušo sietelis (b. l. 20, 80-82). Taigi, 2018 m. kovo 14 d. pareiškėjas kartu su kitais 13 nuteistųjų karantino patalpoje, naudojosi 2 klozetais ir 3 praustuvėmis (13 / 2 = 6,50, 13 / 3 = 4,33), t. y. vienu klozetu naudojosi daugiau kaip šeši nuteistieji, o viena praustuvė teko daugiau kaip keturiems nuteistiesiems; o nuo 2018 m. kovo 15 d. vienu unitazu ir viena praustuve teko naudotis daugiau kaip dvylikai nuteistųjų. Be to, kaip jau minėta, karantino patalpos prausykloje dar buvo įrengti 3 dušo sieteliai, o 6-ojo būrio prausykloje 1 dušo sietelis.
Įvertinus Antrojo sektoriaus karantino patalpoje ir 6-ame būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių, sprendžiama, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai apie teisės naudotis sanitariniais įrenginiais pažeidimą ir jo sukeltą neturtinę žalą atmetami kaip nepagrįsti.
V. P. nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad ginčo laikotarpiu jis turėjo naudotis tupiamu tualetu.
Minėta, pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas vienas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba vienas pisuaras (tik vyrams) ne daugiau kaip 15 asmenų. Taigi, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad įrengti klozetai gali būti ir tupiami.
Atsižvelgus į nurodytą teisės normos nuostatą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus sanitariniuose mazguose įrengti tupiami klozetai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, tupiamų tualetų nėra pagrindo vertinti kaip visiškai netinkamų, vertinant ir sanitarijos, asmens higienos, žmogaus fiziologijos požiūriais, tačiau tokia jų konstrukcija tam tikrais atvejais gali sukelti nepatogumų. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, sprendžiama, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad jam dėl fizinės būklės įtakotų priežasčių (negalios, riboto judėjimo ir kt.) buvo nepatogu naudotis tupiamu tualetu.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie teisės naudotis tinkamai įrengtu tualetu pažeidimą yra nepagrįsti bylos duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK neužtikrino galimybės nusiprausti kasdien po dušu, be to, trūko dušų kabinų, prie sporto salės neįrengtas dušas, todėl po sporto jis negalėjo nusiprausti.
Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad nuteistiesiems galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte.
Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą ir įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjas iš esmės pripažino, kad jis turėjo galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, byloje duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją motyvuotais prašymais leisti papildomai pasinaudoti dušu ir, kad jo prašymai būtų nemotyvuotai netenkinti, nebuvo pateikta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad tuo atveju, kad pataisos įstaiga užtikrina nuteistojo teisę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nėra pagrindo konstatuoti nustatytų reikalavimų pažeidimą (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017); sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų, privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir, esant asmens sveikatos sutrikimų, pataisos įstaiga privalo užtikrinti nuteistajam galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017).
Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu nepažeista (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).
Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jis neturėjo galimybės po užsiėmimų sportu pasinaudoti prie sporto salės įrengtu dušu, atsižvelgiama į tai, kad Higienos norma HN 134:2015 nenumato reikalavimo įrengti dušą prie sporto salės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad tokia situacija, kai pataisos įstaigoje po sporto užsiėmimų nėra galimybės pasinaudoti dušu, nėra tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Todėl vertinant pažeidimą, susijusį su asmens higiena sporto užsiėmimų metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po sporto kameroje ar kitoje gyvenamojoje patalpoje, o vėliau – ir nustatyta tvarka pasinaudoti dušu (žr., pvz., 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).
Atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjui suteiktas galimybes nustatytu grafiku pasinaudoti dušu bei nusiprausti sanitariniame mazge esančioje prausykloje, pareiškėjo argumentas, kad dėl prie sporto salės neįrengto dušo jis patyrė neturtinę žalą, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemelio stogų dangoje ir įvairių įrenginių konstrukcijose yra asbesto, keliančio pavojų žmogaus sveikatai.
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl statinio konstrukcijose esančio asbesto, vertinamas ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas, o tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, kai dėl to aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3955-442/2019 ir kt.).
Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK teritorijoje būtų vykę darbai, dėl kurių ore galėjo atsirasti sveikatai pavojingų asbesto plaušelių. Be to, V. P. teiginiai apie asbesto galimai padarytą žalą vertinami kaip itin abstraktūs, kadangi skunde nenurodyta jokių konkrečių laiko ir vietos aplinkybėmis apibūdintų faktų apie šios medžiagos dalelių buvimą pareiškėjo aplinkoje.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai apie asbesto sukeltą neturtinę žalą atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu atliko bausmę, apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Atsakovės atstovė Pravieniškių PN-AK atsiliepime ir Turto valdymo skyriaus 2020 m. kovo 4 d. pažymoje Nr. 77-396 nurodė, kad įstaiga užtikrina Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, o gavus informaciją apie perdegusias ar nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis ( b. l. 20-21, 29).
Teismas nenustatė aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių šių duomenų teisingumu. Be to, vertinant pareiškėjo teiginių apie netinkamas gyvenamosios patalpos, į kurias jis buvo paskirtas, apšvietino sąlygas pagrįstumą, atsižvelgiama į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino tinkamų patalpų apšvietimo sąlygų, ir pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosios patalpos netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad ginčo laikotarpiu jis buvo netinkamai maitinimas, nes dėl juodos duonos vartojimo jam buvo sutrikusi skrandžio veikla.
Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas, maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Nuteistųjų maitinimas vykdomas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ nuostatas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK bausmę atliekančių nuteistųjų maitinimas organizuojamas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“, maitinimo paslaugas, remiantis teikia viešoji įstaiga „Bruneros“. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad maitinimo organizatorius užtikrina tinkamą nuteistųjų maitinimą, laikantis sutartyje numatytų sąlygų ir reikalavimų, nuteistųjų maitinimas atitinka nustatytą kiekį, kaloringumą bei kokybę (b. l. 30).
Lietuvos Respublikoje vartotojų interesų apsaugą ir pažeistų teisių maisto ir su juo susijusių paslaugų teikimo srityse gynybą vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuriai pavesta tirti vartotojų, jų organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir organizacijų skundus dėl maisto, neatitinkančio saugos, kokybės, ženklinimo, informacijos apie prekes, įskaitant kainų nurodymą, teikimo ir kitų privalomųjų reikalavimų, nesaugių maisto tvarkymo paslaugų teikimo ( Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatų, patvirtintų Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr.744 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 445 redakcija) 1 ir 8.1 punktai).
Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta rašytinių duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti maisto tiekimo nuteistiesiems apskritai ir konkrečiai pareiškėjui pažeidimus. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai teiktus skundus dėl netinkamai organizuoto maitinimo, tiekiamo prastos kokybės maisto ir pan. Išanalizavus skunde pareiškėjo išdėstytus paaiškinimus, daroma išvada, kad jis teisės gauti maistą pagal nustatytas fiziologines mitybos normas ir tinkamos kokybės pažeidimus apibūdino abstrakčiai, jų nedetalizavo.
Byloje pateikto 2020 m. kovo 3 d. medicininio pažymėjimo duomenimis, 2018 m. gegužės 25 d. pareiškėjui buvo diagnozuotas ūminis gastritas, tačiau šiame dokumente nurodyta, kad sveikatos pablogėjimo negalėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 24). Pareiškėjas skunde teigė, kad jam skrandžio veikla sutriko dėl juodos duonos vartojimo, tačiau byloje duomenų, kad jam po nustatyto sveikatos sutrikimo būtų paskirtas dietinis maitinimas pagal gydytojų nurodymus ir nerekomenduota valgyti juodą duoną, nėra. Teismas pagrindo abejoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės parengto 2020 m. kovo 3 d. medicininio pažymėjimo duomenimis neturi, todėl darydamas išvada, jais remiasi.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę į tinkamą maitinimą nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis ir atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš aprūpinimo netinkamomis lovomis.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova. Nurodytame teisės akte lovos ilgis, minimalaus šio inventoriaus naudojimo laikas nenustatytas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta tinkama lovų būklė, jos tvarkingos, nesulaužytos, tinkamos naudojimui, o gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami, sulaužytos, sulankstytos lovos nedelsiant tvarkomos arba keičiamos kitomis (b. l. 21). Analogiški duomenys pateikti ir Turto valdymo skyriaus 2020 m. kovo 4 d. pažymoje Nr. 77-396 ( b. l. 30).
Vertinant nurodytus bylos proceso dalyvių paaiškinimus, teismas vadovaujasi bendrąja įrodinėjimo taisykle, pagal kurią, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011 ir kt.).
Nagrinėjamo ginčo atveju V. P. nepateikė jokių objektyvių įrodymų (raštų, skundų, atsakymų į kreipimusi ir pan.), patvirtinančių, kad jis kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, kompetentingas valstybės kontrolės institucijas dėl jam suteiktų lovų netinkamos būklės, prašė pakeisti jam skirtą lovą kaip netinkamą.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos būklės lovų sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad švarai palaikyti nebuvo išduodamos valymo priemonės arba jų išdavimas buvo vilkinamas, dėl ko negalėjo pasirūpinti gyvenamosios patalpos švara.
Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 punktas nustato, kad, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas nurodo, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Higienos normos HN 134:2015 nurodyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (34 punktas); patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės - šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai (37 punktas).
Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigoje patalpų valymas organizuojamas pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą. Šio aprašo 9 punkte nustatyta, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Resocializacijos skyrių pareigūnai ir išduoda jas nuteistiesiems. Atsakovės atstovas pateikė valymo priemonių išdavimo registracijos žurnalo kopijas, kurios patvirtina, kad pareiškėjui valymo priemonės buvo išduodamos (b. l. 36-41). Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją skundais dėl nesudarytų sąlygų išvalyti patalpas ar dėl nesuteiktų valymo priemonių, vilkinimo jas išduoti, teikęs prašymus jas išduoti .
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog nėra pagrindo konstatuoti HN 134:2015 37 punkto pažeidimą.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. sudarytą Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 76-203, kuria UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 50-53). Pateikto 2018 m. birželio 18 d. Darbų atlikimo akto duomenimis, UAB „Utenos deratizacija“ atliko deratizacijos darbus Antrojo sektoriaus 6-o būrio gyvenamosiose patalpose (b. l. 34); 2018 m. liepos 18 d. ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. Atliktų darbų aktų duomenimis - UAB „Utenos deratizacija“ atliko kenkėjų populiacijos kontrolės ir naikinimo darbus, tačiau 6-ojo būrio nuteistieji abu kartus atsisakė paslaugų (b. l. 32-33); 2018 m. gruodžio 12 d. Darbų atlikimo akto duomenimis, UAB „Utenos deratizacija“ Antrojo sektoriaus 6-ame būryje atliko kenkėjų populiacijos kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 31).
Teismas sprendžia, kad nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, jog Pravieniškių PN-AK tinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai dėl kenkėjų buvimo sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas teigė, jog dėl senų rėmų gyvenamosios patalpos langai nesidarinėjo, todėl nebuvo galima tinkamai išvėdinti patalpų, patalpose jautėsi nemalonus kvapas, kaupėsi drėgmė.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Antrojo sektoriuje patalpos vėdinamos per langus (b. l. 21).
Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 16 punktas – kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Teismas, vertindamas bylos proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, sprendžia, kad abejonių nekeliančiais įrodymais, galinčiais patvirtinti pareiškėjo teiginius apie prastai vėdinamas patalpas ir jose besikaupiančią drėgmę, laikytini Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktai, parengti remiantis laboratoriniais oro drėgmės ir oro judėjimo matavimais. Tokių patikrinimo aktų byloje nebuvo pateikta.
Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamos patalpų būklės, įskaitant netinkamą vėdinimą. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyrius 2020 m. kovo 4 d. pažymoje Nr. 77-396 nurodė, kad 2018 m. kovo 9 d. - 2019 m. sausio 14 d. laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Antrojo sektoriaus 6 būrio patalpų netikrino ( b. l. 30).
Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų patalpų vėdinimo sąlygų atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas teigė, kad jis patyrė neturtinę žalą ir dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto.
Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytinus reikalavimus nustato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Šių taisyklių 18 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Nurodytas teisės aktas nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų ploto ar ploto, kuris turi tekti vienam nuteistajam. Kiti teisės aktai irgi nenustato reikalavimų pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemų plotui.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimo kiemo sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala, kaip ji suprantama CK 6. 250 straipsnyje, ir kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų atlikę neteisėtas veikas. Nenustačius būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.