- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- e2S-958-153/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00066-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Galina Blaževič
- Atsakovas
- UAB „Renluka“
- Ieškovas
- UAB „Lieruva“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Galina Blaževič apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Renluka“ atstovo advokato S. R. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-243-445/2015 pagal ieškovės UAB „Lieruva“ ieškinį atsakovei UAB „Renluka“ dėl piniginių reikalavimų.
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Ieškovė UAB „Lieruva“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Renluka“, 4917,46 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašė taikyti atsakovei piniginių lėšų areštą reikalaujamos priteisti sumos (4917,46 Eur) ribose.
Žemesnės instancijos teismas
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2015-01-26 nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei UAB „Renluka“ priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovei priklausančioje banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ – 4917,46 Eur, uždraudžiant atsakovei su areštuotomis piniginėmis lėšomis atlikti bet kokius mokėjimus, išskyrus atsiskaitymus su ieškove, ir leido atsakovei iš areštuotų lėšų (4917,46 Eur) išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, tačiau šie mokėjimai gali būti atlikti tik nesant galimybės to padaryti iš kitų lėšų.
Teismas sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, ieškinio suma galimai ieškovui yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovės atstovas prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015-01-26 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, su teismo nutartimi nesutinka, kadangi:
Teismas, areštuodamas 4917, 46 Eur lėšas, o ne ieškovo neva patirtų nuostolių – 5256,60 Eur lėšas, iš esmės išsprendė dalį bylos, t. y. pripažino, kad ieškovė atsakovei skolinga ne 508,49 Eur (ši suma atsakovei priteista 2015-01-26 teismo įsakymu civ. byloje Nr. eL2-236-445/2015), bet ieškovės nurodytą sumą – 339,14 Eur.Teismas preliminariai nevertino ieškinio pagrįstumo, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų preliminariai patvirtinti ieškinio pagrįstumą o tik pateikė savo subjektyvią nuomonę. Ieškovė neįrodė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, o teismas tik įvertino reiškiamo ieškinio sumą ir be jokių objektyvių įrodymų padarė išvadą, kad ši suma galimai atsakovei yra didelė. Teismas neatsižvelgė į atsakovės galimus nuostolius ir be pagrindo nepareikalavo, kad ieškovė pateiktų atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Teismas nesivadovavo ekonomiškumo principu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės ekonominė padėtis gali tapti kritiška ir gali atsirasti nuostolių, kurie prives atsakovę prie bankroto.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovės UAB „Lieruva“ atstovas advokatas V. V. prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas – 150 Eur. Nurodo, kad su atskirojo skundo argumentais nesutinka, skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad prieš sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, iš pradžių yra prima facie (preliminariai) įvertinamas ieškinio pagrįstumas, ir tik nustačius, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas – sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo, tai yra realių grėsmių, jog galbūt ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, kaip vieną iš argumentų nurodo, kad teismas nevertino ieškinio reikalavimo pagrįstumo, o laikinąsias apsaugos priemones taikė formaliai, atsižvelgdamas tik į reikalavimo sumą, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Nors atsakovė ir ginčija tiek paties reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, tiek ir jo dydį, tačiau pažymėtina, kad tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir dėl to tai negali būti sprendžiama ir vertinama nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Šių aplinkybių pagrįstumą pirmosios instancijos teismas ištirs ir įvertins nagrinėdamas bylą iš esmės. Ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl spręstina, kad šioje stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui taikomos procesinės priemonės, kuriomis tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas nesprendžiamas, todėl atskirojo skundo argumentas, kad teismas areštuodamas atsakovei priklausančias 4917,46 Eur lėšas iš esmės išsprendė dalį tarp šalių kilusio ginčo, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtina nustatyti ir grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Nagrinėjamu atveju ieškovė grėsmę iš esmės įrodinėjo tuo, kad atsakovė be teisinio pagrindo nutraukė tarp šalių sudarytą galiojančią nuomos sutartį ir ilgą laiką neatlygina ieškovei tokiais savo vienašališkais veiksmai padarytų nuostolių. Tai įvertinęs ir atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio sumą, teismas darė išvadą, kad atsakovei pareikšto reikalavimo suma yra nemaža. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Pažymėtina, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.) turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes minimaliomis sąnaudomis (CPK 3 str. 1 d.), todėl atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui, nes būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2010). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas duomenų apie atsakovės turtinę padėtį neturėjo ir nevertino, tačiau pažymėtina, kad atsakovė tokių įrodymų nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu. Nesant byloje duomenų, t. y. įrodymų, apie atsakovės turimą turtą, jo vertę, turimas lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie atsakovės tikrai gerą turtinę padėtį ir apie tai, kad reikalavimo suma jai nėra didelė, spręstina, jog ieškovė įrodė, kad egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Nagrinėjamu atveju teismas leido atsakovei iš areštuotų lėšų atlikti įmonei reikalingus ir būtinus mokėjimus: išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, todėl spręstina kad teismas ekonomiškumo principo nepažeidė. Taip pat pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais suvaržymais, tačiau, siekiant teisingo bylos išnagrinėjimo ir šalių interesų pusiausvyros, minėti suvaržymai kai kada yra būtini ir negali būti vertinami kaip proporcingumo, teisingumo ar šalių lygiateisiškumo principų pažeidimas.
Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad atsakovė, jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jai nėra didelė, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be to, įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 146 str.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms spręstina, kad teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas atmestinas, teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atskirąjį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo išlaidos, neviršijančios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių – 150 Eur.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Renluka“ (kodas 303302117) ieškovei UAB „Lieruva“ (kodas 302311483) 150 Eur atstovavimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.