Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Evaldo Gražio, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Juozui Arylai, nuteistojo S. K. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius baudžiamuosius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 str. ir nubaustas: - dėl teismo sprendimo nevykdymo 2014-02-20 pagal BK 245 str. – 25 parų arešto bausme; - dėl teismo sprendimo nevykdymo 2014-02-27 pagal BK 245 str. – 30 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos bausmes iš dalies sudedant ir nubaustas 45 parų arešto bausme. Taikant BK 64¹ str. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nubaustas galutine 30 parų arešto bausme. Bausmė paskirta atlikti areštinėje. Bausmės pradžia – sulaikymo diena vykdant nuosprendį. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomoji priemonė neskirta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. pagal BK 245str. nuteistas už tai, kad nevykdė 2014-02-05 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, kuriuo paskirtas įpareigojimas būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) bei nebendrauti su A. R., o būtent, 2014-02-20 nuo 09.00 val. iki 10.50 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bendravo su A. R., kai buvo aptiktas policijos pareigūnų.

Be to, S. K. pagal BK 245str. nuteistas už tai, kad nevykdė 2014-02-05 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, kuriuo paskirtas įpareigojimas būti nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) ir nebendrauti su V. Ž., o būtent, 2014-02-27 nuo 11.00 val. iki 11.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje bendravo su V. Ž., kai buvo aptiktas policijos pareigūnų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas pagal LR BK 245 str. ir paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmių subendrinimo taisyklių. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Skirdamas bausmę, spręsdamas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus, teismas remiasi baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos sankcija ir vadovaujasi bendrosios dalies normų reikalavimais. Visais atvejais nuosprendžiu skiriama bausmė turi būti individualizuota, tai reiškia, kad bausmė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, turi būti skiriama individualiai, t.y. bausmė parenkama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Šis bausmės individualizavimo principas įtvirtintas LR BK 54 str., kuriame formuluojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. K., parenkant jos rūšį ir nustatant jos dydį, vadovavosi BK 245 str. sankcija BK 54 str. 2 d. reikalavimais. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta, kad apeliantas teistas keturiolika kartų, teistumas neišnykęs, padarė du tyčinius baudžiamuosius nusižengimus, baustas daug kartų dėl ATPK pažeidimų. Pagrįstai atsižvelgta į tai, kad pats S. K. buvo iniciatorius susitikti ir bendrauti su asmenimis, tyčia nevykdė draudžiamo teismo sprendimo reikalavimo netgi du kartus. Nors sankcija numato ir švelnesnes bausmių rūšis, tačiau šie anksčiau pažymėti neigiamai charakterizuojantys duomenys nusveria atsakomybę švelninančią aplinkybę, nurodytą BK 59str.1d.2p., kas buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu skiriant bausmę. Esant šioms aplinkybėms, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už du atskirus baudžiamuosius nusižengimus pagrįstai skyrė arešto bausmes, nes tik realaus terminuoto trumpalaikio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali užtikrinti LR BK 41 str. numatytų tikslų įgyvendinimą, t.y. ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, tačiau ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Nustatant bausmės dydį buvo atsižvelgta į tai, kad yra S. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta LR BK 59 str. 1 d. 2 p., jog jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Esant nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 str. 2 d.). S. K. paskirtos arešto bausmės savo dydžiu nėra maksimalios trukmės, todėl atsižvelgiant į jo padarytų baudžiamųjų nusižengimų padarymo aplinkybes, kad tai padarė dukart, ankstesnių teistumus bei ATPK pažeidimus, laikytina, kad už paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo principui ir dar labiau jas švelninti nėra pagrindo.

Kadangi S. K. padarė du baudžiamuosius nusižengimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė LR BK 63 straipsnio, numatančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, nuostatas. Pagrįstai buvo taikytas BK 63 str. bausmių subendrinimo principas, netgi bausmės subendrintos tik iš dalies sudedant, bet ne visiškai.

Konstatuotina, kad nuteistajam paskirtoji subendrinta arešto bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Nuosprendžio išvados dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. K. iki 2014 m. liepos 7 d., išlaidos 70 litų dydžio advokato užmokestis. Pažymėtina, jog BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-405/2014). Taip pat iš bylos duomenų matyti, jog S. K. nedirba, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme atsisakė advokato paslaugų bei gynėsi pats nedalyvaujant gynėjui, nėra įrodymų dėl asmens pakankamos turtinės padėties. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.