Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nu­teistojo M. E. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. E. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. E. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

S. K. ieškinys tenkintas visiškai ir iš Mindaugo E. S. K. naudai priteista 220,50 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. 2017 m. lapkričio 8 d. apie 1 val. per daugiabučio namo antro aukšto balkono duris įsibrovė į S. K. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurio pagrobė 90 eurų vertės paauksuotus auskarus, 7,5 euro vertės raktą su 3 eurų vertės pakabuku ir 120 eurų, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiosios S. K. turto už 220,50 Eur;

1.2. be to, netrukus S. K. grįžus į minėtą butą, jis šio buto koridoriuje smurtavo prieš savo buvusį šeimos narį – sugyventinę S. K., t. y. suėmęs jai už kaklo ir kita ranka dengdamas jos burną sužalojo jai smakrą, įspyrė į kairės kojos pirštus, tokiu būdu S. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą;

1.3. be to, netrukus S. K. išbėgus iš minėto buto koridoriaus į laiptinę, jis laip­ti­nėje iš S. K. atvirai pagrobė turtą, t. y., priėjęs prie nukentėjusiosios, stai­giai iš jos rankos ištraukė 90 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S3 NEO“, tokiu būdu atvirai pagrobė S. K. priklausantį 90 eurų vertės turtą.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir skirdamas M. E. bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 da­lis), taip pat teisingumo principu. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavo­jin­gumo laipsnį, į tai, kad nusikalstamos veikos tyčinės, baigtos, į kaltinamojo asmenybę, jo atsa­ko­mybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad yra dvi jo atsakomybę sunkinančios ap­linkybės.

4. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Kęstutis Gau­bys at­si­liepime į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą prašo nuteistojo M. E. gy­nėjo ape­lia­ci­nį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. E. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistojo kaltė neginčijama, prašoma pripažinti M. E. at­sa­komybę lengvinančią aplinkybę, sumažinti paskirtą bausmę ir, pritaikius BK 75 straipsnį, pas­kirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas ape­lia­ci­nio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lie­tuvos Res­pub­li­kos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam bausmę už jam inkriminuotas nusikalstamas vei­kas teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, tin­ka­mai įver­tino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, at­si­žvelgė į nu­teistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, dvi atsa­ko­my­bę sun­ki­nan­čias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir pas­kyrė M. E. už jo padarytus nusikaltimus tinkamos rūšies baus­mę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. E. bausmę, pagrįstai atsi­žvel­gė į tai, kad jis anksčiau eilę kartų teistas, taip pat ir už pa­na­šaus pobūdžio nusikaltimus, inkri­mi­nuotas veikas padarė būdamas recidyvistu. Administracine tvarka baustas taip pat už tur­ti­nių pa­žeidimų padarymą. Nedirba – neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, todėl akivaizdu, kad nu­sikalstamų veikų darymas yra paties nuteistojo pasirinktas pragyvenimo būdas. Visos šios ap­linkybės leidžia pagrįstai manyti, kad M. E. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, o nu­lem­tos susi­for­mavusių neigiamų vertybinių nuostatų ir kad anksčiau paskirtos bausmės nepadarė poveikio nuteistojo elgesiui, nepakeitė jo polinkio nusikalsti. Todėl teismas jam pagrįstai pas­ky­rė griež­čiau­sią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Aki­vaiz­du, kad nuteistasis yra lin­kęs nu­si­kalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio tai­syk­lėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusi­kals­tamų veikų.

8. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis M. E. nepripažino savo kaltės tik pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį pripažino visada, tačiau tai prieštarauja bylos fak­ti­nėms aplinkybėms. M. E. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad į S. K. butą įsibrovęs nebuvo, prieš ją nesmurtavo, jos daiktų nepagrobė. Iš esmės prie tokių pačių parodymų kaltinamasis pasiliko ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nuro­dy­da­mas, kad nukentėjusiosios telefono per prievartą neėmė, nukentėjusiąją buvo tik apsikabinęs ir jai smūgių nesudavė. Be to, M. E. nesutiko ir su jam pareikštu civiliniu ieš­ki­niu. Būtent visa tai ir rodo, kad kaltinamasis nepripažino savo veikos ne tik pagal ikiteisminio tyrimo metu pareikštą kaltinimą, tačiau neigė bet kokią savo nusikalstamą veiką. Tai, kad pir­mos ins­tancijos teismas veiką perkvalifikavo, nesudaro pagrindo pripažinti M. E. at­sa­ko­my­bę lengvinančia aplinkybe - prisipažinimą ir gailėjimąsi, kadangi nuteistasis iš esmės neigė tiek smurtavęs S. K. atžvilgiu, tiek grobęs jai priklausanti turtą, nesutiko su jam pareikštu ieškiniu. Be to teismas savo sprendimą perkvalifikuoti veiką grin­dė ne tik paties kaltinamojo paaiškinimais, bet ir visa eile kitų duomenų: nukentėjusiosios ir liudytojų duotais paaiškinimais ir kitais nuosprendyje išvardintais duomenimis. Todėl pirmosios ins­tan­ci­jos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir pagrįstai kaltinamojo M. E. at­sakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų.

9. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neat­sar­gu­mo pa­darytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apy­sun­kius ty­činius nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nus­pren­džia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus baus­mės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 da­lyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir pas­kirtos baus­mės dy­džio) teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atli­ki­mo. Pa­žy­mė­tina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teis­mų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma ir galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atė­mi­mo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vyk­dy­mo ati­dėjimas neturi būti taikomas.

10. Nagrinėjamu atveju apelianto kriminalinė praeitis paneigia galimybę jam taikyti laisvės atė­mi­mo bausmės vykdymo atidėjimą. M. E. anksčiau teistas 13 kar­tų. Teisėjų ko­le­gi­ja įvertina, jog nuteistajam anks­čiau buvo taikytos įvairios bausmių rūšys – bau­da, areštas, tačiau švelnus baudžiamumas apeliantui nebuvo efektyvus. Akivaizdu, kad M. E. nesu­geba pakeisti turimų nusikalstamų įpročių ir vėl nusikalsta. Visi šie duo­me­nys pa­tvir­tina, kad ape­liantui ne kartą buvo suteikta galimybė įrodyti, jog jis taisosi, geba savo gyve­ni­mo tikslų siekti teisėtomis priemonėmis ir būdais, tačiau M. E. jam suteiktomis ga­li­­my­bėmis nepa­si­nau­dojo. Netinkamo elgesio korekcijos požymių nenustatė ir apeliacinės ins­tancijos teismas.

11. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsa­ko­my­bės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuo­taikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prie­lai­das tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – pas­kirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir ben­drąją prevenciją. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo resocializacija yra galima tik su realaus laisvės atėmimo taikymu. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės indi­vi­dua­li­za­vi­mas M. E. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieš­tarautų teisingumo principui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bausmę individualizavo pro­por­cingai padarytiems nusikaltimams bei kaltininko asme­ni­nes savybes apibūdinančioms aplin­ky­bėms, vertinant jas kaip visumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. E. gynėjo advokato Dainiaus Gudo ape­liacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.