- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-194-368/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pran.), Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė
- Ieškovas
- N. M.
- Atsakovas
- V. D., A. J. P.
- Trečiasis asmuo
- V. T., VĮ Registrų centras
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ir atsakovo V. D. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovams V. D., A. J. P., tretiesiems asmenims V. T., VĮ Registrų centras Mažeikių filialui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriui, Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. R. dėl pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Trečiasis asmuo V. T. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) panaikinti 2006-10-12 žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. J. P. ir V. D., kaip neteisėtą; 2) priteisti jai 6000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Mažeikių filialą panaikinti 2006-10-12 žemės pirkimo-pardavimo sutarties teisinį registraciją ir sutartį pripažinti negaliojančia; 4) priteisti visas teismo išlaidas. Nurodė, kad 1999-08-26, veikdama pagal 1999-08-25 dukros N. M. jai suteiktą notarinį įgaliojimą, pirko iš A. J. P. sodybą su gyvenamuoju namu ir priestatais bei statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad 2008-07-04 iš Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojo sužinojo, jog 2006-10-12 atsakovė A. J. P. 23,6 ha žemės sklypą, tame tarpe ir po jos įsigytais dukrai priklausančiais pastatais, pardavė jos giminaičiui V. D., kuris gyveno šalia jos. Trečiojo asmens manymu, V. D., žinodamas, kad tie pastatai, esantys žemės dalyje, kurią jis įsigyja, priklauso jos dukrai, bet gyvena ji, sudarė su A. J. P. neteisėtą sandorį. Teigė, kad įsigyjant sodybos pastatus iš A. J. P., sutartį tvirtino notarė R. R. ir ta pati notarė patvirtino neteisėtą 2006-10-12 žemės pirkimo-pardavimo sutartį tarp A. J. P. ir V. D.. Trečiojo asmens manymu, A. J. P. pažeidė LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, o notarė R. R. neužtikrino, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.
Teismui pakeitus netinkamą ieškovę V. T. ieškove N. M., pastaroji palaikė visus ieškinio reikalavimus, išskyrus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2006-10-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, kuria atsakovė A. J. P. pardavė atsakovui V. D. 23,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl 1,10 ha užstatytos teritorijos, pažymėtos 2006-10-02 Mažeikių žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintame žemės sklypo plane, esančiame Nekilnojamojo turto žemės kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią užima ieškovei N. M. priklausantys statiniai: gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – klėtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – priestatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuri būtina šių statinių naudojimui pagal paskirtį. Taikė restituciją, įpareigojant atsakovą V. D. grąžinti atsakovei A. J. P. 1,10 ha prieš tai minėtos užstatytos teritorijos, esančios 23,60 ha žemės sklype, kurią užima ieškovei N. M. priklausantys statiniai ir kuri būtina šių statinių naudojimui pagal paskirtį, įpareigojant atsakovę A. J. P. grąžinti V. D. už šią sklypo dalį sumokėtus pinigus – 2563,56 Lt. Kitą dalį ieškinio atmetė. Priteisė iš ieškovės N. M. 217,57 Lt, o iš atsakovų V. D. ir A. J. P. – po 5,31 Lt pašto išlaidų valstybei. Nurodė, kad atsakovė A. J. P. neįvykdė LR žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos pranešti jos žemės sklype esančių statinių ir įrenginių savininkei (ieškovei) apie sprendimą parduoti žemės sklypo dalį, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, bei jos pardavimo sąlygas registruotu laišku (įteikiant). Pažymėjo, kad tik statinių savininkui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims. Sprendė, kad atsakovė pažeidė minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ieškovės pirmenybės teisę pirkti privačią žemę. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neiškėlė reikalavimo perkelti jai pirkėjo teises į žemės sklypo dalį, kurią užima jos statiniai, todėl teismas taikė LR CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeistų teisių gynimo būdą – restituciją. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad trečiasis asmuo V. T. ieškovės vardu ketino pirkti iš atsakovės A. J. P. 3,8 ha žemės sklypą, pati savaime neįrodo, jog būtent tokio dydžio žemės sklypas yra objektyviai būtinas ieškovei N. M. jos statiniams naudoti pagal paskirtį. Pabrėžė, kad konkrečių ieškovės statiniais užimamos teritorijos ribų ir koordinačių nebuvimas byloje yra pačios ieškovės pasyvumo rezultatas, nes teismui pasiūlius ieškovei užsakyti ir pateikti teismui teritorijos, būtinos jos statiniams eksploatuoti, kadastrinius matavimus, ieškovė nepageidavo prisiimti tokių išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdama Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) N. M. prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl restitucijos būdo ir tvirtina, kad įstatymas nenumato dalinės restitucijos. Apeliantės manymu, jai turėtų būti atidalytas 2,77 ha žemės plotas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepasisakė nei dėl atsakovės pareigų, jai grąžinus dalį žemės sklypo, nei dėl ieškovės teisių įgyvendinimo būdo. Apeliantės tvirtinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.
Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) V. D. prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neatskleidė bylos esmės, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas šalims, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė teisės normas, peržengė ieškinio ribas. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pakeitė byloje dalyvaujančių asmenų N. M. ir V. T. statusą. Skunde pabrėžiama, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Apelianto manymu, ieškovė galėjo pasirinkti kitą savo teisių gynimo būdą, nustatant servitutą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas V. D. prašo ieškovės skundą atmesti. Atsiliepime atkartojami atsakovo skundo teiginiai.
Atsiliepimuose į apeliantų skundus Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. R. nurodo, kad pagal ginčo sutarties 3 punktą pardavėja pareiškė, jog parduodamas žemės sklypas niekam neperleistas, jam neuždėtas draudimas ir dėl jo teisme nėra ginčo. Notarės nuomone, jei atsakovė buvo pažadėjusi parduoti žemės sklypo dalį ir už jį gavo pinigus, sutartis galėtų būti naikinama iš dalies, priteisiant ieškovei sklypo dalį, kurią užima pastatai ir kuri yra būtina pastatams naudoti pagal paskirtį, kitą žemės sklypo dalį paliekant atsakovo nuosavybėje.
Atsiliepimu atsakovė A. J. P. prašo apeliantų skundus atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad teismas teisingai išaiškino LR Žemės įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pažymima, kad teismas, nustatydamas būtiną ieškovės statiniams naudoti pagal paskirtį žemės sklypo dalies plotą, rėmėsi byloje esančiais įrodymais. Atsakovė nesutinka su skundų teiginiais, kad teismas neteisingai taikė materialines ir procesines teisės normas. Atsakovės manymu, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės N. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl restitucijos masto
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės skundo teiginiais dėl restitucijos taikymo masto. Pagal LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Akivaizdu, kad Žemės įstatymo norma, numatanti pirmenybės teisę pirkti žemę, užimamą pastatais, jų savininkams, siekiama apginti pastatų savininkų interesus ta prasme, kad jie galėtų toliau netrukdomai naudotis jiems nuosavybės teise turimais pastatais, vystyti juose veiklą ir pan. Būtent dėl to LR žemės įstatyme įtvirtinta nuostata, kad ne bet kokį žemės plotą pastatų savininkai turi pirmenybės teisę įsigyti, o tik būtiną naudoti šiems objektams.
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismui pasiūlius ieškovei užsakyti ir pateikti teismui teritorijos, būtinos jos statiniams eksploatuoti, kadastrinius matavimus, ieškovė nepageidavo prisiimti tokių išlaidų, remdamasis byloje esančiais įrodymais (2006-10-02 Mažeikių žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintu planu, Nekilnojamojo turto žemės kadastro ir registro dokumentais byloje Nr. (duomenys neskelbtini) žemės naudojimo plotų eksplikacija, 1996-07-29 valstybinio žemės kadastro duomenų registro projektu), pažymėjo, jog ieškovės statiniais užstatyta teritorija užima 1,10 ha, todėl sprendė, kad būtent tokio dydžio žemės sklypas yra būtinas šiems statiniams naudoti pagal paskirtį.
Nors apeliantė skunde nesutinka su prieš tai minėtomis teismo išvadomis, tačiau ir Šiaulių apygardos teismui apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos skundo teiginius dėl grąžintinos didesnės sklypo dalies.
Priešingai, nei skunde teigia apeliantė, kad pritaikius restituciją ir grąžinus atsakovei A. J. P. visą 23,60 ha žemės sklypą, šalims tai nesukeltų nepatogumų, atsakovės A. J. P. ieškinio turinys paneigia šiuos apeliantės teiginius (4 tomas, 40–45 b. l.). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės atstovas 2011-11-17 teismo posėdžio metu nurodė, kad nei ieškovei, nei jos motinai (trečiajam asmeniui) 23,60 ha žemės plotas yra visiškai nereikalingas (4 tomas, 5 b. l.). Tai patvirtina ir trečiojo asmens atstovo 2010-11-16 teismo posėdyje išsakyta pozicija (2 tomas, 200 b. l.).
Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2010-11-30 nutartimi panaikinęs Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-06-10 sprendimą ir bylą perdavęs nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, jog byloje privalu nustatyti, kokie ieškovės poreikiai viršija 1,1 ha žemės sklypo naudojimą (2 tomas, 209 b. l.). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Minėta, kad ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realius poreikius, būtinus naudoti jos objektams.
Dėl įrodymų vertinimo ir kitų skundo argumentų
Kolegija nesutinka su skundo teiginiais, kad teismas nepasisakė nei dėl atsakovės A. J. P. pareigų, jai grąžinus dalį žemės sklypo, nei dėl ieškovės (apeliantės) teisių įgyvendinimo būdo. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas pažymėjo, jog pritaikius restituciją ir atsakovui grąžinus atsakovei 1,10 ha dydžio sklypo dalį, kurios koordinatės nėra tiksliai nustatytos, abu atsakovai tampa ginčo žemės sklypo bendrasavininkiais, nuosavybės teise valdančiais idealiąsias 22,50 ha bei 1,10 ha dydžio viso 23,60 ha žemės sklypo dalis. Atsakovei nusprendus parduoti savo dalį ieškovei, ji privalės ją atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kuris nepažeis ieškovės teisių, numatytų LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžė, kad nepaisant ieškovei įstatymu suteiktos pirmenybės teisės pirkti minėtą 1,10 ha sklypo dalį, būtiną jos statiniams naudoti pagal paskirtį, ši ieškovės teisė neįpareigoja šios sklypo dalies savininko ją parduoti (4 tomas, 11 b. l.).
Apeliantė skunde nurodydama įvairias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2000, 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2008, 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2010), nepagrindė galėjimą naudotis jose pateiktais išaiškinimais. Be to, skunde nurodytos kasacinio teismo nutartys neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; kt.).
Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.
Apelianto V. D. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl šalies tinkamumo civiliniame procese
Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais dėl procesinių teisės normų pažeidimų.
Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas).
Pagal CPK 45 straipsnį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2010-11-30 nutartyje konstatavo, jog V. T. byloje yra netinkama ieškovė ir nurodė pirmosios instancijos teismui pareikalauti N. M. paaiškinimo dėl jos valios pateikti ieškinį savo vardu (2 tomas, 210 b. l.).
Iš 2011-04-20 teismo posėdžio protokolo matyti, kad tiek pradinė ieškovė V. T., tiek trečiojo asmens N. M. atstovas sutiko, kad V. T. (pradinė ieškovė) būtų pakeista tinkama ieškove – N. M. ir sutiko bylą nagrinėti toliau (3 tomas, 96 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, kolegija atmeta skundo teiginius dėl procesinių teisės normų pažeidimo.
Dėl ieškinio reikalavimo ribų
Teisėjų kolegija atmeta skundo teiginius, kad teismas peržengė skundo ribas.
CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas nurodo, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Tai reiškia, kad ieškovas, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai.
Bylos duomenimis tinkamos ieškovės (N. M.) atstovas palaikė pradinės ieškovės (V. T.) ieškinio reikalavimus, išskyrus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (3 tomas, 96–97 b. l.).
Šiaulių apygardos teismas 2010-11-30 nutartyje pirmosios instancijos teismui nurodė išsiaiškinti N. M. poreikius, viršijančius 1,1 ha žemės sklypo naudojimą ir pažymėjo, kad reikalavimas panaikinti visą ginčo pirkimo-pardavimo sutartį neatitinka protingumo ir sąžiningumo principus (2 tomas, 209 b. l.). Kolegijos vertinimu, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių ieškovės reikalavimus dėl 2006-10-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo neteisėta visa apimtimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LR žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Šiaulių apygardos teismas 2010-11-30 nutarties išaiškinimais ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Nors apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu, kolegija pažymi, kad atsakovo atstovė pati nurodė, jog atsakovas, siekdamas taikiai išspręsti ginčą, parengė 2,3 ha žemės sklypo planus (2 tomas, 200 b. l.), vėliau pabrėžė, kad sutinka, jog būtų perkeltos N. M. pareigos į 1,1 ha žemės sklypo ploto dalį, už ją sumokant 2564 Lt (2 tomas, 201 b. l.).
Dėl kitų skundo teiginių
Kolegija pažymi, kad nors apeliantas skunde nurodo, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neatskleidė bylos esmės, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas šalims, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau skunde (4 tomas, 23 b. l., 1 skundo argumentas) apeliantas nepateikė jokių motyvų šiems skundo teiginiams pagrįsti, todėl teisėjų kolegija laiko juos deklaratyviais, neįrodytais ir plačiau neanalizuoja. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas (apeliantas), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas.
Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, tai, kad apeliantas pateikdamas skundą, pasinaudojo teise į apeliaciją, sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti apelianto teiginius dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų esminių trūkumų pagrįstais. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo sprendimo turinį ir skundo argumentus, sprendžia, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus. Be to, pažymėtina, kad įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pateiktą argumentą.
Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).
Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija jų plačiau neanalizuoja.
Esant šioms aplinkybėms skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Netenkinus apeliacinių skundų, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, iš dalies tenkintinas atsakovės A. J. P. prašymas priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Bylos medžiaga patvirtina, kad už atsiliepimą į abu apeliantų skundus atsakovė sumokėjo 800,00 Lt už advokato pagalbą (4 tomas, 46 b. l.), todėl, vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nuostatų iš ieškovės proporcingai priteistina atsakovei 400,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400,00 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.