- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-30
- Bylos Nr.
- e2S-2097-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25251-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- UAB „Namų priežiūros centras“
- Kreditorius
- UAB „Namų priežiūros centras“
- Skolininkas
- R. D.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Namų priežiūros centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Namų priežiūros centras“ pareiškimą skolininkei R. D. dėl skolos išieškojimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka, prašydamas priteisti iš skolininkės R. D. 100,35 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas: 3,00 Eur žyminio mokesčio, 24,20 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, 0,87 Eur išlaidas už NTR duomenų paiešką bei išrašo peržiūrėjimą ekrane ir 0,84 Eur už GRT registro tarnybos išrašą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-22 nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti. Nurodė, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio ar juridinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese negali būti priteistos. Šiuo atveju kreditoriaus patirtos išlaidos, susijusios su UAB „SKOLOS LT“ suteiktomis teisinėmis paslaugomis civiliniame procese, nepatenka į CPK 88 str. įtvirtintą atlygintinų civiliniame procese patirtų išlaidų sąrašą, todėl atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką tokios išlaidos negali būti atlygintos (priteistos). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, ir į tai, kad CPK XXIII skyriaus nuostatos nenumato teismui galimybės kreditoriaus pareiškimo tenkinti iš dalies, sprendė, jog kreditoriaus pareiškimą atsisakytina priimti kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „Namų priežiūros centras“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-22 nutartį. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į galimybę tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Pagrindinis kreditoriaus reikalavimas yra prašymas priteisti iš skolininko 100,35 Eur, tuo tarpu kiti reiškiami reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų laikytini išvestiniais, todėl teismas nepagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl 100,35 Eur ir 3 eurų žyminio mokesčio priteisimo, kadangi kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinami tiek visi, tiek dalis jų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apelianto reikalavimas dėl išlaidų už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas – pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą – atlyginimo priteisimo yra aiškiai nepagrįstas, todėl atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Civilinio proceso kodekso (CPK) 435 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (CPK 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. CPK 435 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto reikalavimą dėl išlaidų už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas atlyginimo priteisimo kvalifikavo aiškiai nepagrįstu reikalavimu. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), konstatuotina, jog toks kreditoriaus reikalavimas negali būti patenkintas, nepriklausomai nuo to, pagal kokias procesines taisykles yra reiškiamas toks reikalavimas. Kitaip tariant, tiesiog nėra įmanomas reikalavimo kompensuoti išlaidas už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas patenkinimas. Apelianto reikalavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino aiškiai nepagrįstu, yra procesinis reikalavimas. Kaip jau buvo minėta, pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo egzistuoja tada, kai pareiškimu yra reiškiami aiškiai nepagrįsti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Be to, ką pagrįstai nurodo ir apeliantas, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Iš kitos pusės, išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jo pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, būtų iškreipta paties sumarinio proceso esmė. Šio procesinio instituto paskirtis – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos CPK XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu negu teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė (netgi ir procesinių reikalavimų išsprendimo apimtimi) yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jo pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, pirma, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus (teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį). Be to, atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Nagrinėjamu atveju apeliantas vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas
nutaria:
Apelianto UAB „Namų priežiūros centras“ atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.