Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir skundo pareiškėjo M. E. įgaliotajam atstovui advokatui Laimonui Marcinkevičiui,

ginčijamą nutarimą priėmusios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įgaliotajai atstovei Rasai Gutmanienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo M. E., per savo įgaliotąjį atstovą advokatą Laimoną Marcinkevičių, paduotą skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nutarimo, kuriuo M. E., gim. (duomenys neskelbtini), dirbantis MB „(duomenys neskelbtini)“, deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (toliau – ANK) 150 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės Rasos Gutmanienės 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-18200-2020 (ROIK 2012440552) M. E. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis 2020 m. spalio 17 d. apie 20:38 val. Vilniuje, Geležinkelio g. 8, automobiliu Toyota Prius, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su taksometru automobilio viduje ir plafonu ant stogo su užrašu „taksi“ teikė taksi paslaugas (laukė keleivių), neturėdamas galiojančio leidimo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą. Tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių transporto kodekso (toliau - ir KTK), patvirtinto 1996-11-19 įstatymu Nr. I-1628 (redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01), 8² straipsnio 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje. Už šį nusižengimą jam paskirta 500 Eur bauda.

M. E. per savo įgaliotąjį atstovą advokatą Laimoną Marcinkevičių pateikė teismui skundą dėl 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimo, kuriame nurodė, jog nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, buvo neteisingai suprastos faktinės aplinkybės. M. E. nevykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklos, o yra vežėjo, vykdančio keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, vairuotojas. Nutarime kaip pažeista nurodyta Lietuvos Respublikos KTK 8² straipsnio 1 dalies nuostata „Vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą gali tik fiziniai asmenys, naudodamiesi keleivių vežimo organizatoriaus paslaugomis“ M. E. neturi būti taikoma, kadangi jis nevykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklos. Pagal KTK 8² straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, vykdant keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą nėra numatytas ribojimas šią veiklą vykdyti tik fiziniams asmenims, t. y. ją gali vykdyti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys. Šiuo atveju keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą vykdo juridinis asmuo - komanditinė ūkinė bendrija (toliau – ir KŪB) „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini). Kaip veiklos vykdytoja KŪB „(duomenys neskelbtini)“ yra gavusi leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Taip pat KŪB „(duomenys neskelbtini)“ yra užtikrinusi, kad keleivių vežimui už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi naudojami automobiliai atitiktų jiems keliamus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalyje. Kadangi vežėju yra KŪB „(duomenys neskelbtini)“, ji vežimo funkcijai įgyvendinti pasitelkia fizinius asmenis - bendrijos dalyvius, kurie ir įsteigė šią komanditinę ūkinę bendriją bendram veiklos vykdymui. M. E., kaip šios bendrijos dalyviui, vykdančiam veiklą KŪB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, nėra reikalingas atskiras leidimas. M. E. yra tik vairuotojas, o ne vežėjas, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 straipsnyje, o pagal to paties kodekso 8² straipsnio 1 dalį leidimas yra reikalingas vežėjams, o ne vairuotojams. Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad leidimo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą pakanka juridiniam asmeniui. Remdamasis išdėstytu prašo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-18200-2020 administracinio nusižengimo byloje ROIK: 20124430552 ir priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisminio nagrinėjimo metu skundo M. E. įgaliotasis atstovas advokatas Laimonas Marcinkevičius palaikė savo skundą jame nurodytais pagrindais ir papildomai paaiškino, kad vykdant keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą nėra numatytas ribojimas šią veiklą vykdyti tik fiziniams asmenims, ją gali vykdyti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Kaip tokios veiklos vykdytoja KŪB „(duomenys neskelbtini)“ yra gavusi leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Taip pat ji atlieka kitus vežėjams būtinus veiksmus: rūpinasi veiklos vykdymui skirtais automobiliais, užtikrina jų atitiktį KTK keliamiems reikalavimams. Kaip juridinis asmuo ji pati negali vairuoti šių automobilių, todėl vežimo funkcijai įgyvendinti pasitelkia fizinius asmenis – bendrijos dalyvius. M. E., kaip šios bendrijos dalyviui, nėra reikalingas atskiras leidimas vežėjo veiklai, kadangi savarankiškai jis nevykdo vežėjo veiklos. Jis yra tik transporto priemonės vairuotojas, o ne savarankiškas vežėjas. Pagal KTK 8² straipsnio nuostatas leidimas išduodamas vežėjui, o ne transporto priemonės vairuotojui. Todėl jis nepažeidė minėto straipsnio nuostatų ir nepadarė ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo. Institucija nepagrįstai M. E. ir KŪB laiko dviem atskirais, savarankiškai ūkinę veiklą vykdančiais subjektais. M. E. yra KŪB dalyvis – komanditorius. Ir KŪB „(duomenys neskelbtini)“ gautas leidimas vykdyti veiklą nebuvo perduotas trečiajam asmeniui – M. E., kaip traktuoja institucija, kadangi jis nėra trečiasis asmuo, jis neveikia savo asmeniniais interesais, o tik kaip minėtos KŪB dalyvis. M. E. darbas atliekant taksi vairuotojo funkciją yra ne įnašas į bendriją (dalyvio sutartis numato konkretų piniginį komanditorių įnašą bendrijai), o dalyvavimo jos veikloje ir bendro tikslo siekimo forma. Jis dalyvauja bendrijos veikloje kaip taksi vairuotojas. Sutinka su savivaldybės pozicija, jog vairuotojo darbas gali būti atliekamas tik teisėtu pagrindu, tačiau nesutinka, jog vienintelis teisėtas šio darbo pagrindas yra darbo sutartis. Šiuo atveju buvo pasirinkta dalyvio (komanditoriaus) dalyvavimo KŪB veikloje, o ne darbo santykio forma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsnis numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Šis nusižengimas užtraukia baudą nuo trijų šimtų devyniasdešimt iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų. Norma blanketinė, t.y. nukreipianti į kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltinamas keleivių vežimo už atlygį tvarkos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse, pažeidimu, o būtent KTK 8² straipsnio 1 dalies nuostatos, jog vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą gali vežėjai, turintys leidimą, pažeidimu, kadangi M. E. asmeniškai galiojančio leidimo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą neturėjo. Tuo tarpu M. E. ir jo atstovas laikosi pozicijos, kad tokio leidimo jam, kaip KŪB „(duomenys neskelbtini)“ nariui-komanditoriui ir nereikėjo, kadangi leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą yra išduotas juridiniam asmeniui – pačiai KŪB „(duomenys neskelbtini)“ ir būtent ši bendrija o ne M. E. asmeniškai turi vežėjo statusą. M. E. tėra vairuotojas-komanditorius, per kuriuos minėtas juridinis asmuo vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, kaip tai numatyta KŪB „(duomenys neskelbtini)“ bendrijos dalyvių sutartyje.

Ginčijamą nutarimą priėmusi institucija atsiliepime akcentavo KŪB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo dokumente deklaruojamos ir realiai vykdomos veiklos neatitikimus. Iš tiesų KŪB „(duomenys neskelbtini)“ savo steigimo dokumentuose deklaruoja, jog vykdys keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais organizatoriaus veiklą, kuri, kaip minėta sietina išimtinai su keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veikla, kurios metu administruojamas „pavėžėjų“ paslaugų teikimas, tačiau KŪB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. rugpjūčio 5 d. bendrijos dalyvių sutarties 2.6 nustatė, jog KŪB nariai –komanditoriai Bendrijos veikloje dalyvauja veikdami kaip taksi vairuotojai, kurie pagal bendrijos administruojamą keleivių vežimo paslaugų užsakymo platformą pateiktus užsakymus įsipareigoja vežti keleivius. Taip pat KŪB „(duomenys neskelbtini)“ išsiėmė leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi, leidimo Nr. (duomenysvneskelbtini). Tokiu būdu komanditinės ūkinės bendrijos dalyviai komanditoriai faktiškai vykdo ne tą veiklos rūšį, kuriai vykdyti KŪB buvo steigiama. Bendrija deklaravo vykdysianti keleivių vežimo organizatoriaus, įstatymo siejamo tik su keleivių vežimu pagal užsakymą, veiklą, o savo dalyvius (komanditorius) įpareigojo vykdyti keleivių vežimą taksi. Be to, deklaruodama, jog yra keleivių vežimo organizatorius, komanditorių teikiamas keleiviams taksi paslaugas valdo per jos administruojamą keleivių vežimo paslaugų užsakymo platformą, nors TKT nuostatos griežtai atriboja keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą (pavėžėjų) paslaugų ir taksi paslaugų organizavimą ir valdymą, neleidžiant Keleivių vežimo organizatoriui vykdyti taksi dispečerinės veiklos. Tačiau bendrovės teikiamų per jos komanditorius (vairuotojus) taksi paslaugų administravimas išeina už M. E. reiškiamo administracinio kaltinimo ribų. Šios bylos nagrinėjimo dalykas – ar M. E. buvo privalu turėti atskirą leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą.

Nepaisant prieštaravimų tarp KŪB „(duomenys neskelbtini)“ ketinamos faktiškai vykdyti veiklos, dėl kurios buvo prašoma leidimo, bei steigimo ir veiklos sutartyse nurodomos veiklos, Lietuvos transporto saugos administracija 2020 m. liepos 24 d. komanditinei ūkinei bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Ir nuo šio momento KŪB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo vežėjo statusą bei teisę užsiimti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugomis. Pažymėtina, jog pareiškėjas teisus, jog iš KTK nuostatų seka, jog leidimas yra išduodamas ne vairuotojui, o vežėjui, kuriuo, kaip minėta, gali būti ir juridinis asmuo (KTK 7 str. 2 d., 8² str. 1 d.). Kelių transporto kodeksas atskiria šias sąvokas, numatydamas atskirus reikalavimus vežėjams, ir atskirus reikalavimus transporto priemonės, kuria teikiama vežimo paslauga, vairuotojams. Vežėjas ir vairuotojas taksi veiklos vykdymo atveju nebūtinai turi sutapti (vežėjas ir vairuotojas sutampa tik pavėžėjimo paslaugos atveju). Nagrinėjamu atveju institucija nepagrįstai M. E. kaip taksi automobilio vairuotoją sutapatina su vežėju, kurio veiklai yra būtinas leidimas. Pareiškėjas taip pat teisus, jog ginčijamo nutarimo motyvacinėje dalyje visiškai nepagrįstai buvo nurodyta, jog M. E. veiksmais buvo pažeista KTK 8² straipsnio 1 dalies nuostata, kad vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą gali tik fiziniai asmenys, naudodamiesi keleivių vežimo organizatoriaus paslaugomis, kadangi nagrinėjamu atveju apskritai nėra kalbos apie vykdytą pavėžėjo veiklą. KŪB „(duomenys neskelbtini)“ turi leidimą vykdyti ir vykdo keleivių vežimo taksi veiklą, o M. E. vairavo automobilį, kuriuo teikiama taksi paslauga, automobilis turėjo visus taksi automobiliui būtinus atributus. KTK 8² straipsnio 15 dalis nurodo, jog vežėjas, kurio lengvasis automobilis atitinka bent vieną šio straipsnio 13 dalies 2–6 punktuose nurodytą reikalavimą, laikomas vykdančiu keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą. Pagal faktines nagrinėjamo galimo nusižengimo aplinkybes, M. E. galėjo būti kaltinamas tik KTK 8² straipsnio 1 dalies nuostatų, jog vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą gali vežėjai, turintys leidimą ir draudžiama vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą neturint galiojančio leidimo, pažeidimu.

Pareiškėjas teisingai akcentavo, jog įstatymas nenumato apribojimų keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą vykdyti tiek fiziniam tiek juridiniam asmeniui (priešingai nei pavėžėjų veiklai, kurią vykdyti gali tik fiziniai asmenys). Kadangi juridinis asmuo –ūkinė bendrija savo veiklą vykdo per savo dalyvius (tikruosius ar komanditinius), teismo vertinimu, KŪB nariai komanditoriai, kaip juridinio asmens dalyviai, taip pat gavo teisę verstis minėta veikla be atskiro leidimo. Pažymėtina, jog tai, kad pagrindine veiklos rūšimi KŪB steigimo dokumente deklaruota veikla - keleivių vežimo organizatoriaus veikla, savaime nereiškia, kad tai vienintelė galima bendrijos veikla.

Reikalavimai asmenims (tiek fiziniams, tiek juridiniams), siekiantiems įgyti šio kodekso KTK 8 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nurodytus leidimus (leidimą vykdyti taksi veiklą arba leidimą vykdyti pavėžėjimo veiklą), t.y. siekiantiems įgyti vežėjo statusą, numatyti KTK 8² straipsnio 2 dalyje. Reikalavimai siejami su mokestinių nepriemokų neturėjimu, transporto priemonių, kuriomis bus vykdoma veikla, valdymo teisėtumu, rinkliavų įstatymo reikalavimų įvykdymu. Tačiau nei Kelių transporto kodeksas, nei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintos Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės (nauja redakcija nuo 2020-01-03), nei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintos Leidimų vežti keleivius už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklės (nauja redakcija nuo 2020-01-01) nenumato jokio detalesnio reglamentavimo vežėjo - juridinio asmens paslaugų teikimo formai. Minėtuose teisės aktuose nėra reikalavimų, jog bendrovės, turinčios vežėjo statusą, vardu faktiškai taksi paslaugas teikiantys vairuotojai būtų įdarbinti tik pagal darbo sutartis ar asmeniškai turėtų atskirus leidimus tai pačiai veiklos rūšiai, nors akivaizdu, jog keleivių vežimo paslaugos įmonės vardu gali būti teikiamos tik per konkrečius fizinius asmenis –vairuotojus. KTK numato tik reikalavimus lengvųjų automobilių, kuriais teikiamos keleivių vežimo už atlygį paslaugos, vairuotojams turėti privalomąjį 2 metų vairavimo stažą ir nepriekaištingą reputaciją bei reikalavimus pačioms transporto priemonėms. Atitinkamai vežėjo statusą turintis juridinis asmuo ir turi užtikrinti, jog jų vairuotojai ir naudojamos transporto priemonės atitiktų šiuos reikalavimus. Institucijos nuomone, M. E. veikia kaip savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, teikiantis keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas ir turi vežėjo, o ne vairuotojo statusą, tačiau neaišku, kokiu pagrindu daroma tokia išvada. Iš bendrijos dalyvių sutarties matyti, kad atlikdamas keleivių vežimo funkciją komanditorius įsipareigoja naudotis bendrijos administruojama keleivių vežimo paslaugų užsakymo platforma, visas iš keleivių gautas sumas be jokių atskaitymų perduoti bendrijai, jam kaip bendrijos nariui - komanditoriui priklauso tik išmokos, sudarančios 30 % nuo aptarnautų užsakymų sumos, nuo kurių jis dar turi susimokėti gyventojų pajamų mokestį, kitus privalomus mokesčius ir rinkliavas, šios išmokos jam yra pervedamos iš bendrijos sąskaitos. Tokiomis sąlygomis vairuotojas tikrai neveikia kaip savarankiškas ūkinės veiklos subjektas. Atsiliepime nepagrįstai teigiama, jog narystė bendrijoje savaime M. E. neįpareigojo būti taksi vairuotoju. Būtent tokią dalyvavimo bendrijos veikloje formą nariui –komanditoriui numatė KŪB „(duomenys neskelbtini)“ bendrijos dalyvių sutarties 2.6 punktas (b.l. 11-21). Pažymėtina, jog komanditoriai nėra tikrieji bendrijos nariai ir neturi teisės dalyvauti bendrijos valdyme, tvarkyme, net dalyvauti jos veikloje, išskyrus ta apimtimi, kiek jiems leidžia ūkinių bendrijų įstatymas, bendrijos dalyvių sutartis ar bendrijos veiklos sutartis. Jei valstybės institucijų manymu, tokia keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugų teikimo forma nėra tinkama, atsakomybėn už tai turėtų būti vežėjo statusą turintis juridinis asmuo ar jo atsakingi asmenys, o ne vairuotojas.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad ginčijamą nutarimą priėmusi institucija nepagrįstai traktavo, jog M. E. veikia kaip savarankiškas ūkinės veiklos subjektas, teikiantis keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas, ir jam privaloma turėti atskirą leidimą šiai veiklai.

Skunde buvo prašoma M. E. naudai priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikta PVM sąskaita faktūra, kad šios išlaidos sudaro 363 Eur. ANK 666 straipsnis sako, kad administracinių bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Vertinant BPK 105 straipsnio nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, matyti, kad BPK 105 straipsnio 5 dalis numato, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal BPK 103 straipsnį proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Advokato darbo apmokėjimas reguliuojamas specialiosiomis normos (BPK 106 straipsnis), todėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose proceso išlaidomis BPK 103 straipsnio prasme nepripažintinas. Remiantis BPK 106 straipsniu, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. teismų praktikoje išaiškinta, kad išteisintojo turėtų išlaidų, patirtų pačiam savo nuožiūra pasikviesto (pasirinkto) gynėjo advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimas (apmokėjimas) nepriteistinas nei iš nukentėjusiojo, nei iš valstybės. Tokias išlaidas advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, kaip tai nustatyta BPK 106 straipsnio 1 dalyje, apmoka pats proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pasikvietė gynėją ginti jo teisių ir teisėtų interesų baudžiamajame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, 2K-260-303/2015, 2K-7-76-222/2016, 2K-308-648/2019, 2AT-35-788/2020).

Remiantis išdėstytu skundo reikalavimas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 646 straipsniu, teismas,

nutaria:

tenkinti M. E. per savo įgaliotąjį atstovą advokatą Laimoną Marcinkevičių pateiktą skundą iš dalies.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiosios specialistės Rasos Gutmanienės 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-18200-2020 (ROIK 2012440552) panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną M. E. atžvilgiu nutraukti nesant jo veikoje ANK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties.

Skundo reikalavimo priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netenkinti.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.