Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maxi logistic“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maxi logistic“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Statybų techniniai sprendimai“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Su ieškovo reikalavimu atsakovas nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas nesilaikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos tvarkos, neįspėjo apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pareiškimas turi būti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsakovas yra moki, sėkmingai veikianti įmonė, pagrindo iškelti bankroto bylą nėra. Tarp šalių vyksta ginčas dėl statybos darbų vykdymo ir tinkamai atliktų darbų kiekio; pareiškėjo nurodyta skola nepagrįsta, o teismui pateikti dokumentai – atliktų darbų aktai ir PVM sąskaitos faktūros, nepasirašyti ir neteisėti. Pareiškėjas nėra įmonės kreditorius, o priešingai yra įmonės debitorius. Taip pat prašė už nepagrįstą pareiškimą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškėjui skirti 20 000 Lt baudą, kurios pusę priteisti atsakovo naudai. Atskiruoju skundu prašė panaikinti 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. prieš 30 dienų neįspėjo atsakovo apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Pagal teismui pateiktą balansą 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo turto vertė buvo 6 354 729,39 Lt, o visi įsipareigojimai tik 1 086 729,63 Lt, todėl skundžiamos nutarties pagrįstumui neturi reikšmės, kiek įsipareigojimų yra pradelstų, o kiek ne. Įmonė yra moki. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismui nebuvo pateikti dokumentai. Bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti atsakovas pateikė visus reikiamus dokumentus, taip pat pateikti ir įrodymus, kad apeliantas piktybiškai kenkia atsakovui, o reikalavimas iškelti bankroto bylą reiškiamas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas.Net darant prielaidą, kad visas trumpalaikis turtas neegzistuoja, atsakovas turi lėšų, kuriomis būtų galima padengti visus įsipareigojimus, todėl nėra teisinės būtinybės tirti debitorius ir atsargas. Tarp šalių kilo ginčas dėl statybos darbų vykdymo. Apelianto pateikti skolą pagrindžiantys dokumentai nepagrįsti ir neteisėti.Apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiauja teise paduodamas teismui atskirąjį skundą. Skundo padavimas žinant realią atsakovo finansinę padėtį įrodo apelianto nesąžiningumą, kurį patvirtina ir aplinkybės, jog apeliantui žinoma, kad atsakovas nesutinka su išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, todėl nemokėjimo priežastis yra ginčas, o ne nemokumas; apeliantas į teismą kreipėsi nesilaikydamas išankstinės ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos tvarkos; nepagrįstai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, žinodamas, kad gali nutrūkti finansavimas iš ES lėšų; nurodydamas, kad atsakovas skolingas valstybės biudžetams, nepateikė jokių tai patvirtinančių viešai prieinamų įrodymų; apeliantas informavo atsakovo užsakovus apie tariamas skolas ir bankroto bylą. Nepagrįstai paduotas atskirasis skundas kenkia pelningai dirbančio atsakovo dalykinei reputacijai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas. Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

Apeliantas teisus ir tai patvirtina bylos medžiaga, kad atsakovo pateiktas atsiliepimas į ieškinį su priedais apeliantui buvo išsiųsti jau išnagrinėjus bylą, kartu su skundžiama nutartimi (23 b. l., t.2), tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, kad teismo procesas nagrinėjamoje buvo nevisiškai tinkamai organizuotas. Apelianto teigimu, tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias įvertinti atsakovo pateiktuose dokumentuose užfiksuotų duomenų pagrįstumą, jų reikšmę sprendžiant dėl realios atsakovo finansinės būklės; apeliantas neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimus. Šie teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs. Viena vertus, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą pateiktus duomenis ir dokumentus, patvirtinančius atsakovo finansinę padėtį, vertina teismas ir sprendžia dėl pagrindų bankroto bylos iškėlimui egzistavimo, kita vertus, apeliantas savo teises įgyvendino teikdamas atskirąjį skundą ir realizuodamas savo teisę į apeliaciją (nors ir gavęs atsakovo finansinius dokumentus pavėluotai, tačiau teikdamas atskirąjį skundą juos turėjo), pagrįstų argumentų dėl šių duomenų neteisingumo nepateikė. Todėl vertintina, kad formalus proceso normų pažeidimas negali lemti iš esmės teisėtos ir pagrįstos nutarties panaikinimo (CPK 328, 338 str.).

ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB „Statybų techniniai sprendimai“ bankroto bylą. Remdamasis atsakovo pateiktais finansiniais dokumentais, pagrindžiančiais atsakovo turimą ir į balansą įrašytą turtą, bei jo ir teismui pateiktų atsakovo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų santykiu, teismas padarė išvadą, kad įmonė yra moki, veiklą vykdo pelningai.

Skundžiamą nutartį apeliantas ginčija tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas atliko tik formalų atsakovo finansinių dokumentų vertinimą, tačiau išsamiai ir visapusiškai netyrė juose užfiksuotų duomenų įtakos realiai įmonės finansinei būklei.

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiais apelianto argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino į bylą pateiktus atsakovo 2013 m. rugpjūčio 1 d. balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos ir kitus finansinius dokumentus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad teismas netyrė atsakovo finansinės padėties. Pateiktieji dokumentai patvirtina, kad atsakovas turi turto už 6 354 729,39 Lt, mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai per vienerius metus sudaro 1 086 729,63 Lt (172 b. l., t. 1), įmonė dirba pelningai - per 2012 metus gavo 813 502,79 Lt gryno pelno (165 b. l., t. 1), pradelstų įsiskolinimų VSDFV ir VMI valdomiems biudžetams neturi. Įvertinęs įmonės finansinius duomenis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įmonės turtinė ir finansinė padėtis yra gera, atsakovas mokus ir pelningai dirbantis, todėl nėra pagrindo jam kelti bankroto bylą dėl nemokumo. Apeliantas kritikuoja atsakovo pateiktus duomenis, motyvuodamas jų neteisingumu, tačiau, kaip minėta, pagrįstų įrodymų, patvirtinančių pateiktų duomenų neteisingumą, nenurodo ir nepateikia.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyraujantys dispozityvumo ir rungimosi principai be kita ko reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 12 ir 13 str.). Sutiktina su apeliantu, jog įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl bankroto bylos turi viešąjį interesą. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, tačiau aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis. Pagal dispozityvumo principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1746/2011). Nagrinėjamu atveju, laikytina, kad apeliantas nepaneigė teismo išvadų dėl atsakovo nemokumo būsenos ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme nebuvimo.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo argumentams, išdėstytiems tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atskirajame skunde, kad ieškovas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos tvarkos, neįspėjo atsakovo apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pareiškimas turėjo būti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tačiau esamas bylos išnagrinėjimo rezultatas – skundžiama nutartimi atsisakius iškelti atsakovui bankroto bylą, ir pareiškimo palikimas nenagrinėto šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kitokių padarinių atsakovui nesukeltų.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad skundžiama nutartis, kuria atsisakyta iškelti atsakovui bankroto bylą, yra pagrįsta ir teisėta, teismo išvadų ieškovo atskirojo skundo argumentai nepaneigia, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo priteisti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir pridėjo šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios Rekomendacijos patvirtintos 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Pagal Rekomendacijų 8.15 punktą, už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą maksimali priteistina suma yra 500 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindų, leidžiančių spręsti, kad atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymas pareikalavo papildomų specialių žinių ar itin daug advokato darbo bei laiko sąnaudų, nes atsiliepimas į atskirąjį skundą iš esmės analogiškas atsiliepimui į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir dėl to nukrypti nuo Rekomendacijų 8.15 punkte nustatyto maksimumo nekonstatuotina. Ieškovo atskirąjį skundą atmetus, yra pagrindas atsakovui priteisti tik dalį jo prašomų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.), todėl iš apelianto atsakovui priteistini 500 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Dėl baudos skyrimo

Atsakovo nuomone, apeliantas, pateikęs teismui atskirąjį skundą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl, remdamasis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, prašo teismo skirti apeliantui 20 000 Lt baudą.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-346/2012, kt.).

Nagrinėjamu atveju, sutiktina su atsakovo argumentais, jog atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria atsisakyti kelti bankroto bylą, padavimas žinant realią atsakovo finansinę padėtį įrodo apelianto nesąžiningumą, kurį patvirtina ir aplinkybės, jog apeliantui žinoma, kad atsakovas nesutinka su ieškovo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis bei kitais darbų atlikimo dokumentais, kuriais grindžiamas ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, statusas, todėl nemokėjimo pagal statybos rangos sutartis priežastis yra šalių ginčas, o ne atsakovo nemokumas; jog apeliantas į teismą kreipėsi nesilaikydamas išankstinės ĮBĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos tvarkos; nepagrįstai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, žinodamas, kad gali nutrūkti atsakovo vykdomų darbų finansavimas iš ES lėšų; nurodydamas, kad atsakovas skolingas valstybės biudžetams, nepateikė jokių tai patvirtinančių viešai prieinamų įrodymų; apeliantas informavo atsakovo kontrahentus apie tariamas atsakovo skolas ir jam inicijuotą bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, teikdamas nepagrįstą atskirąjį skundą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, kadangi dėl tokio skundo padavimo teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui bankroto bylą, įsiteisėjimas nusikėlė, tokiu būdu pakenkta atsakovo dalykinei reputacijai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju ieškovui skirtina 4 000 Lt bauda, pusę jos priteisiant atsakovo naudai (CPK 95 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maxi logistic“, į. k. 302677395, atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Statybų techniniai sprendimai“, į. k. 300590447, 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Skirti apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „Maxi logistic“, į. k. 302677395, 4 000 (keturių tūkstančių) Lt baudą, kurios dalį – 2 000 (du tūkstančius) Lt priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Statybų techniniai sprendimai“, į. k. 300590447, kitą dalį – 2 000 (du tūkstančius) Lt išieškoti į valstybės biudžetą.