- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-351-1020/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47667-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė, Ernestas Rimšelis, Jurgita Mačionytė
- Nuteistasis
- E. T.
- Civilinis ieškovas
- E. S., UAB „J“
- Advokatai
- Jevgenij Bogdanov
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažinta kalta ir nubausta:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl S. S. telefono kišenvagystės) – 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri remiantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;
- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. U. telefono kišenvagystės) - 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš E. T. priteista civilinei ieškovei E. S. 362,22 eurų bei civiliniam ieškovui UAB „J“ - 759,00 eurų nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
E. T. nuteista už tai, kad ji 2016 m. spalio 8 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 20.30 val. Vilniuje, važiuojant 1G maršruto autobusu nuo „Kalvarijų turgus“ sustojimo iki „Pramogų arena“ sustojimo, iš S. S. striukės kišenės pagrobė E. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S5 Neo“ su jame buvusia „Labas“ SIM kortele, kurių bendra vertė 292 eurų, tuo padarydama E. S. 292 eurų turtinę žalą. Tokiais veiksmais E. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
E. T. taip pat nuteista už tai, kad ji 2016 m. spalio 27 d., apie 20.20 val., važiuojant 19 maršruto troleibusu, ties viešojo transporto stotele „Panorama“, adresu Saltoniškių g. 9, Vilniuje, iš L. U. palto kišenės pagrobė UAB „J“ priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 6S“ su jame buvusia „Omnitel“ SIM kortele ir dėklu, kurių bendra vertė 759 eurų, tuo padarydama UAB „J“ 759 eurų turtinę žalą. Tokiais veiksmais E. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių argumentai
E. T. apeliaciniu skundu nurodo, kad dėl antrojo epizodo (L. U. telefono vagystė) ji savo kaltės nepripažįsta, prašo ją išteisinti, nesant jos kaltės padarius minėtą nusikaltimą įrodymų.
E. T. kelia abejonės dėl nukentėjusiosios L. U. parodymų patikimumo bei jos atlikto asmens parodymo atpažinti rezultatų: L. U. vadovavosi jos nuotrauka, kuri buvo išplatinta internete ir po telefono pametimo, ja pasinaudojo, nes E. T. pasirodė panaši į moterį, kuri neva buvo šalia troleibuse. E. T. pažymi, kad L. U. pareiškimo surašymo metu negalėjo papasakoti aplinkybių, nes buvo susijaudinusi, tačiau jau pirminės apklausos metu nukentėjusioji teigė, jog puikiai įsidėmėjo nuteistąją iš veido bruožų, plaukų – apeliantė pabrėžė, kad L. U. jos nuotrauką matė dar iki parodymo atpažinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas neįvertino to, kad L. U. draugė liudytoja U. R., kuri važiavo troleibusu, kartu su nukentėjusiąja, teisminiame posėdyje nurodė, kad E. T. mato pirmąkart. Anot apeliantės, šios aplinkybės rodo, kad L. U. ją piktybiškai apkaltino.
Pasak E. T., ji nuteista dėl L. U. telefono kišenvagystės, nesant nenuginčijamų jos kaltės įrodymų – pirmos instancijos teismui jos kaltei dėl antrojo epizodo pagrįsti pakako L. U. parodymų, kurie stokoja tvirtumo, ir taip pat ankstesnio E. T. teistumo fakto. Dar ikiteisminio tyrimo metu E. T. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodė liudytoją, kuri galėjo duoti parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisakė atlikti šios liudytojos apklausą, kas taip pat lėmė nepalankaus nuosprendžio jos atžvilgiu priėmimą.
Atsižvelgusi į tai, kas minėta, E. T. prašo į apeliacinės instancijos teismo posėdį iškviesti nukentėjusiąją L. U., liudytoją U. R. ir Z. Č., pastaroji galėtų paliudyti, jog E. T. antros veikos padarymo laiku, t. y. spalio mėnesio vakarais, dažniausiai būdavo namuose.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistoji E. T. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistosios E. T. apeliacinis skundas atmestinas. Įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimo, E. T. nuteisiant pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl telefono iš L. U. kišenvagystės). Taigi, apeliacinis skundas nagrinėjamas tik šioje apimtyje.
Dėl E. T. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir telefono iš L. U. kišenvagystės
BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Apeliantės įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, jog ji atliko veiksmus, atitinkančius minėto nusikaltimo sudėties požymius – nes jos kaltumas iš esmės pagrįstas tik nenuosekliais nukentėjusiosios L. U. parodymais bei jos atliktu parodymu atpažinti prieš tai mačius E. T. fotonuotrauką internetiniame portale „Facebook“.
Apeliantės įsitikinimu, nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą pirmiausia rodo tai, jog L. U., skirtingai nei liudytoja U. R., nurodė, jog viešajame transporte buvo spūstis. Visgi, šis apeliacinio skundo argumentas neatitinka tikrovės, nes jau pirminės apklausos metu liudytoja U. R. nurodė, kad troleibuse buvo ne tik daug žmonių, tačiau ir tai, kad išlipant iš autobuso susidarė grūstis, nes žmonės tiek išlipinėjo, tiek norėjo įlipti į autobusą (t. 1, b. l. 78), todėl nėra pagrindo abejoti L. U. parodymais šioje dalyje. Apeliaciniame skunde E. T. taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą neatkreipė dėmesio į tai, kad apklausos metu L. U. minėjo, kad ant moters, kurią neva ji įsiminė, veido matėsi kraujosruva – mėlynė. Apygardos teismas nesutinka ir su šia apeliantės pozicija, nes atlikus L. U. parodymų bei kitų bylos duomenų analizę, matyti, kad parodymus apie galimai įvykio metu buvusią mėlynę ant E. T. veido davė ne L. U., o liudytoja S. S. (t. 1, b. l. 18). Taigi, šie apeliacinio skundo argumentai dėl L. U. parodymų nepatikimumo, atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
E. T. manymu, analizuojant L. U. parodymus taip pat matyti jų nekonkretumas: neva duodama parodymus ji vienu metu nurodė, kad puikiai įsidėmėjo apeliantę, o tuo tarpu atvykusi į policijos komisariatą surašyti pareiškimo ji dėl neva susijaudinimo negalėjo visiškai aiškiai mąstyti. Apygardos teismas daro išvadą, jog šie apeliantės argumentai grindžiami nevisapusiškai įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą – nepaisant to, jog 2016 m. spalio 27 d. protokole-pareiškime L. U. nenurodė konkrečių požymių apie galimai jos telefoną pavogusį asmenį, tą pačią dieną vykusios apklausos metu pastaroji pateikė tam tikrus duomenis apie šią moterį – jos amžių, išvaizdą, aprangą ir nurodė, jog ją galėtų atpažinti (t. 1, b. l. 51, 63). Taigi, apygardos teismas, atskirai nepasisakydamas dėl galimo L. U. susijaudinimo (kas iš tiesų įmanoma), konstatuoja, jog požymius, kurie reikalingi atpažinti galimą kaltininką, nukentėjusioji nurodė jau baudžiamojo proceso pradžioje, todėl pagrindo kalbėti apie jos parodymų nekonkretumą nėra.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog L. U. E. T. atpažino, jau anksčiau mačiusi jos nuotrauką platinamą portale „Facebook“, todėl šis veiksmas nebuvo atliktas objektyviai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog šiuo atveju reikšmingi liudytojos U. R. parodymai, kurių patikimumu teismas neįžvelgia pagrindo abejoti bei kuriais iš dalies apeliaciniame skunde remiasi ir pati E. T.. L. U. viso proceso metu teigė, jog E. T. nuotrauką ji matė portale „Facebook“ dar iki aptariamo įvykio ir išlipusi iš troleibuso bei neradusi telefono, šią nuotrauką su po ja pateikiama informacija prisiminė. Būtent šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja E. R., kuri šiuo atveju neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir yra prisaikdinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) numatyta tvarka bei jai išaiškinta atsakomybė už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Taigi, byloje yra duomenų, kurie pagrindžia šią L. U. versiją ir leidžia daryti išvadą, jog šios moters požymiai L. U. leido prisiminti nuotrauką internetiniame portale, o ne atvirkščiai.
Antra, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog L. U. pateiktoje nuotraukoje matyti moteris stovinti profiliu, iš ko galima įžvelgti bendrus veido bruožus ir šviesių plaukų spalvą, bet pati nuotraukos kokybė yra prasta bei neleidžianti įžvelgti individualių ir išskirtinių šio asmens veido požymių (t. 1, b. l. 65). Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad L. U. viso proceso metu nurodė tam tikrus kaltininką individualiai apibūdinančius požymius, kurių iš minėtos nuotraukos įvardinti nėra objektyvios galimybės.
Apygardos teismas ypatingai pažymi tai, kad dar prieš asmens parodymo atpažinti procesinį veiksmą, kuris atliktas 2016 m. gruodžio 28 d. nuo 14.30 val. iki 14.45 val. ir kurio metu L. U. atpažino E. T. kaip asmenį iš jos pavogusį mobilųjį telefoną (t. 1, b. l. 80 82), anksčiau tos pačios dienos metu, L. U. nurodė, jog ant minėtos moters veido, negalinti nurodyti kurioje pusėje, galėjo būti kažkoks auskaras (t. 1, b. l. 67). Apeliacinės instancijos teisme apeliantės gynėjas nurodė, jog L. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, jog ant moters veido galimai buvo auskaras, teisminio nagrinėjimo metu jau minėjo apgamą, ir tuo pačiu gynėjas argumentavo, kad buvo nurodytos skirtingos vietos, kur galimai šis objektas ant moters veido buvo. Apygardos teismo įsitikinimu, šie netikslumai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog L. U., ne iš nuotraukos, o pati, pagal nurodytus požymius, atpažino E. T., nes apklausų metu iki asmens parodymo atpažinti L. U. pateikė tokių požymių visumą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tiek auskaras veide, tiek apgamas gali atrodyti labai panašiai, todėl tiksliai identifikuoti ar ant veido buvo apgamas arba auskaras nevisada realiai įmanoma, todėl reikalavimas visiškai tiksliai įvardinti veido srityje esančio objekto rūšį ir jo lokalizaciją, būtų perteklinis ir nelogiškas. Šiuo atveju svarbus pats faktas, kad prieš atpažinimą L. U. matė išskirtinį individualų požymį, kurio socialiniame tinkle patalpintoje nuotraukoje matyti negalėjo, ir jį aiškiai identifikavo bei atpažino kaip tą patį, kurį matė įvykio metu.
Minėtų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. U. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, proceso eigoje pasipildantys tam tikromis detalėmis, kurios nekeitė parodymų esmės, o asmens parodymo atpažinti veiksmas buvo atliktas taip, kai tai numato BPK bei nesiremiant E. T. nuotrauka, patalpinta internetiniame portale „Facebook“. Tuo pačiu, apygardos teismas konstatuoja, jog nemato pagrindo įžvelgti ir galimo L. U. nusistatymo nuteistosios atžvilgiu, nes E. T. versija, kad L. U. buvo patogu nurodyti E. T., kaip galimą šį objektą pavogusį asmenį, yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o yra subjektyvi nuteistosios nuomonė.
Teisėjų kolegija atmeta nuteistosios argumentus, kad vakarais ji būdavo namuose, kad tą gali patvirtinti liudytoja Z. Č., ir, kad ji negalėjo padaryti inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į pačios nuteistosios paaiškinimus apeliaciniame teisme, iš kurių matyti, jog nuteistosios draugė Z. Č. galėtų patvirtinti nebent tai, jog tam tikru laikotarpiu vakarais E. T. dažniausiai, o ne visada, ar ne konkrečiu metu būdavo namuose. Tai akivaizdu ne tik iš pačios apeliantės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, bet ir iš objektyviai nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, kad kitą nusikalstamą veiką ji taip pat padarė vakare, t. y. 2016 m. spalio 8 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 20.30 val.
Remiantis visais aukščiau minėtais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą pripažindamas E. T. kalta dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo (dėl L. U. telefono kišenvagystės).
Dėl bausmės skyrimo
Nors apeliaciniame skunde tiesiogiai dėl E. T. skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės dydžio nepasisakoma, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ginčijant kaltės klausimą buvo išsakyta kritika ir dėl teismo nuosprendžiu paskirtos per griežtos bausmės.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.
BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.
Apeliantė savo veiksmais padarė du baigtus tyčinius apysunkius nusikaltimus. Jos nusikalstamų veiksmų tikslas – turtinė nauda. Veika padaryta tiesiogine tyčia. Vilniaus miesto apylinkės teismas E. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (pirmojo epizodo atveju) laikė tai, kad ši pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir dėl to nuoširdžiai gailisi. E. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas laikė tai, kad abu nusikaltimus pastaroji padarė būdama recidyvistė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas skirdamas E. T. laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertino ir pastarosios asmenybę, iš kurios ypatumų akivaizdu, jog kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Pažymėtina, kad aptariamus nusikaltimus E. T. padarė tuo metu, kai teistumas dėl ankstesnių nusikalstamų veikų nebuvo išnykęs, kitaip tariant ankstesnės bausmės E. T. nepadarė teigiamos įtakos. Iš bylos medžiagoje esančios informacijos apie E. T. teistumus matyti, kad ji teista net 16 kartų, iš jų net 14 kartų už įvairaus sunkumo vagystes, taip pat 2 kartus už nusikalstamas veikas, kurios susijusios su disponavimu narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis (t. 1, b. l. 139-150). Be to, E. T. daugybę kartų bausta administracine tvarka, tarp jų matyti ir keli Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 50 straipsnyje (smulkusis svetimo turto pagrobimas) numatyti pažeidimai (t. 1, b. l. 134-135, 151-165). Šios aplinkybės rodo tipinį ir neteisėtą E. T. pragyvenimo būdą bei elgesio modelį. Ankstesnės taikytos teisinio poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė apeliantės elgesio teigiama linkme. Iš pataisos įstaigos E. T. buvo paleista 2016 m. rugpjūčio 24 d., t. y. prieš 3 (tris) mėnesius iki skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikaltimų veikų padarymo, tad anksčiau atlikta 4 metų laisvės atėmimo bausmė neturėjo poveikio, apeliantė nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai. Tokioje situacijoje, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos, švelnesnės nei sankcijos vidurkis bausmės už atskiras nusikalstamas veikas, taip pat subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė yra itin švelni ir nėra per griežta.
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendis, kuriuo E. T. pripažinta kalta pagal 178 straipsnio 2 dalį (2 veikos), yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas Nr. (2.16) NTP-7-5557 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-351-1020/2017, nes E. T. gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pagrindu paskirtas advokatas Jevgenij Bogdanov. Teikime nurodoma, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas E. T. gynybai sudaro 34,74 eurų advokato užmokestis. Remdamasi tuo, kas minėta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo priteisti iš E. T. minėtą piniginę sumą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje 1A-351-1020/2017 būtinybę skirti E. T. gynėją numatė BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo būtų nesuderinamas su šio asmens teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinkto gynėjo, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios E. T. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.