- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- 2S-591-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40217-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- T. P.
- Ieškovas
- T. U.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo T. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo T. U. ieškinį atsakovui T. P. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2017 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1500 Eur turtinę žalą, 700 Eur dydžio neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 2200,00 Eur sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis.
2. Nurodė, kad atsakovas piktybiškai negrąžina ieškovui už automobilį sumokėtos kainos, nebendrauja su ieškovu, nereaguoja į raginimus, tikėtina, kad slepia savo turtą, todėl, būdamas nesąžiningas bei siekdamas išvengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo, gali imtis priemonių savo turtą perleisti tretiesiems asmenims ar bandyti jį kitaip paslėpti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 11 d. nutartimi ieškovo T. U. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino - ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovo nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant 2 200 Eur sumos, uždraudžiant areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisių suvaržymą, turto vertės mažinimą bei leidžiant atsakovui iš banko sąskaitose esančių lėšų atsiskaityti su ieškovu, mokėti mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus į valstybės ir savivaldybės biudžetus.
4. Nustatė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Sprendė, kad įvertinus ieškinio sumos dydį fiziniam asmeniui yra pakankamas pagrindas taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Šią išvadą patvirtinta ir duomenys iš viešų registrų apie tai, kad atsakovas, nors ir dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau gauna nedideles pajamas (400 Eur-450 Eur į mėnesį).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atskiruoju skundu apeliantas (atsakovas) T. P. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartį.
6. Atskirąjį skundą iš esmės grindė žemiau nurodytais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pirmosios instancijos teismas nutarties motyvuojamoje dalyje nurodė, kad pagal nutartį taikytų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, tačiau teismas nepateikė kokios tos grėsmės iškilo šiuo atveju. Nors ieškovas savo ieškinyje ir nurodo, kad atsakovas piktybiškai negrąžina ieškovui transporto priemonės pirkimo kainos, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų.
6.2. Kreditorius turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau vykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą, nes skolininkas gali būti iššvaistęs, paslėpęs ar sunaikinęs savo turtą arba jį perleidęs už mažesnę vertę, perleidęs neįprastą jo kiekį arba tai padaręs neįprasstu būdu. Kitą vertus, vien tai, kad skolininkas nemoka už ginčijamą reikalavimą, arba vien tai, kad skolininkas turi daugiau nei vieną kreditorių, neturėtų būti savaime laikoma pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Taip pat ir tai, kad skolininko finansinės galimybės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindju tokiam įsakymui išduoti.
6.3. Rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje nurodyta leisti atsakovui iš banko sąskaitose esančių lėšų atsiskaityti su ieškovu, mokėti mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus į valstybės ir savivaldybės biudžetus. Taigi rezoliucinės nutarties nuostatos neatitinka jos motyvuojamosios dalies, todėl kyla šios nutarties nepagrįstumo klausimas.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime T. U. prašė atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8.1. Atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstas niekuo, išskyrus cituojamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kurios priimto civilinėse bylose, kurios nėra analogiškos (tapačios) ar panašios su nagrinėjama pagal ieškinį civiline byla.
8.2. Atsakovas neginčija ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl ieškovui tenka pareiga pagrįsti sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar neįmanomumą (asmens nesąžiningumą). Atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, jog ši civilinė byla atsirado iš baudžiamosios bylos, kurioje atsakovas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, t.y suklastojus automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovo nesąžiningumas pasireiškia ir tuo, kad jis įsigijęs automobilį Volvo vos už 400 Eur , sutaisęs variklio diržą (kaina 45-70 Eur) , bei pardavęs už 1500 Eur, žinodamas apie ieškovo ketinimus kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, turėdamas galimybę grąžinti bent 1000 Eur, to nepadarė. Be to, baudžiamojoje byloje yra duomenys apie tai, kad nusikalstamai veikai įvykdyti buvo ruošiamasi iš anksto, įsigyjant vienkartinę SIM kortelę, kuri netrukus po automobilio pardavimo buvo išjungta.
8.3. Tai, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki patvirtina paties jo pareikštas prašymas baudžiamojoje byloje sumažinti baudos dydį ir dėl jo sunkios materialinės padėties išdėstyti baudos mokėjimą vienerių metų laikotarpiui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017). Šiuo atveju, ieškovas ieškiniu prašo pripažinti 2017 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1500 Eur turtinę žalą, 700 Eur dydžio neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Preliminariai įvertinus ieškinio turinį ir jo reikalavimus, laikytina, kad ieškinys atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, ieškinyje nurodyti prašymai/reikalavimai neprieštarauja įstatymams, todėl ieškinys gali būti laikomas preliminariai pagrįstu.
13. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės priemonės, iš esmės grindžiama tuo, jog ieškinio suma atsakovui laikytina didele. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovui, ar jų neatsiskaitymas su procesą inicijavusia ieškovu, savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl atsakovo nesąžiningumo ar su tokiu jų elgesiu susijusių priežasčių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018). Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė remdamasis tik ieškinio suma ir nevertindamas atsakovo nesąžiningumo.
14. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas kiekvienu atveju privalo vertinti įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su asmenų, kurių atžvilgiu norima taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesąžiningumu ir dėl šių aplinkybių pasisakyti.
15. Kaip nustatyta iš pirmosios instancijos teismui pateikto ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinio, ieškovas nurodė, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, jo nesąžiningi veiksmai buvo konstatuoti baudžiamojoje byloje Nr. 1-3357-865/2017. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad T. P. turėdamas tikslą parduoti transporto priemonę Volvo V70 (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojo tikrą dokumentą – 2016 m. gruodžio 19 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį – grafoje pardavėjas vietoje K. B. įrašydamas „K. B.“, vietoje savo vardo ir pavardės, t.y. T. P. įrašydamas pirkėjas „T.P.“, grafoje vietoj savo asmens kodo įrašydamas kitą asmens kodą ir pasirašydamas už K. B.. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, bet ne vėliau nei 2017 m. sausio 17 d. 19.00 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą parduoti automobilį Volvo V70 valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) suklastojo tikrą dokumentą – 2017 m. sausio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį - grafoje vietoj savo vardo ir pavardės, t. y. T. P. įrašydamas pardavėjas „T. P.“ bei vietoje savo asmens kodo įrašydamas kitą asmens kodą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 30 d. priimdamas baudžiamąjį įsakymą nustatė, kad T. P. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį. Taigi, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės įrodo atsakovo nesąžiningumą.
16. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas įrodė abi privalomas sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t.y. įrodė, jog ieškinys ir jo reikalavimai yra preliminariai pagrįsti ir tai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių dėl atsakovo nesąžiningumo egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konkrečiai nepasisakė dėl atsakovo nesąžiningumo, tačiau priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes yra grėsmė galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui, todėl skundžiama nutartis paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.