- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-16-252/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Naideka“
- Trečiasis asmuo
- A. P., UADBB „Šiaurės brokeris“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų : Nijolės Danguolės Smetonienės ( kolegijos pirmininkė ir pranešėja ), Ramunės Čeknienės, Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-598-739/2011 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Naideka“, tretiesiems asmenims A. P., UADBB „Šiaurės brokeris“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu (t. 2, b. l. 45-48) prašė priteisti iš atsakovo 22 934,78 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-12-17 eismo įvykio dieną atsakovas pagal tarp šalių 2009-05-05 sudarytą įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustatytu terminu nebuvo įmokėjęs einamosios nustatyto dydžio draudimo įmokos, kurią pagal draudimo sutartį turėjo būti sumokėjęs iki 2009-11-12. Dėl eismo įvykio kaltas atsakovas. Todėl ieškovui išmokėjus 22 934,78 Lt žalos atlyginimą eismo įvykio metu nukentėjusiam bei dėl to žalą patyrusiam asmeniui, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo visos išmokėtos draudimo išmokos.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad 2009-05-05 ieškovas, atstovaujamas UADBB „Šiaurės brokeris“, ir atsakovas sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 Nr. 7265321, pagal kurią buvo apdrausta automobilio SCANIA R 480, v.n. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims eismo įvykio metu padarytos žalos. Draudimo sutartis įsigaliojo 2009-05-12. Draudimo įmoka už pagal sudarytą sutartį teikiamą draudimo apsaugą sudarė 4 400 Lt. Įmoka turėjo būti sumokėta dalimis po 1 100 Lt, pirmąją įmokos dalį įmokant iki 2009-05-12, antrąją dalį – iki 2009-08-12, trečiają dalį – iki 2009-11-12 ir paskutiniąją dalį – iki 2010-02-12. 2009-12-17 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo automobilis SCANIA R 480 atsitrenkė ir apgadino A. L. automobilį PEUGEOT 207, v.n. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio SCANIA vairuotojas – tretysis asmuo A. P.. Ieškovas nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 22 934,78 Lt draudimo išmoką. Ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė remdamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nuostatomis. Todėl tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas iki eismo įvykio buvo sumokėjęs draudimo sutartimi numatytas draudimo įmokas.
Teismas nurodė, kad šalys teismui nepateikė įmokų mokėjimą patvirtinančių įrodymų (kvitų, mokėjimo nurodymų), išskyrus atsakovo pateiktą 2009-09-25 mokėjimo nurodymą Nr. 450 dėl 19 060 Lt sumos ieškovui sumokėjimo bei draudimo įmokų pagal tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas draudimo sutartis mokėjimo paskirstymą, kuriais atsakovas įrodinėja, jog pagal draudimo sutartį įmokas ieškovui jis sumokėjo taip: 2009-07-07 – 1 100 Lt, 2009-09-25 – 2 200 Lt, tai yra einamąją įmokos dalį – 1 100 Lt ir trečiąją įmokos dalį – 1 100 Lt iš anksto, bei 2009-12-29 – 1 100 Lt. Teismo nuomone, ieškovo pateiktos neoriginalių dokumentų kopijos negali neginčijamai paneigti atsakovo atsikirtimų dėl trečiosios įmokos pagal draudimo sutartį įmokėjimo iš anksto. Iš neoriginalios kopijos „Skola PZU“ 6 punkto matyti, kad šioje kopijoje ginčo įmokos sumokėjimo terminas nurodytas – iki 2009-07-22 neatitinka jokiam draudimo sutartyje nurodytam įmokos mokėjimo terminui. Todėl dokumentas yra netikslus, skolos susidarymas nebuvo derinamas su atsakovu, apie tokį dokumentą atsakovui nežinoma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad šio įrodymo įrodomoji galia nepakankama patvirtinti ieškovo ieškinio aplinkybėms, jog atsakovas pavėlavo sumokėti trečiąją draudimo įmokos dalį.
Teismas laikė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, paties atsakovo direktoriaus paaiškinimų teismas sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo nusistovėjusi ginčo draudimo sutarties AYAS01 Nr. 7265321 ir kitų draudimo sutarčių vykdymo tarpusavio santykių praktika, kuomet ieškovas pavėluoto atsakovo draudimo įmokų mokėjimo nelaikė esminiu sutarčių pažeidimu, nesinaudojo įstatymo jam suteiktomis galimybėmis dėl draudimo sutarties vienašališko nutraukimo, nesiėmė atsakovo atžvilgiu jokių veiksmų dėl draudimo įmokų mokėjimo terminų pažeidimo, nepranešė draudėjui apie įmokų vėlavimą raštu, nenurodė draudėjui prievolės mokėti draudimo įmokas nustatytais terminais nevykdymo teisinių pasekmių. Teismas, atmesdamas ieškinį, taip pat atsižvelgė į tai, kad visos draudimo įmokos pagal draudimo sutartį atsakovo ieškovui buvo sumokėtos ir atsakovo priimtos, todėl, ieškinio patenkinimas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, klaidingai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. Priešingai nei sprendė teismas, 19 060 Lt suma buvo sumokėta ne pagal einamas ar būsimas įmokas, tačiau už susidariusį įsiskolinimą pagal šalių sudarytas draudimo sutartis. O būtent: draudimo brokeris UADBB „Šiaurės brokeris“ 2009-09-23 atsakovui išsiuntė skolos dokumentą su pavadinimu „Skola PZU“, kuriame buvo nurodyta susidariusi bendra 19 060 Lt skola; gavęs tokį skolos dokumentą, atsakovas nedelsdamas, t. y. 2009-09-25, sumokėjo susidariusią skolą. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina, kad jis mokėjo būtent skolą, o ne kitokias įmokas.
CK 6.1004 str. nurodyta, kad draudėjas (naudos gavėjas) už draudiminę apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytais terminais nustatyto dydžio pinigų sumą ar sumas (draudimo įmoką). Šiuo atveju atsakovas trečiąją draudimo įmoką sumokėjo tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Tai reiškia, kad atsakovas savo pareigomis susirūpino tik tuomet, kai iškilo būtinybė. Toks atvejis prieštarauja draudimo sutarties, kurios pagrindu tretiesiems asmenims mokama draudimo išmoka už draudžiamųjų įvykių metu atsiradusią žalą, esmei. Būtent dėl šios priežasties Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo 11 str. 7 d. leidžia išvengti draudiko interesų pažeidimo ir išsiieškoti iš draudėjo išmokas, kurios buvo išmokėtos tretiesiems asmenims dėl apdraustojo asmens padarytos žalos. Teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog šalys buvo sudarę ne vieną draudimo sutartį, todėl draudimo sutarties sąlygos atsakovui buvo žinomos. Be to, atsakovas yra verslininkas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl pats privalo domėtis savo prievolėmis, stengtis jas įvykdyti tinkamai ir nustatytais terminais pagal galiojančias sutartis.
Apeliantas prašo teismo priimti naujus įrodymus, t. y. 2009-06-18 ir 2009-09-16 įspėjimus bei 2009-12-15 ir 2010-03-16 pranešimus apie skolą už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Šių įrodymų pateikimo būtinybė apeliacinės instancijos teisme iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą. Teigia, jog pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovui nuolat buvo siunčiami priminimai dėl draudimo įmokų įsiskolinimų, nurodant piniginės prievolės nevykdymo pasekmes. Tokie apelianto veiksmai liudija, kad jis buvo aktyvi sutartinių santykių šalis ir nuolat rūpinosi, kad atsakovas tinkamai įvykdytų savo prievoles, taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Be to, nepagrįstai teismas sprendė, kad ieškovas nepasinaudojo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 7 str. 2 d. nustatyta teise nutraukti draudimo sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo. Ši įstatymo nuostata numato draudikui teisę, bet ne pareigą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą sprendimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus. Ieškovas pateikė neoriginalų dokumentą su pavadinimu „Skola PZU“, dokumento nuorašas nėra pasirašytas, nesuderintas su atsakovu, iš šio nuorašo 6 punkto matyti, kad šioje kopijoje ginčo įmokos sumokėjimo terminas nurodytas iki 2009-07-22, kas neatitinka jokiam draudimo sutartyje nurodytam įmokos mokėjimo terminui. Atsakovas nėra gavęs iš draudiko rašytinių pranešimų apie netikamą sutarties vykdymą ir galimas ieškovo sankcijas. Tarp šalių buvo nusistovėjusi draudimo sutarčių vykdymo praktika, kai ieškovas pavėluoto atsakovo draudimo įmokų mokėjimo nelaikė esminiu sutarčių pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).
Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas UAB „Naideka“ trečiąją draudimo įmoką sumokėjo tik įvykus draudiminiam įvykiui. Todėl, priešingai nei sprendė teismas, 19 060 Lt suma 2009-09-25 mokėjimo pavedimu Nr. 450 buvo sumokėta ne pagal einamas ar būsimas įmokas, tačiau už susidariusį įsiskolinimą pagal šalių sudarytas draudimo sutartis. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto nuomone, teismas klaidingai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d.
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nustatyta, jog esant tokiai situacijai, kai draudėjas būna sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas nustatė regreso teisės perėjimo draudikui į draudėją momentą, esant Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatytoms sąlygoms ir aplinkybėms. Apelianto teigimu, minėtos įstatymo nuostatos taikymui svarbiausia aplinkybė yra draudimo įmokos dalies nesumokėjimas laiku. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik įstatymuose įtvirtintų teisės normų, bet ir teisinių imperatyvų, įpareigojančių teisinių santykių subjektus veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo standartus. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas siejant vien tik su faktu, kad atsakovas draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs priklausančios draudimo įmokos, būtų nepagrįstas minėtų teisės normų požiūriu.
Pažymėtina tai, kad teismas 2011-05-10 teismo posėdyje ( t. II, l. 145-146 ) įpareigojo šalis pateikti įrodymus patvirtinančius draudimo įmokų mokėjimą. Ieškovas taip pat buvo įpareigotas pateikti papildomus įrodymus atsikertant į atsakovo pateiktus duomenis apie įmokų mokėjimą. Tačiau kaip matyti iš sekančio teismo posėdžio 2011-06-17 ( t. II ,l. 164-167 ) teismo įpareigojimą įvykdė tik atsakovas, pateikdamas iššifravimus sumų, kurias pervedė ieškovui 2009-09-25 mokėjimo nurodymu Nr. 450. Ieškovas jokių papildomų įrodymų, kuriais būtų patvirtinti jo teiginiai apie įmokos nesumokėjimą, nepateikė. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad ieškovo teismui pateiktos UADBB „Šiaurės brokeris“ sudarytų neoriginalių dokumentų kopijos, kuriomis įrodinėjo, jog atsakovas vėlavo mokėti draudimo įmoką draudimo sutartyje numatytais terminais, nepaneigė atsakovo atsikirtimų ir pateiktų įrodymų dėl trečiosios įmokos sumokėjimo 2009-09-25 pavedimu Nr. 450. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė jo nurodoma tvarka sumokėtų draudimo įmokų įmokėjimo grynais pinigais bei pavedimu mokėjimo dokumentų, t. y. neįrodė, kad atsakovas pavėlavo sumokėti trečiąją draudimo įmokos dalį.
Pagal CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju atsakovo nesąžiningumą nesumokant draudimo įmokos privalo įrodyti būtent apeliantas. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, t. y. 2009-06-18 ir 2009-09-16 įspėjimus bei 2009-12-15 ir 2010-03-16 pranešimus apie skolą už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (t. 3, b. l. 25-32). Jo teigimu, tokie UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai liudija, kad jis buvo aktyvi sutartinių santykių šalis ir nuolat rūpinosi, kad atsakovas tinkamai – nevėluodamas vykdytų savo prievoles. Tačiau šių papildomai pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertina ir jų nepriima, nes ieškovas, atstovaujamas advokato per parengiamąjį teismo posėdį, teismui nurodžius pateikti papildomus įrodymus galėjo ir turėjo visas galimybes pateikti šiuos įrodymus ir vėliau vykusiuose teismo posėdžiuose, kuriuose dalyvavo advokatas. Be to, bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, jog apeliantą ir atsakovą siejo ilgamečiai santykiai, kadangi apeliantas ir atsakovas, dar iki sudarydami ginčo draudimo liudijimą, turėjo įvairių teisinių santykių (draudimo sutarčių sudarymas, skolų mokėjimas ir pan.). Pažymėtina, jog bylos įrodymai ir pačių šalių paaiškinimai patvirtina, kad ir pati pirmoji įmoka pagal 2009-05-05 sutartį sumokėta praleidus terminą.
CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą daro išvadą remdamasis tikėtinumo kriterijumi, t. y. kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindo manyti, jog tarp šalių buvo nusistovėjusi ginčo draudimo sutarties bei kitų draudimo sutarčių vykdymo tarpusavio santykių praktika, kuomet ieškovas pavėluoto atsakovo draudimo įmokų mokėjimo nelaikė esminiu sutarčių pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.).
Išdėstytos aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai suponuoja tai, jog šiuo atveju Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas būtų nepagrįstas. Pats ieškovas neginčija to fakto, kad visos draudimo įmokos pagal draudimo sutartį atsakovo ieškovui buvo sumokėtos ir priimtos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje, net jeigu ir būtų pagrindo laikyti, kad atsakovas priklausančios mokėti draudimo įmokos laiku nesumokėjo, pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Būtent pats apeliantas savo veiksmais sąlygojo, kad šiuo atveju jam negali būti taikoma Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta draudiko teisių apsauga.
Atmestinas apelianto argumentas, jog sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą turėjo būti vadovaujamasi 2009 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009. Pažymėtina, jog teisminiai precedentai turi būti taikomi itin atsargiai ir tik tokiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos arba iš esmės panašios. Šios bylos aplinkybės, nors ir ne iš esmės, tačiau skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimta apelianto minima teismo nutartis. Dėl to Vilniaus apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009, šioje byloje precedentinės galios neturi.
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.