Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Paaiškina, kad galiojantys teisės aktai telefonų įrengimo reikalavimų pataisos įstaigose ar ligoninėse nereglamentuoja. Informuoja, kad LAVL 2013 metais Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus patalpose buvo atlikti rekonstrukcijos darbai, po kurių statybos užbaigimo aktui gauti yra atliekami tyrimai ir pateikiami dokumentai, kurie patvirtina pastatų tinkamumą eksploatacijai.

Pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 30 d. atliko Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus akustinio triukšmo matavimus, kurie atitiko reikalavimus. Tai, kad LAVL patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus vykdyti ūkinę komercinę veiklą, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, patvirtina ir LAVL išduotas higienos pasas bei Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos.

LAVL nuteistieji (suimtieji) laikomi rakinamose kamerų tipo patalpose, todėl nuteistieji (suimtieji) laisvai LAVL po gydomuosius skyrius nevaikšto. Šie asmenys išvedami iš kamerų tik su pareigūnų palyda. Pataisos įstaigos darbuotojai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį telefoninių pokalbių metu. Prieš paskambindamas telefonu nuteistasis turi nurodyti telefoninius pokalbius kontroliuojančiam pareigūnui abonento, kuriam jis skambins, telefono numerį. Pareigūnas leidžia nuteistajam kalbėti telefonu tik įsitikinęs, kad nuteistasis surinko telefono aparatu tą abonento telefono numerį, kurį jam nurodė, taip pat patikrinęs, ar nebandoma paskambinti nuteistiesiems, laikomiems kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose. Pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja nuteistasis, telefono numerį. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis vartoja necenzūrinius žodžius, pokalbio metu kursto atlikti veiksmus, kurie pažeistų teisės aktus, taip pat pasibaigus telefoninio pokalbio trukmei. Nutrauktas telefoninis pokalbis įskaitomas kaip įvykęs. Nuteistųjų (suimtųjų) skambinimo ir kalbėjimo tvarką užtikrina poste budintis pareigūnas.

Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje gydomas dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjui taip pat diagnozuota (duomenys neskelbtini), jam yra paskirtas (duomenys neskelbtini)gydymas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dienotvarkėje numatytu laisvalaikio laiku gali išpažinti jam priimtiną religiją savo gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) į koplytėlę nėra vedami kaskart jiems prašant, į koplytėlę jie vedami religinių švenčių metu, kuomet dalyvauja dvasininkas. Pabrėžė, kad kiekvieną sekmadienį į Ligoninę atvyksta Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos narys, kuris lanko kiekvieną norintįjį suimtąjį ar nuteistąjį, ir su jais meldžiasi, bendrauja per atidarytą kameros langelį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su kapelionu bendrauti prašymo Ligoninės administracijai nėra pateikęs, taip pat jam buvo pasiūlyta religinėms apeigoms reikalinga atributika (Šv. Raštas, Naujasis Testamentas, pastatomas kryžius ir kt.), tačiau pareiškėjas jų atsisakė ir kitų pageidavimų religinėms apeigoms atlikti kamerų tipo patalpose neišsakė. Paaiškina, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. liepos 4 d. patirtą neturtinę žalą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini), yra paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas, todėl jis yra laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyta tvarka bei pagal Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Todėl pareiškėjas ir kiti pacientai į koplytėlę nėra vedami kaskart jiems prašant, į koplytėlę jie vedami religinių švenčių metu. Pabrėžė, kad kiekvieną sekmadienį į Ligoninę atvyksta Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos narys, kapelionas L. B., kuris lanko kiekvieną norintįjį suimtąjį ar nuteistąjį, ir su jais meldžiasi, bendrauja per atidarytą kameros langelį. Pažymėjo, jog pareiškėjas dienotvarkėje numatytu laisvalaikio laiku gali išpažinti jam priimtiną religiją savo kamerų tipo patalpose. Visiems norintiems atlikti religines apeigas išduodamas Šv. Raštas, naujasis Testamentas, pastatomas kryžius ir kita atributika. Atsakovės atstovas paaiškino, jog kiekvieną kartą religinių bendruomenių atstovams bei visuomeninių organizacijų savanoriams atvykus į ligoninę, sudaromos sąlygos susitikti su nuteistaisiais pagal pateiktą rašytinį prašymą. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašymu bendrauti su kapelionu Ligoninės administracijai nėra pateikęs.

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 21 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 4 d., 2018 m. sausio 18 d., 2018 m. kovo 26 d., 2018 m. birželio 26 d. prašymais (b. l. 49, 50, 52, 55, 58, 59, 67, 68) kreipėsi į LAVL administraciją, kad jam būtų sudaryta galimybė pasinaudoti teise atlikti religines apeigas tam skirtoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu norėdamas pasinaudoti savo teise atlikti religines apeigas, buvo aktyvus ir kėlė klausimą dėl Ligoninės veiksmų (neveikimo) religijos laisvės aspektu - t. y. siekė tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus (b. l. 51, 53, 54, 56, 57, 60, 61, 65, 66), atsisakymą vesti pareiškėją į koplytėlę atlikti religinių apeigų grindžia tuo, jog užtikrinant Taisyklių 73¹ punkto reikalavimus, Ligoninėje esantys pacientai laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose, kiekvieno lokalizuoto pastato atskiroje patalpoje pacientams teikiamos tik mokytojų konsultacijos ar individualūs susitikimai su kviestinais svečiais, nuteistieji į koplytėlę nėra vedami, o kiekvieną kartą religinių bendruomenių atstovams bei visuomeninių organizacijų savanoriams atvykus į Ligoninę, sudaromos sąlygos susitikti su nuteistaisiais pagal pateiktą rašytinį prašymą.

Iš byloje pateiktos LAVL socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. pažymos Nr. 19-676 nustatyta, kad pareiškėjui A. L., atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir laikymo sąlygas, buvo suteikta galimybė bendrauti su religinių bendruomenių atstovais betarpiškai prie kameros tipo patalpų durų per atidarytą langelį. Byloje nėra pateiktų pareiškėjo prašymų ar skundų LAVT administracijai dėl to, jog tokia galimybė jam nebuvo suteikta. Byloje nustatyta, kad A. L. 2017 m. gruodžio 15 d., 2018 m. balandžio 20 d. ir 2018 m. gegužės 15 d. buvo sudarytos sąlygos dalyvauti Šv. Mišiose, vykusiose koplytėlėje dalyvaujant kunigui Kaziui Gražuliui. Pažymėtina, jog Taisyklių 185 punkte nurodyta, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas, tačiau šių patalpų įrengimas nėra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta konstatuotina, kad atsakovas nepažeidė BVK 106 straipsnyje įtvirtintos nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam priklauso 3 pasivaikščiojimo valandos į parą, tačiau, išėjus į pasivaikščiojimo kiemą, jis privalo visas 3 valandas būti kieme, jei jis nori grįžti atgal į LAVL patalpas atsigerti ar nueiti į tualetą, jam nėra leidžiama grįžti atgal į kiemą.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 2 dalis nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

Nuteistųjų teisę pasivaikščioti detalizuoja ir Ligoninės 6-ame (duomenys neskelbtini) skyrius), 11-ame (Psichiatrijos skyrius, Vidaus ligų skyrius), 12-ame (Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyrius) ir 13-ame (Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius) gydomuosiuose korpusuose esančių nuteistų (suimtų) pacientų dienotvarkė, patvirtinta Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus „Dėl laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomų asmenų dienotvarkių, garsinių signalų ir komandų dienotvarkei vykdyti, skaičiuočių ir patikrinimų tvarkos patvirtinimo“ 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 (toliau – ir Dienotvarkė) (b. l. 20). Dienotvarkėje nustatyta, kad pacientai į pasivaikščiojimo kiemelius vedami kiekvieną dieną nuo 9.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.15 val. iki 17.30 val. Dienotvarkės 1 punkte nurodyta, kad pareigūnai pacientus į pasivaikščiojimus veda atsižvelgdami į esamą darbo krūvį ir kitas objektyvias aplinkybes (pvz., pacientų sveikatos būklę). Esant poreikiui, direktoriaus budintysis padėjėjas gali keisti pasivaikščiojimo grafiką. Pacientų atsisakymai pasivaikščioti fiksuojami žurnaluose (Dienotvarkės 3 p.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtose pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtintų XXXVII skyrius numato nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Todėl nuteistieji, kai nenori nėra vedami į kiemelius. Pažymi, kad pagal LAVL nustatytą dienotvarkę pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. pažymoje dėl pasivaikščiojimo gryname ore tvarkos, nurodyta, kad gamtinių reikalų atlikimo proceso pasivaikščiojimo gryname ore metu, teisės aktai nereglamentuoja, tačiau esant suimtųjų ir nuteistųjų poreikiui atlikti gamtinius reikalus pasivaikščiojimo metu, jie būna išvedami iš pasivaikščiojimo kiemelių atlikti gamtinius reikalus ir pagal esamą situaciją bei pareigūnų darbo krūvį, suimtiesiems ir nuteistiesiems būna suteikiama teisė tęsti pradėtą pasivaikščiojimą.

Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė konkrečių pažeidimų laiko, su šios teisės realizavimu susijusių pareigūnų, su skundais į Ligoninės administraciją dėl netinkamai organizuojamų pasivaikščiojimų nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos pasivaikščiojimo tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu LAVL įstaigoje taksofono aparatai įrengti netinkamai, kadangi jie įrengti apie 50 cm nuo gyvenamosios patalpos Nr. 207, šioje patalpoje esantys nuteistieji gali girdėti pareiškėjo pokalbius su artimaisiais, taip yra pažeidžiama jo teisė į privatumą.

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnis, kuris nustato, jog nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai (BVK 102 straipsnio 1 dalis). BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Pagal BVK 102 straipsnio 5 dalį skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės). Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. IR-107 patvirtinta nauja Taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

Paaiškina, kad galiojantys teisės aktai telefonų įrengimo reikalavimų pataisos įstaigose ar ligoninėse nereglamentuoja. Informavo, kad LAVL 2013 metais Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus patalpose buvo atlikti rekonstrukcijos darbai, po kurių statybos užbaigimo aktui gauti yra atliekami tyrimai ir pateikiami dokumentai, kurie patvirtina pastatų tinkamumą eksploatacijai.

Pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 30 d. atliko Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriaus akustinio triukšmo matavimus, kurie atitiko reikalavimus. Tai, kad LAVL patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus vykdyti ūkinę komercinę veiklą, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, patvirtina ir LAVL išduotas higienos pasas bei Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos. Atsakovės atstovas nurodė, kad teisė pareiškėjui pasinaudoti telefonu buvo užtikrinta.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, jog taksofono aparatai LAVL įrengti apie 50 cm nuo gyvenamosios patalpos Nr. 207, šioje patalpoje esantys nuteistieji galėjo girdėti pareiškėjo pokalbius su artimaisiais, taip nėra užtikrinamas privatumas kalbantis telefonu su artimaisiais. Pareiškėjas skunde nenurodė, tikslių datų, kuomet, pasak pareiškėjo, jam buvo trukdoma ar klausomasi jo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė konkrečių asmenų pavardžių, kurie būtų trukdę pareiškėjui kalbėtis telefonu ar klausęsi pareiškėjo telefoninių pokalbių. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į psichologinės tarnybos specialistus dėl patiriamų išgyvenimų, kankinimų ar orumo pažeminimo, kuriuos jam galėjo sukelti netinkamas bendravimas telefonu su artimaisiais, atliekant bausmę LAVL. Teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigai įrengti telefoną, kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems atskiroje patalpoje, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. CK 6.263 str. 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, konstatuotina, kad valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar LAVL pareigūnai veikė teisėtai. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjas reikalaudamas atlyginti LAVL pareigūnų padarytą neturtinę žalą už (819 eurų), remiasi tik samprotavimais ir prielaidomis, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog LAVL pareigūnai elgėsi netinkamai jo atžvilgiu, t. y. neteisėtai, ir kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – viešojo administravimo subjekto (LAVL) neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo įrodinėti kitų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl Lietuvos valstybei ir jai atstovaujančiai Laisvės atėmimo vietų ligoninei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti prašomą neturtinę žalą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, Lietuvos valstybė tinkamai atliko savo pareigas pareiškėjo atžvilgiu, todėl skundas šioje dalyje yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.