Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-03-10 · Administracinė byla Nr. A-1454-624/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-03-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-10
Bylos Nr.
A-1454-624/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02459-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
Pareiškėjas
B. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1454-624/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02459-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja B. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2, 12, 42, 45).

2. Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. spalio 22 d. (skundo išsiuntimo teismui dienos) bausmę atlikinėjo LVAL. Paaiškino, jog kameroje Nr. 116 nebuvo stalo, dėl ko pareiškėja turėjo valgyti lovoje, maistą pasidėjusi ant palangės ar spintelės. Pareiškėja teigė, jog ji mokosi mokykloje, todėl ruošti pamokas ar rašyti laiškus sėdint prie spintelės ar palangės buvo labai nepatogu, teko sėdėti susilenkus, sulenktais keliais ir perkreipta nugara, dėl ko jautė nuolatinius nugaros, kelių sąnarių, pečių bei rankų skausmus. Dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėja patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu bei sveikatos pablogėjimu.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime (b. l. 22–25, 49–50) prašė pareiškėjos reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja LAVL yra gydoma nuo 2017 m. birželio 14 d. iki 2018 m. spalio 22 d. LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. LAVL taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737. HN 47:2011 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Ši higienos norma nenustato reikalavimo, kad palatose turi būti stalas. Teigė, jog (duomenys neskelbtini) skyriuje kamerų tipo patalpose Nr. 103-115 yra įrengti stalai, o likusiose kamerose Nr. 116 bei Nr. 117 stalai nėra įrengti, tačiau juos planuojama įrengti. Nurodė, jog įrašų dėl pareiškėjos skunde minimų sveikatos nusiskundimų nėra. Apibūdindama patirtą žalą, pareiškėja apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 14 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista B. M. teisė į tinkamas laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 14 d. iki 2018 m. spalio 22 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pareiškėjos kamerų tipo patalpos neaprūpinus stalu. Pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, atsižvelgęs į LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punkto, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus.

7. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusi HN 47:2011 nenustatė reikalavimo palatą aprūpinti stalu, tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatė reikalavimą kamerų tipo patalpą aprūpinti stalu. Tiek pareiškėja, tiek ir atsakovo atstovas neginčijo, kad LAVL kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikoma pareiškėja ginčo laikotarpiu, nebuvo stalo. Pareiškėja nurodė, jog ji ilgą laikotarpį turėjo valgyti ant palangės ar spintelės, teigė, jog labai nepatogu buvo mokytis, rašyti laiškus, kadangi tekdavo sėdėti pasisukus šonu, pasilenkus, todėl buvo juntami nuolatiniai nugaros bei kelių sąnarių, kitų kūno vietų skausmai. Teismas, atsižvelgdamas į Aprūpinimo normų nuostatas ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad kamerų tipo patalpų aprūpinimas baldais ginčo laikotarpiu neatitiko Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi nebuvo stalo. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti ginčo laikotarpiu neteisėtą LAVL neveikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.). Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 str.).

8. Spręsdamas dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu būtų kreipusis į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde minimų sveikatos sutrikimų (nugaros, rankų, kelio sąnarių skausmų). Byloje pateiktas B. M. 2019 m. sausio 9 d. medicinos dokumentų išrašas / siuntimas, kuriame nurodyta, jog pacientė gydymo laikotarpiu skundėsi sąnarių skausmais, kurie vertintini kaip pašalinis specifinis (duomenys neskelbtini) preparatų poveikis. Taip pat pažymėta, kad pareiškėja su skundu dėl stalo trūkumo į LAVL kreipėsi tik 2018 m. spalio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo atvykimo į LAVL. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui abejoti pareiškėjos skunde nurodomomis aplinkybėmis apie didelius nepatogumus, prilyginamus kankinimui, kuriuos galėjo sukelti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

9. Pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus beveik metams su puse nuo ginčo laikotarpio pradžios. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Todėl aplinkybė, kad pareiškėja delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido daryti išvadą, jog jos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodoma suma.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jos teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jos teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į tinkamas laikymo sąlygas LAVL, pareiškėjos kamerų tipo patalpos neaprūpinus stalu, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

11. Pareiškėja B. M. apeliaciniame skunde (b. l. 61–62) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjos skundą bei prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (14 000 Eur).

12. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo visiškai nepagrįsti ir paviršutiniški. Pareiškėja teigia, kad visas aplinkybes, kodėl jai turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, ji patvirtino faktais. Pareiškėja pateikė teismui pažymą, kad visą gydymo laikotarpį ji skundėsi sąnarių skausmais. Nors jie galėjo būti sąlygoti (duomenys neskelbtini) vaistų vartojimo, tai nekeičia fakto, kad rašydama, ruošdama pamokas, valgydama susilenkusi lovoje, ji patyrė fizines kančias.

13. Pareiškėja pabrėžia, kad į LAVL administraciją ji ne kartą kreipėsi žodžiu. Kai gavo LAVL atsakymą į pareiškėjos rašytinį skundą, ji kreipėsi į teismą.

Atsiliepimas

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 67–69).

15. Atsakovo teigimu, pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turėjo būti priteista neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėja sieja su stalo nebuvimu LAVL kamerų tipo patalpoje, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista B. M. teisė į tinkamas laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 14 d. iki 2018 m. spalio 22 d. LAVL pareiškėjos kamerų tipo patalpos neaprūpinus stalu. Pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

18. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad jai turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

20. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jai neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

21. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

22. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.).

23. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo laikoma LAVL kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo stalo. Nėra duomenų, kad būtent dėl stalo nebuvimo pareiškėjai būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Stalo nebuvimas (kai kiti baldai, be kita ko, spintelės, kurių paviršius galėjo būti naudojamas valgant ar rašant, kameroje buvo) galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjai atlyginimo. Pareiškėja ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padaryto pažeidimo pareiškėjai būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjos nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjos teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

24. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjos patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

25. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos B. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė