- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-01-07
- Bylos Nr.
- 2S-203-264/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Baubienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ID forty six“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ITEMA“
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ID forty six“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-14210-775/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ITEMA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ID forty six“ dėl kompensacijos priteisimo ir nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 20 000 Lt kompensaciją, 3204 Lt išlaidas, susijusias su pažeidimo nustatymu, įvertinimu, kompensacijos išieškojimu ne teismo tvarka, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kauno apylinkės teismas 2013-07-02 nutartimi taikė laikinosios apsaugos priemonės – 23 204 Lt sumai areštavo atsakovės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, nesant turto ar jo esant nepakankamai, trūkstamai sumai nurodė areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovei, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti ir leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Atsakovė Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą panaikinti teismo 2013-07-02 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes banko sąskaitų areštas trukdo atsakovei vykdyti normalią ūkinę ir komercinę veiklą – operatyviai sumokėti už gautas prekes ir suteiktas paslaugas bei vykdyti periodinius sutartinius avansinius mokėjimus. Ieškovės reikalavimas yra kompensacinio pobūdžio, nesant įrodymų apie atsakovės turėtus nuostolius ar negautas pajamas, kompensacijos dydis neparemtas ekonominiais skaičiavimais, todėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra neproporcingas jų sukeliamoms neigiamoms pasekmėms, neatitinka ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 4 d. nutartimi atsakovės UAB „ID forty six“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė. Teismas nurodė, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, jis atsižvelgė į tai, kad atsakovės piniginių lėšų areštas gali turėti neigiamų pasekmių jos ūkinei veiklai, atsiskaitymams su valstybe, todėl pirmiausia areštavo atsakovės turtą reikalavimo sumai, nesant turto ar jo esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštavo pinigines lėšas, priklausančias atsakovei. Atsakovė su 2013-07-02 teismo nutartimi nesutinka, tačiau minėtos teismo nutarties neskundė, nenurodė aplinkybių bei priežasčių, dėl kurių per teismo nustatytą terminą skundas nebuvo pateiktas. Atsakovė neišreiškė prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo (CPK 148 str. 1-3 d.), nepateikė duomenų apie turtinę padėtį, turimą turtą, kad laikinąją apsaugos priemonę būtų galima pakeisti kita. Prašyme nurodyti motyvai nėra pakankamas pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė UAB „ID forty six“ atskiruoju skundu (b. l. 93-96) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Atskirąjį skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo terminą siejo tik su skundo padavimu per 7 d. nuo 2013 m. liepos 2 d. nutarties gavimo dienos (gauta rugsėjo 2 d.). Jei taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi itin neigiamų pasekmių šalies įprastinei veiklai, ji turi procesinę teisę bet kurioje proceso stadijoje prašyti laikinąsias apsaugos priemones naikinti, o prašymo netenkinus, tokią teismo nutartį skųsti apeliacinės instancijos teismui. Tik 2013 m. rugsėjo 30 d. antstoliui areštavus dvi atsakovės banko sąskaitas nurodytai pinigų sumai, atsakovės komercinė ir ūkinė veikla itin pasunkėjo, ir tai, atsakovės manymu, yra pagrindas revizuoti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones apeliacine tvarka.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pateikė naujų argumentų ir naujų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančių aplinkybių, į kurias teismas nepagrįstai neatsižvelgė. Ieškovės reikalavimas yra ne kreditorinio, o kompensacinio pobūdžio. Kompensacijos dydis objektyviai gali būti apskaičiuojamas remiantis patirtais ieškovės nuostoliais ar negautomis pajamomis. Likusioji areštuotoji pinigų dalis - 3204 Lt yra patirtos ieškovės išlaidos už advokatų ir advokatų padėjėjų teisines paslaugas rašant pretenzijas atsakovei dar prieš iškeliant bylą teisme, tokios išlaidos taip pat nėra pagrįstos ir būtinos, nes jos nesietinos su faktiniu bylos nagrinėjimu teisme.
3. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina šalių interesų pusiausvyros, tai sąlygojo teismo netinkamas tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas. 2013 m. liepos 2 d. nutartyje teismas 23 204 Lt sumą įvardijo kaip atsakovės skolą ieškovei. Tačiau jokia atsakovės skola ieškovei šiuo atveju nėra susidariusi, nes tarp šalių nėra ir niekada nebuvo susiklostę jokie sutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovei faktiškai atsiradusią materialinę žalą (nuostolius). Hipotetinis kompensacijos dydžio nurodymas net nenurodžius apytikslių nuostolių ar negautų pajamų nėra savaime pakankamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones minėtai sumai.
4. Teismas turėjo įvertinti atsiliepime į ieškinį išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus. Iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad abiejų šalių sukurtų kompiuterių programų panašumas yra ne todėl, kad atsakovė nukopijavo dalį ieškovės kompiuterių programos (kaip teigiama ieškinyje), bet dėl to, kad abi šalys kurdamos panašias funkcijas atliekančias kompiuterių programas naudojo tuos pačius atvirojo programinio kodo komponentus, kurie yra laisvai prieinami internete ir kurių naudojimas pagal licencines sąlygas yra normali šių dienų kompiuterių programinės įrangos kūrimo praktika. Visus naudotus šalių atvirojo programinio kodo komponentus atsakovė nurodė atsiliepime į ieškinį. Taigi atsiliepime į ieškinį išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai įrodo, kad prašoma priteisti suma yra neadekvati, o ieškinys nepagrįstas.
5. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai sprendė, kad prašoma priteisti suma atsakovei yra didelė. Ieškinyje ieškovė nurodė, jog 2009-2011 laikotarpiu atsakovė gavo 251 737 Lt bendrųjų pajamų, todėl teismui tokios atsakovės finansinės galimybės taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo žinomos. Areštuota 23 204 Lt suma nėra tiek didelė, kad jos išieškojimas ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti sunkiai įvykdomas ar apskritai negalimas. Tą įrodo ir atsakovės prie šio atskirojo skundo pateikia 2012 m. gruodžio 31 d. suformuota pelno (nuostolio) ataskaitos už 2012 metus kopija, pagal kurią atsakovė 2012 m. turėjo 183 458 Lt bendrojo pelno.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB „ITEMA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 100-102) prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir netenkinti atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atsakovė, remiasi atsiliepime į ieškinį išdėstytomis aplinkybėmis bei tuo faktu, kad areštavus sąskaitas, atsakovės komercinė veikla pasunkėjo, tačiau nepateikia jokių įrodymų pagrindžiančių nurodytas aplinkybes. Atsakovės pelno (nuostolių) ataskaita yra nepakankama gerai turtinei padėčiai įrodyti, byloje nėra pateikti visi atsakovės finansinės ataskaitos dokumentai. Pats faktas, kad įmonė 2012 m. veikė pelningai dar nereiškia, kad jos turtinė padėtis gera. Atsakovė nepateikia jokio kito dokumento, kuris galėtų patvirtinti atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes bei pateiktoje ataskaitoje nurodytus finansinius duomenis. Visi atsakovės argumentai, kiek jie susiję su sumos dydžio ginčijimu, negali būti nagrinėjami sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą. Taikant kompensacijos atlyginimo institutą, ieškovė neturi įrodinėti konkretaus dėl teisės pažeidimo atsiradusios žalos dydžio, todėl atmestini argumentai dėl pareigos įrodyti turėtus nuostolius, negautas pajamas ir pan. Atsakovo nurodytą pareigą Ieškovas turėtų, jei pasirinktų padarytos turtinės žalos atlyginimo būdą, įskaitant teisę reikalauti pažeidėjo naudą pripažinti nuostoliais. Atmestini ieškovės argumentai, kad 3204 Lt teisinės išlaidos negali būti priteisiamos iš atsakovės, nes tiesioginė žala, pažeidžiant autorių teises, gali pasireikšti nukentėjusiojo turėtomis išlaidomis, susijusiomis su padarytu jo teisių pažeidimu. Tokiomis išlaidomis gal būti: išlaidos, patirtos dėl teisės pažeidimo nustatymo, o taip pat teisės pažeidimo šalinimo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 str. 1 d.). Pažymėtina, jog teismas gali panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsiranda naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas. Įrodyti, kad išnyko teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsirado laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės, turi atsakovas, kurio atžvilgiu taikytos tokios priemonės (CPK 12, 178 str.). Atsakovui neįrodžius, kad yra pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teismas prašymą turėtų atmesti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis c. b. Nr. 2-407/2011).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2013-07-02 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą 23 204 Lt sumai, nesant turto ar jo esant nepakankamai, trūkstamai sumai nurodė areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovei. Atsakovė pateikė prašymą panaikinti jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones motyvuodama tuo, kad banko sąskaitų areštas trukdo atsakovei vykdyti ūkinę ir komercinę veiklą, ieškovės reikalavimas yra kompensacinio pobūdžio, kompensacijos dydis neparemtas ekonominiais skaičiavimais, todėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra neproporcingas jų sukeliamoms neigiamoms pasekmėms, neatitinka ekonomiškumo, protingumo ir teisingumo principų. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė panaikinti atsakovės turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Pažymėtina, kad apeliantė atskirajame skunde iš esmės dėsto argumentus dėl Kauno apylinkės teismo 2013-07-02 nutarties, kuria areštuotas atsakovės turtas ieškovės ieškinio reikalavimo sumai. Tačiau, apeliantė minėtos teismo nutarties įstatymo nustatyta tvarka atskiruoju skundu neskundė, nutartis yra įsiteisėjusi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos pagrįstumo nepasisako. Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama įrodyti, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį, kuria atsisakyta panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-07-02 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui Pelno (nuostolių) ataskaitą už 2012 metus. Atsakovė, remdamasi šiuo dokumentu, įrodinėja, jog ieškinio suma jai nėra didelė, todėl nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais. Apeliantė nepateikė teismui duomenų apie jos finansinę būklę (turtą, jo įkeitimą, pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, taip pat įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų), iš kurių būtų galima spręsti, kad įmonės finansinę padėtis bei aplinkybės, kurioms esant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pasikeitė ar jos tapo nebereikalingos. Aplinkybė, kad atsakovė 2012 m. dirbo pelningai, neįrodo jos mokumo skundo pateikimo metu (CPK 178 str.).
Atmestini atskirojo skundo argumentai, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Iš Kauno apylinkės teismo 2013-07-02 nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu ir siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nurodė, kad pirmiausia areštuotinas atsakovės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas 23 204 Lt sumai, o tik nesant turto ar jo esant nepakankamai – piniginės lėšos, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pažymėtina, kad apeliantė, manydama, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas varžo jos ūkinę veiklą, turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, t. y. pateikti prašymą, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos konkrečiam jai priklausančiam turtui ieškinio reikalavimo ribose ar sumokėti reikalaujamą priteisti sumą į teismo specialiąją sąskaitą (CPK 148 str. 1, 2 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, kad išnyko teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsirado laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 178 str. 144 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų dėl ieškovės ieškinio reikalavimų ir jame dėstomų aplinkybių pagrįstumo, kadangi šis klausimas nėra šios bylos apeliacijos dalykas.
Remiantis išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apgardos teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.