Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui G. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, jis nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 3 d. gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) Vidaus ligų skyriaus kamerose Nr. 30 ir Nr. 29: 2016 m. vasario 25 d. – kameroje Nr. 30, po skundo pateikimo perkeltas į kamerą Nr. 29, kurioje gydytas 2016 m. vasario 26 d. – 2016 m. kovo 3 d. Sudarytos gydymosi sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų: kameroje Nr. 30 nebuvo langų, todėl buvo labai šalta, nebuvo stalo, veidrodžio, kėdžių, spintelės (spintelių) daiktams susidėti, grindys buvo nelygios; kameroje Nr. 29 buvo tokie patys trūkumai, be to, sienos buvo nubraižytos. Pareiškėjas teikė 2016 m. vasario 26 d. ir 2016 m. vasario 29 d. skundus dėl laikymo sąlygų, tačiau LAVL atsakyme minima tik kamera Nr. 30, nenurodoma, kad pareiškėjas gydytas ir kameroje Nr. 29.

2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylomis Savenkovas prieš Lietuvą, Valašinas prieš Lietuvą, Peers prieš Graikiją, Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, Kudla prieš Lenkiją), Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A502-734/2009, Nr. A438-121/2009, Nr. A525-1181/2010, Nr. A858-502/2013), nurodo, kad LAVL jis gydytas nežmoniškomis, žiauriomis, kankinimui prilygstančiomis sąlygomis, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo bendravimo galimybės, buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą, taigi, neteisėtomis valstybės institucijos – LAVL – veikomis pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

II

1. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.

2. Pareiškėjas LAVL gydytas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (plotas – 15,45 m², 3 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; taigi, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti nėra galimybės.

3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

4. LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), PĮ taisyklės, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. LAVL teikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems šios paslaugos reikalingos. Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

5. LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kuriose nenustatyta, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas.

6. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį, nepažeidžiant HN 314:2015 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus, kiekvienais metais visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos nuolatos remontuojamos.

7. Dėl neturtinės žalos

7.1. Remiantis LVAT praktika, valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktine atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalos kilimą. Taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

7.2. Pareiškėjas neturtinę žala (jo manymu, kuri turi būti įvertinta pinigais) bei orumo pažeidimą kildina iš Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Remiantis EŽTT praktika, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, kuris priklauso nuo aplinkybių visumos, pavyzdžiui, nuo tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Remiantis teismui pateikiamais pareiškėjo medicininiais dokumentais, LAVL darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą, išrašant jo savijauta pagerėjo, palyginus su savijauta, tik atvykus į LAVL. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo kankinimas ar žeminamas jo orumas, visiškai neturi pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal BVK 7 straipsnio 1 dalį, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

III

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 27).

2. Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 32).

3. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 435-57, pareiškėjas LAVL gydytas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 3 d. režiminio Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 30 dėl liktinių pakitimų po plaučių tuberkuliozės, ligos kodas B90 (b. l. 21).

4. Remiantis LAVL 2016 m. kovo 9 d. pažyma apie kamerų / palatų plotą ir inventorių režiminiame korpuse Nr. BD-406, palatoje Nr. 30 (plotas – 15,45 m²) yra 3 lovos, 3 spintelės, 1 lentynėlė ir 1 pakaba, sanitarinis mazgas atskirtas; palatoje Nr. 29 (plotas – 15,45 m²) yra 3 lovos, 3 spintelės, 1 stalas ir 1 pakaba, sanitarinis mazgas atskirtas (b. l. 28).

5. Remiantis Vilniaus VSC 2016 m. kovo 29 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-492, atlikus operatyviąją tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę (vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakyme Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ ir 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-737 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), be kita ko, nustatyta: kameroje-palatoje Nr. 29 vizualiai buvo švaru, sienų, lubų, grindų paviršiai buvo lygūs; kameroje-palatoje Nr. 29 yra sanitariniai įrengimai, tualetas, įrengtas praustuvas, yra šaltas vanduo, praustuvas tvarkingas; kameroje-palatoje Nr. 29 lovos nesulūžę, yra naktinis apšvietimas, dieninis apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus; kameroje-palatoje Nr. 29 yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą (b. l. 29–30).

6. LAVL, atsakydamas į pareiškėjo LAVL direktoriui pateiktus 2016 m. vasario 26 d. skundą (reg. Nr. 24-195) dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 30 (b. l. 25) ir 2016 m. vasario 29 d. skundą (reg. Nr. 24-199) dėl netinkamų sąlygų režiminio korpuso 29 kameroje (b. l. 24), 2016 m. kovo 16 d. rašte Nr. 7-182 „Dėl skundų nagrinėjimo“, be kita ko, nurodė:

6.1. Pareiškėjas gydytas LAVL nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Vidaus ligų skyriaus 30 kamerų tipo palatoje.

6.2. LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakyme Nr. V-191 patvirtintų LAVL vidaus tvarkos taisyklių 8 punkte nurodyta, kad priėmimo-skubios pagalbos skyriaus budintis gydytojas apžiūri pacientus, įvertina sveikatos būklę, suteikia skubią medicinos pagalbą (jeigu tokia būtina) ir nukreipia juos į atitinkamus gydomuosius skyrius. Pareiškėjui atvykus 2016 m. vasario 25 d., po budinčio gydytojo apžiūros, įvertinus jo sveikatos būklę, jis buvo nukreiptas gydymui į režiminio korpuso Vidaus ligų skyriaus 30 kamerų tipo palatą. LAVL imperatyviai privalo ir griežtai užtikrina izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK bei Įstatymuose, be to, imperatyviai laikosi pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Visose režiminio korpuso kamerų tipo palatose gydomiems pacientams užtikrinamas tokios pat kokybės bei lygio gydymas.

6.3. LAVL vadovaujasi PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kuriose nenustatyta, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 134:2015 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų (LAVL turto gadinimas, laužymas) šalinami per minimaliausius terminus. Kiekvienais metais LAVL šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) panaudojamos visos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. LAVL kamerų tipo palatose temperatūra atitinka HN 134:2015 reikalavimus, visose kamerų tipo palatose yra langai.

Be to, LAVL turi Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti (b. l. 9, 22–23).

II

1. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas G. S. prašo teismą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimą – po 100 Eur už kiekvieną parą, praleistą nežmoniškomis sąlygomis nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 3 d. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad sudarytos laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų: kameroje Nr. 30 nebuvo langų, todėl buvo labai šalta, nebuvo stalo, veidrodžio, kėdžių, spintelės (spintelių) daiktams susidėti, grindys buvo nelygios; kameroje Nr. 29 buvo tokie patys trūkumai, be to, sienos buvo nubraižytos.

2. Teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, pasisakys dėl visų pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų, taip pat ex officio įvertins, ar pareiškėjui pagal teisės aktus užteko kamerose ploto, nes būtina vertinti kompleksiškai visus pažeidimus.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Nors pareiškėjas, kaip minėta, nurodo, kad sudarytos laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų: kameroje Nr. 30 nebuvo langų, todėl buvo labai šalta, nebuvo stalo, veidrodžio, kėdžių, spintelės (spintelių) daiktams susidėti, grindys buvo nelygios; kameroje Nr. 29 buvo tokie patys trūkumai, be to, sienos buvo nubraižytos, tačiau teismas, įvertinęs, kad valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 27), kad Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 32), kad remiantis Vilniaus VSC 2016 m. kovo 29 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-492, be kita ko, nustatyta: kameroje-palatoje Nr. 29 vizualiai buvo švaru, sienų, lubų, grindų paviršiai buvo lygūs; kameroje-palatoje Nr. 29 yra sanitariniai įrengimai, tualetas, įrengtas praustuvas, yra šaltas vanduo, praustuvas tvarkingas; kameroje-palatoje Nr. 29 lovos nesulūžę, yra naktinis apšvietimas, dieninis apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus; kameroje-palatoje Nr. 29 yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą (b. l. 29–30), LAVL 2016 m. kovo 16 d. paminėtą raštą Nr. 7-182 „Dėl skundų nagrinėjimo“ (b. l. 9), ypač įvertinęs pažymą (b. l. 28), kad spintelių tiek kameroje Nr. 29, tiek kameroje Nr. 30 buvo pakankamai, t. y. po tris, abiejose kamerose buvo pakabos, abiejose kamerose buvo atskirtas sanitarinis mazgas, kameroje Nr. 29 buvo stalas, kameroje Nr. 30 buvo lentynėlė, pabrėždamas, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, taikomą ginčo santykiams, nėra nustatytas reguliavimas apie tai, ar turi būti kamerose stalai, veidrodžiai, kėdės, daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl pažeidimų nėra pagrįsti. Be to, įvertinus LAVL 2016 m. kovo 9 d. pažymą apie kamerų / palatų plotą ir inventorių režiminiame korpuse Nr. BD-406, kad palatoje Nr. 30 (plotas – 15,45 m²) yra 3 lovos, 3 spintelės, 1 lentynėlė ir 1 pakaba, sanitarinis mazgas atskirtas; palatoje Nr. 29 (plotas – 15,45 m²) yra 3 lovos, 3 spintelės, 1 stalas ir 1 pakaba, sanitarinis mazgas atskirtas (b. l. 28), darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija), jog LAVL-e vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5,1 kv. m. ploto, reikalavimai nebuvo pažeisti.

Nenustačius šioje administracinėje byloje viešosios civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų, taip pat ir neturtinės žalos fakto, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas, jo nėra teisinio pagrindo tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.