Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. M. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei G. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, išvadą duodanti institucija – Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys – akcinė bendrovė Luminor Bank, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, antstolė A. L., antstolė S. Ž., M. R., uždaroji akcinė bendrovė „SB lizingas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei G. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Teismo išvada, kad vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu, gyvenančiu Lietuvoje, labiau atitiks vaiko interesus, yra nepagrįsta, neteisėta, prieštaraujanti vaiko interesams. Teismas nevertino individualių vaiko interesų, ieškovo prašymą tenkino vadovaudamasis vien faktu, kad iki išvežimo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, taip pat nepagrįsta nuomone, jog labiau tikėtina, kad nemokėdamas anglų kalbos vaikas jaučia diskomfortą, bendravimo su bendraamžiais stygių. Atsakovės pateikiami dokumentai patvirtina, jog D. M. nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio lanko mokyklą Jungtinėje Karalystėje, vaikas adaptavosi, jaučiasi gerai, sparčiai tobulėja ir nenori grįžti į Lietuvą. Laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, gyvenančiu Lietuvoje, sudarys būtinybę vaiką pargabenti į Lietuvą viduryje mokslo metų, todėl vaikui bus sudėtinga toliau juos tęsti Lietuvoje, tai atsilieps ne tik vaiko mokymosi rezultatams, bet ir emocinei vaiko būsenai. Teismui galbūt netenkinus ieškinio ir sprendimu nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, nepilnametis vaikas pakartotinai turėtų keisti gyvenamąją vietą – vykti į Jungtinę Karalystę pas atsakovę. Toks gyvenamosios vietos kaitaliojimas prieštarautų vaiko interesams, turėtų įtakos jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus, darytų jam socialinę ir psichologinę žalą. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra laikomasi nuostatos, kad vaikų interesus labiau atitinka situacijos stabilizavimo, pastovumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Šiuo metu D. M. gyvenant Jungtinėje Karalystėje ir ten lankant mokyklą, pastovumo principą ir jo interesus atitiktų jo gyvenamosios vietos nekeitimas, iki bus priimtas teismo sprendimas ir nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad šiuo metu D. M. gyvena šeimoje kartu su savo vyresniąja seserimi ir jaunesniuoju broliu, gimusiu iš kitų atsakovės santykių. Bendravimas su broliais ir seserimis turi aukštesnę socialinę vertę nei bendravimas su bendraamžiais.

Teismas nevertino D. M. nuomonės šiuo klausimu. Atsakovės pateikiama išvada patvirtina, kad D. M. nenori grįžti į Lietuvą, puikiai jaučiasi gyvendamas Anglijoje.

Šiuo metu nebūtų galimybės įvykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes dėl ieškovo kreipimosi Jungtinėje Karalystėje yra pradėtas teisminis procesas dėl D. M. sugrąžinimo į Lietuvą. Šio proceso metu D. M. asmens tapatybės kortelė yra laikoma teisininkų kontoroje ir be teismo leidimo ji nebus atiduota. Neturint D. M. asmens dokumento jo išvykimas į kitą valstybę yra negalimas.

Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertino šalių sūnaus D. M. interesus. Aplinka, kurioje vaikas praleido visą gyvenimą, jam yra pažįstama, įprasta, o naujoje, svetimoje aplinkoje vaikui reikia laiko ir pastangų adaptuotis. Nepaisant to, kad D. M. gyvena su seserimi ir broliu (su kuriuo anksčiau negyveno), bendravimas su jais negali kompensuoti bendravimo su bendraamžiais, kuris ypatingai svarbus tokiame amžiuje, nes formuojasi vaiko savivertė, socialiniai įgūdžiai, reikšmingi tolimesniam bendravimui su aplinkiniais.Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad mokslo metų viduryje vaikui grįžus į Lietuvą, jam būtų sudėtinga toliau tęsti mokslus, tam būtina ilga adaptacija. Priešingai, vaikas grįžtų į jam gerai pažįstamą, įprastą aplinką, kur pažįstama mokytoja, klasės draugai, gimtoji kalba, užklasinė veikla, įprasta mokymo programa, pagal kurią jis mokėsi nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) klasės.Vaiko interesus pažeidė pati atsakovė, jam neleisdama grįžti į Lietuvą ir gyventi pagal nusistovėjusią tvarką, lankyti įprastą mokyklą, bendrauti su draugais, giminaičiais. Atsakovė sūnui neleido bendrauti su ieškovu ryšio priemonėmis, darė psichologinį spaudimą vaikui, taip pažeisdama vaiko interesus.Jungtinės Karalystės teismui priėmus sprendimą dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą, vaikas turės būti grąžintas į Lietuvą, todėl teismui tenkinus atsakovės atskirąjį skundą ir nustačius D. M. gyvenamąją vietą su atsakove Anglijoje, vaikas vėl turėtų keisti gyvenamąją vietą, o teismui patenkinus ieškovo ieškinį, dar kartą keistųsi vaiko gyvenamoji vieta.Atsakovė atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti skundžiamą nutartį ir nustatyti nepilnamečio vaiko D. M. gyvenamąją vietą su atsakove, tačiau atsakovė nėra pareiškusi teismui reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos su ja nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Atsakovė su atskiruoju skundu, o ieškovas su 2018 m. vasario 5 d. prašymu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis), priima šalių su procesiniais dokumentais pateiktus naujus įrodymus, kadangi jie gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atskirojo skundo argumentų, skundžiamos nutarties pagrįstumo, ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atsakovės atskirojo skundo

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

Iš dalies patenkinęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi nustatė laikiną šalių nepilnamečio vaiko D. M. gyvenamąją vietą su ieškovu, taip pat nustatė laikiną atsakovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi D. M. tvarką. Atsakovė nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirąjį skundą argumentuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia nepilnamečio vaiko D. M. interesus, kadangi vaikas gyvena Jungtinėje Karalystėje su atsakove, vyresniąja seserimi ir jaunesniuoju broliu, nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio ten lanko mokyklą, joje adaptavosi, jaučiasi gerai, sparčiai tobulėja ir nenori grįžti į Lietuvą, laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, gyvenančiu Lietuvoje, sudarys būtinybę vaiką pargabenti į Lietuvą viduryje mokslo metų, vaikui bus sudėtinga toliau mokytis Lietuvoje, D. M. asmens tapatybės kortelė yra laikoma teisininkų kontoroje, be jos vaiko išvykimas į kitą valstybę yra negalimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, kad visi jie išimtinai susiję su aplinkybe, kad šalių nepilnametis vaikas šiuo metu gyvena su atsakove Jungtinėje Karalystėje, ten lanko mokyklą, yra adaptavęsis naujoje aplinkoje ir nenori grįžti į Lietuvą. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas buvo kreipęsis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su prašymu pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl galbūt neteisėtai į Jungtinę Karalystę atsakovės išvežto mažamečio sūnaus D. M. grąžinimo į Lietuvos Respubliką. Jungtinės Karalystės teismas 2018 m. sausio 23 d. nutartyje nurodė, kad ieškovas prisiėmė įsipareigojimus suteikti bet kokio pavidalo ar formos saugumą savo sūnui, prižiūrėti jį taip, kad vaikas jaustųsi saugus, sveikas ir laimingas, nenaudoti fizinės bausmės vaiko atžvilgiu, lankyti tėvystės kursą, o atsakovė įsipareigojo perduoti vaiką ieškovui Lietuvoje ne vėliau kaip 2018 m. vasario 17 d. Iš nurodytos nutarties turinio matyti, kad sprendžiant klausimą dėl šalių nepilnamečio vaiko D. M. grąžinimo į Lietuvą, buvo įvertinta aplinkybė, jog vaikas norėjo pasilikti Jungtinėje Karalystėje su motina, seserimi ir broliu, taip pat atsakovės nurodyta aplinkybė dėl pavojaus vaikui patirti žalą, jį grąžinus į Lietuvą. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad oro uoste prieš išvykimą atsakovei bus grąžinta šalių nepilnamečio vaiko asmens tapatybės kortelė. Jungtinės Karalystės teismui 2018 m. sausio 23 d. nutartimi nusprendus šalių nepilnametį sūnų grąžinti į Lietuvą ieškovui, atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl vaiko gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje, jo nenoro grįžti į Lietuvą, negalėjimo grąžinti vaiko į Lietuvą dėl paimtos jo asmens tapatybės kortelės atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nuolatinės šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus teismo sprendimą, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu prašoma išspręsti klausimą dėl laikinos šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su viena iš šalių iki teismo sprendimo priėmimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad iki atsakovės sprendimo negrąžinti šalių nepilnamečio vaiko D. M. Lietuvoje gyvenančiam ieškovui, šalių nepilnametis sūnus D. M. gyveno su ieškovu adresu: (duomenys neskelbtini). Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečiam sūnui įprasta gyvenamoji aplinka yra su ieškovu nurodytu adresu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti vaikui didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Kaip minėta, Jungtinės Karalystės teismas nusprendė, jog yra pagrindas šalių nepilnametį sūnų grąžinti ieškovui į Lietuvą, todėl atsakovės prašymas dar kartą laikinai pakeisti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą negali būti pripažįstamas atitinkančiu vaiko interesus. Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nurodė, kad, vadovaudamasis vaiko gyvenamosios vietos ir nusistovėjusių socialinių ryšių pastovumo principu, nesant pagrįsto poreikio keisti vaiko gyvenamąją vietą, jis pritaria laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog, šalių nepilnamečiam vaikui gyvenant su ieškovu, pastarasis netinkamai rūpinosi šalių nepilnamečio vaiko sveikata, auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu, darė žalingą įtaką vaikui savo elgesiu ar kitaip neigiamai veikė vaiką. Tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovė atskirajame skunde. Atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl šalių nepilnamečio sūnaus mokymosi sunkumų, jam viduryje mokslo metų pradėjus lankyti mokyklą Lietuvoje, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip prielaidos ir atsakovės subjektyvūs samprotavimai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tokia situacija susiklostė išimtinai dėl atsakovės veiksmų, jai negrąžinus šalių nepilnamečio sūnaus ieškovui šalių sutartu laiku. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu atsakovės atskirojo skundo argumentą, jog vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu, gyvenančiu Lietuvoje, prieštarauja vaiko interesams.

Nors atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti ir pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties dalį dėl laikinos jos bendravimo su nepilnamečiu sūnumi D. M. tvarkos nustatymo, tačiau atsakovė nenurodo jokių argumentų dėl šios nutarties dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl šios nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, atsakovė atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.