Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Z. individualios įmonės skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

1. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia savivaldybių vykdomosioms institucijoms teisės interpretuoti ir aiškinti savo nuožiūra, taikyti ar netaikyti teisės aktuose įtvirtintų priemonių. Įstatymo nuostatos, už kurių pažeidimą nustatyta sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas – yra imperatyvios, todėl vykdomoji savivaldos institucija neturi diskrecijos teisės nesivadovauti Departamento pateikta informacija apie atitinkamų ūkio subjektų padarytus pažeidimus ir netaikyti teisės aktuose nustatytos sankcijos. Teisę vertinti pažeidimo pobūdį, mastą ir kitas aplinkybes turi tik teismas, o ne sprendimą dėl licencijos galiojimo panaikinimo priimanti institucija. Apie šias išduotos licencijos galiojimo panaikinimo priežastis pareiškėja informuota nustatyta tvarka Savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 15 d. rašte Nr. A51-50103/18 (2.17.1.18-TR3).

2. Įsakymas priimtas, nepažeidžiant teisės norminių aktų, todėl yra galiojantis, teisėtas ir pagrįstas ir nėra jokio pagrindo jį naikinti. Pareiškėja pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktus, 2 dalies 3 ir 6 punktus, už šį pažeidimą jai pritaikyta teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 51.5 punktas) įtvirtinta sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas. Ši teisės norma gina itin saugomas konstitucines vertybes, todėl taikyta sankcija yra adekvati pareiškėjos kaip profesionalios rinkos dalyvės padarytiems pažeidimams.

Motyvuojamoji dalis

3. Pasak pareiškėjos, Įsakymas priimtas, praleidus Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką minėta nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai, t. y tik šiai institucijai nustačius pažeidimo padarymo faktą (institucijai gavus patikimą ir teisės aktuose nustatytu būdu įformintą informaciją apie galbūt padarytą Įstatymo pažeidimą), aptariamas terminas pradedamas skaičiuoti (administracinė byla Nr. eA-1190-143/2016). Savivaldybės administracija iš Departamento Raštą gavo tik 2018 m. birželio 5 d., todėl nuo šios dienos minėtas 2 mėnesių terminas ir skaičiuotinas ir jis nėra praleistas.

4. Atsakovė pateikia argumentus dėl to, kad nustatyti pareiškėjos pažeidimai buvo padaryti, nurodo, kad Nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta (teismas nevertino itin svarbios aplinkybės, t. y. taros, į kurią pareiškėjos darbuotoja M. Z. išpilstė alkoholinius gėrimus, ypatybių, taip pat tiesioginio priežastinio ryšio tarp išpilstymo reikalavimo ir kumuliatyvios sąlygos dėl alkoholio vartojimo vietoje, visiškai nevertino ir neatsižvelgė į naujausią šiam ginčui aktualią LVAT praktiką).

5. Remiantis LVAT praktika, juridinis asmuo kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas pats negali padaryti Įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (administracinė byla Nr. A15-39/2005). Taip pat ūkio subjektas atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė neatskiriama ar kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (LVAT administracinės bylos Nr. A143-678/2009, Nr. A822-2732/2011).

6. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais užsiimantys šia licencijuojama veikla (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), žino ir supranta sąlygas, kurių privalo laikytis, taip pat žino, kad pažeidus tam tikras iš šių sąlygų, jiems išduotų licencijų galiojimas bus panaikintas. Taigi, dėl pačios pareiškėjos neapdairumo buvo pažeisti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktai, 2 dalies 3, 6 punktai, dėl to pareiškėjai ir pritaikyta teisės aktuose įtvirtinta sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas, kuri yra adekvati pareiškėjos padarytiems nusižengimams.

7. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr.A822-602/2010), teismo sprendimas atleisti asmenį nuo atsakomybės (t. y. netaikyti sankcijos – licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimo) lemia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, taikymo prasme nėra priimamas sprendimas pareiškėjo naudai, nes tokiais atvejais nekonstatuojamas viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumo faktas, leidžiantis naikinti atsakovo sprendimą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, patvirtinančius, kad Įsakymas priimtas, vykdant teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už Įstatymo pažeidimus, atsakovei neturint atitinkamos diskrecijos teisės, darytina išvada, kad priimant Įsakymą nebuvo jokios atsakovės kaltės, todėl teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos skundą, nebūtų pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės. Atsakovė iš esmės neturi jokių galimybių daryti įtaką administracinio ginčo eigai ir savo elgesiu pakoreguoti ginčo santykius taip, kad būtų išvengta administracinės bylos iškėlimo ir atitinkamų pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo. Taigi, net ir patenkinus pareiškėjos skundą ir pareiškėjai pateikus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, šios išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėja 2018 m. jokių Departamento jos atžvilgiu priimtų nutarimų teismui neskundė.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartyje byloje Nr. II-194-486/2018 pagal pareiškėjos darbuotojos M. Z. skundą dėl taikytos sankcijos už Įstatymo pažeidimą tenkino, panaikino VAVPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato 2018 m. vasario 5 d. nutarimą, kuriame M. Z. pripažinta įvykdžiusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 168 straipsnio 1 dalyje ir administracinio nusižengimo teiseną M. Z. atžvilgiu nutraukė (b. l. 12–16). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Lieko“ duomenimis, ši teismo nutartis nebuvo skundžiama ir įsiteisėjo 2018 m. gegužės 9 d.

3. Savivaldybės administracija 2018 m. birželio 6 d. gavo Departamento 2018 m. birželio 5 d. raštą Nr. S-1622(3) „Dėl licencijuojamos veiklos pažeidimų“ (b. l. 45), kuriame Departamentas pranešė apie įsigaliojusį 2018 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. ARK2-46/18 dėl ekonominių sankcijų taikymo D. Z. IĮ, turinčiai 2003 m. gruodžio 4 d. išduotą licenciją Nr. 262V verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, nes pareiškėjai priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini), nustatyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktų, 17 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktų, 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimai (b. l. 44).

4. Savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 34 straipsnio 17 dalimi, Taisyklių 6 punktu, atsižvelgdamas į Raštą, 2018 m. birželio 14 d. įsakyme Nr. 30-2130/18(2.1.IE.TD2) „Dėl licencijos, išduotos D. Z. IĮ, galiojimo panaikinimo“ panaikino po mėnesio nuo Įsakymo paskelbimo dienos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 262V, išduotos D. Z. individualiai įmonei (išduota 2003 m. gruodžio 4 d., kavinė (duomenys neskelbtini)), galiojimą (b. l. 22).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Z. individualios įmonės skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 30-2130/18(2.1.IE.TD2) „Dėl licencijos, išduotos D. Z. IĮ, galiojimo panaikinimo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą).

2. Šioje byloje negali būti ir nėra ginčo dėl skundžiamame įsakyme minimo Departamento 2018 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. ARK2-46/18 dėl ekonominių sankcijų taikymo D. Z. IĮ teisėtumo ir pagrįstumo, nes tai atskiras aktas, kurį pareiškėja turėjo atskirai skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi, skundžiamame sprendime minima faktinė aplinkybė, jog Departamento 2018 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. ARK2-46/18 dėl ekonominių sankcijų taikymo D. Z. IĮ yra įsigaliojęs (darant nuorodą į Departamento 2018 m. birželio 5 d. raštą Nr. S-1622(3) „Dėl licencijuojamos veiklos pažeidimų“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą)), yra nustatyta ir atitinka tikrovę (žr. ir šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą)). Taigi, šios bylos dalykas yra tai, ar skundžiamame įsakyme teisėtai ir pagrįstai yra pritaikyta Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog įmonėms licencijų galiojimas panaikinamas ir pakartotinai licencijos neišduodamos, jeigu joms yra įsiteisėjęs atitinkamas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimas dėl nuobaudos skyrimo už alkoholio produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą. Kadangi minėta nuostata yra imperatyvi, o dėl faktų šioje administracinėje byloje ginčo nėra, tai skundžiamo įsakymo nėra jokio teisinio pagrindo naikinti, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad skundžiamas įsakymas priimtas nepažeidžiant ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė skundžiamą įsakymą 2018 m. birželio 14 d., o apie pareiškėjos padarytą pažeidimą sužinojo tik iš Departamento 2018 m. birželio 5 d. rašto Nr. S-1622(3) „Dėl licencijuojamos veiklos pažeidimų“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. Z. individualios įmonės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.