- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-128-1120/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- M. Z., S. Z.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „S.“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, ieškinį atsakovams M. Z. ir S. Z. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „S.“ nemokumo administratorė UAB „Projektų investicijos“ (toliau – ieškovė), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovų S. Z. ir M. Z. solidariai priteisti ieškovei 195 234,93 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2769-230/2017 iškėlė ieškovei bankroto bylą. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovės vadovu (direktoriumi) nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. buvo S. Z., o vienintelis įmonės akcininkas nuo 2012 m. balandžio 2 d. – M. Z.. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019 ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį 2019 m. spalio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. e2-1219-407/2019). Minėtomis nutartimis teismai konstatavo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, ir 5 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius. Ieškovės bankroto byloje patvirtinta 195 234,93 Eur kreditorių finansinių reikalavimų. Kreditorių finansiniai reikalavimai negalės būti patenkinti net iš dalies, nes tam nepakanka bankroto proceso metu gautų pajamų, todėl visa ši suma yra laikytina kreditorių patirta žala dėl ieškovės privedimo prie bankroto.
3. Ieškovė, turėdama skolinių įsipareigojimų aukštesnės eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriui, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriumi S. Z.. 2017 m. vasario 28 d. ieškovė išmokėjo savo vadovui S. Z. 42 750 Eur sumą už staklių nuomą. Minėta suma sudaro didžiąją dalį ieškovės per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į kasą gautų lėšų (iš viso jų gauta 62 615,70 Eur). Administratorei nėra perduoti duomenys apie tai, kada sudarytas ir ar apskritai sudarytas sandoris dėl staklių nuomos, koks yra šio sandorio turinys. Taip pat nėra aišku už kokį staklių nuomos laikotarpį bendrovės vadovui S. Z. sumokėta 42 750 Eur. S. Z. neteisėtai ir nepagrįstai sau išsimokėjo 42 750 Eur bendrovės lėšų, todėl padarė žalą ieškovei ir jos kreditoriams – ieškovė neteko šios sumos, kas kartu su kitais neteisėtais veiksmais, sukėlė ieškovės bankrotą. Kauno apygardos teismo nutartimi konstatuota, kad toks S. Z. elgesys vertintinas kaip sąmoningas siekimas privesti įmonę prie bankroto, o tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose apibrėžtus įmonės tyčinio bankroto požymius.
Žemesnės instancijos teismas
4. 2017 m. kovo 10 d. ieškovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. Z. pardavė, o ieškovė iš jo nupirko įrangą už 64 083,75 Eur. 2017 m. pradėti atleidinėti ieškovės darbuotojai (2017 m. rugpjūčio 18 d. įmonėje dirbo tik 1 darbuotojas), kas rodo, jog ieškovės veiklos apimtys buvo mažinamos, kol galiausiai ieškovė veiklos nebevykdė. Įrangą administratorei pavyko realizuoti už 6 779,38 Eur (dalis minėtos įrangos buvo tinkama tik atidavimui į metalo laužą). Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad šiuo sandoriu nebuvo siekiama naudos bendrovei, priešingai, sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas, taigi jo sudarymas turėjo įtakos įmonės nemokumui, todėl teismas konstatavo tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte, o Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog įrangos įsigijimui skirtos lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, todėl šio sandorio sudarymas turėjo įtakos esmingam bendrovės turtinės padėties pablogėjimui ir nemokumo atsiradimui. Dėl šio sandorio ieškovė prarado 64 083,75 Eur.
5. 2015 m. spalio 5 d. ieškovė ir S. Z. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė jos vadovui S. Z. paskolino 59 700 Eur iki 2018 m. gruodžio 31 d. Minėtą paskolos sutartį ieškovės vardu pasirašė jos akcininkas M. Z.. M. Z., sudarydamas minėtą sandorį, veikė nesąžiningai tiek kaip bendrovės akcininkas, tiek kaip bendrovės atstovas, sudarantis sandorį. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad sudarius minėtą paskolos sutartį, kurioje nenumatytas palūkanų mokėjimas paskolos davėjai, daugiau nei trims metams buvo apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsiskaitymams su kreditoriais. Suėjus sutartyje nustatytam terminui, paskola ieškovei nebuvo grąžinta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šio sandorio sudarymas buvo viena iš ieškovės nemokumo priežasčių.
6. Ieškovė prie bankroto privesta bendrais atsakovų M. Z. ir S. Z. veiksmais, todėl atsakovų atsakomybė už bendrais veiksmais padarytą žalą yra solidari.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 59 700 Eur ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas; 2) kitą ieškinio reikalavimo dalį atsakovo M. Z. atžvilgiu atmetė; 3) priteisė ieškovei iš atsakovo S. Z. 135 534,93 Eur ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas; 4) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
8. Teismas nustatė, kad nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl žalos iš atsakovų (buvusio prieš bankroto bylos iškėlimą vadovo, akcininko) atlyginimo. Ieškinį reiškia CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 2.50 straipsnio 3 dalies, 6.6, 6.930¹, 6.245–6.249, 6.263 straipsnių, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
9. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 5 d. 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovės bankroto byloje patvirtinta 195 234,93 Eur kreditorių finansinių reikalavimų. Iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo duomenų matyti, kad ieškovės vadovu (direktoriumi) nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. buvo atsakovas S. Z., o vienintelis įmonės akcininkas nuo 2012 m. balandžio 2 d. – M. Z..
10. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019 ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį 2019 m. spalio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. e2-1219-407/2019).
11. 2015 m. spalio 5 d. ieškovė ir S. Z. sudarė paskolos sutartį pagal kurią bendrovė jos vadovui paskolino 59 700 Eur iki 2018 m. gruodžio 31 d. Paskolos sutartį bendrovės vardu pasirašė jos akcininkas M. Z..
12. Iš 2017 m. vasario 28 d. avanso apyskaitos teismas nustatė, kad bendrovės vadovui S. Z. išmokėta 42 750 Eur suma už staklių nuomą. Ieškovės bankroto byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2017 m. kovo 10 d. ieškovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. Z. pardavė, o bendrovė nupirko įrangą už 64 083,75 Eur.
13. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs, kad bendrovė, turėdama skolinių įsipareigojimų aukštesnės eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditorei, t. y. VMI, atstovaujama vadovo S. Z., vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriumi – 2017 m. vasario 28 d. bendrovė išmokėjo S. Z. 42 750 Eur sumą už staklių nuomą (kuri sudaro didžiąją dalį bendrovės per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į bendrovės kasą įneštų lėšų – 62 615,70 Eur). Bendrovės vadovas S. Z. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. kovo 1 d. teikė savo skolininkams prašymus įnešti pinigines lėšas į bendrovės kasą arba skolas padengti, pinigines lėšas pervedant kitiems ūkio subjektams į banko sąskaitą (tokiu būdu sudengiant skolas). Tokiu būdu bendrovei į jos banko sąskaitas piniginės lėšos iš skolininkų nebuvo pervedamos, o kreditorei VMI apribota galimybė nukreipti išieškojimą į bendrovės lėšas, esančias banko sąskaitose. Šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
14. 2015 m. spalio 5 d. ieškovė ir S. Z. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė jos vadovui paskolino 59 700 Eur iki 2018 m. gruodžio 31 d. Minėtą paskolos sutartį bendrovės vardu pasirašė jos akcininkas M. Z.. Tyčinio bankroto bylą nagrinėjęs Kauno apygardos teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog minėtas sandoris apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. 2017 m. kovo 10 d. ieškovė sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. Z. pardavė, o bendrovė nupirko įrangą už 64 083,75 Eur. Teismo vertinimu, šiuo sandoriu nebuvo siekiama naudos bendrovei (įranga įgyta ne tolimesniam veiklos vykdymui, pajamų generavimui), priešingai, sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas, taigi jo sudarymas turėjo įtakos įmonės nemokumui. Šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
15. Lietuvos apeliacinis teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi, palikdamas Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį nepakeistą, papildomai nustatė, kad ir 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutarties sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių.
16. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. ir Lietuvos apeliacinis teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimis, kuriose įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, teismas šioje byloje rėmėsi kaip prejudiciniais faktais, konstatuodamas, kad jie patvirtina netinkamą atsakovo S. Z. pareigų vykdymą pagal CK 2.87 straipsnį.
17. Sprendžiant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nustatyta, kad Marijampolės apskrities VMI 2017 m. atliko ieškovės operatyvų patikrinimą ir surašė 2017 m. kovo 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymą, kurioje nustatyta, kad 2017 m. vasario 22 d. bendrovės skola biudžetui sudarė 16 037,98 Eur, iš šios sumos 15 558,77 Eur sudarė nesumokėtas PVM (PVM nepriemoka susidarė nuo 2016 m. gruodžio 27 d.). Per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į bendrovės kasą įnešta 62 615,70 Eur. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad vykdydama atsiskaitymus bendrovė nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir pažeidė VMI, kaip kreditorės, teises. Administratorei nebuvo perduoti duomenys apie tai, kada sudarytas sandoris dėl staklių nuomos, koks yra šio sandorio turinys, už kokį staklių nuomos laikotarpį bendrovės vadovui S. Z. sumokėta 42 750 Eur ir pan. Tokie duomenys nėra pateikti ir nagrinėjant šią bylą. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog bendrovės vadovas S. Z., sąmoningai pažeisdamas imperatyviai CK 6.930¹ straipsnyje numatytą pareigą, teikė pirmenybę vėlesnės eilės kreditoriui (t. y. pačiam sau), faktiškai žinodamas, kad įsipareigojimai aukštesnės eilės kreditorei VMI nebebus įvykdyti, kadangi bendrovė, 2018 m. vasario 28 d. S. Z. išmokėjusi 42 750 Eur sumą, kasoje piniginių lėšų nebeturėjo, o bankų sąskaitose buvo likę tik 59,07 Eur (tą patvirtina 2017 m. kovo 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma). Nustatyta, kad nuo 2017 m. bendrovės darbuotojų skaičius buvo mažinamas, 2017 m. rugpjūčio 18 d. dirbo tik 1 darbuotojas, bendrovė tuo metu veiklos nebevykdė, pajamų nebegeneravo. Bendrovės vadovas S. Z., išsimokėdamas sau 42 750 Eur sumą, pažeidė ne tik imperatyvią CK 6.930¹ straipsnyje numatytą pareigą, tačiau kartu ir pareigą užtikrinti, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, lojalumo bendrovei pareigą, tokiu būdu privesdamas bendrovę prie tokios situacijos, kai bendrovė nebegalėjo tęsti veiklos, vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams.
18. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo, kad byloje nėra pateikta argumentų ir įrodymų dėl 2017 m. kovo 10 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo būtinumo ir ekonominės naudos bendrovei. Šio sandorio sudarymo momentu bendrovė turėjo neįvykdytų mokestinių prievolių, bendrovės sąskaitose ir kasoje lėšų nebepakako, be to, byloje nustatyta, kad 2017 m. bendrovės darbuotojų skaičius nuosekliai buvo mažinamas. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bendrovės vadovas minėtą sandorį sudarė žinodamas, kad bendrovė veiklos nebevykdys. Sandorio sudarymas žinant, kad įsigyta įranga bendrovės veikloje nebus naudojama, kelia pagrįstų abejonių dėl tokio sandorio ekonominės naudos. Bendrovės bankroto administratorė teigė, kad minėtos įrangos rinkos kaina yra apie dešimt kartų mažesnė nei ta, už kurią bendrovė ją įsigijo. S. Z. šios aplinkybės iš esmės neginčijo, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų bendrovei perleistos įrangos vertę, todėl nepaneigta teismo išvada, kad šis sandoris yra nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei. Įrangos įsigijimui skirtos lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, todėl šio sandorio sudarymas turėjo įtakos esmingam bendrovės turtinės padėties pablogėjimui ir nemokumo atsiradimui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ir šią bylą atsakovas S. Z. nepateikė įrodymų nei apie perleistos įrangos vertę, nei apie jos įsigijimo poreikį bendrovei.
19. Lietuvos apeliacinio teismo (2019 m spalio 15 d. nutartis) vertinimu, tiek 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartis, tiek 2017 m. kovo 10 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartis yra nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai, kurie turėjo įtakos bendrovės nemokumui atsirasti arba esmingam jos turtinės padėties pablogėjimui, todėl bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Byloje nustatyta, kad suėjus sutartyje nustatytam terminui paskola bendrovei nebuvo grąžinta. Paskolos gavėjas S. Z. šios aplinkybės neneigė, taip pat nepateikė argumentuotų paaiškinimų, kurie pagrįstų aptariamo sandorio ekonominę naudą bendrovei. Dar nepasibaigus paskolos grąžinimo terminui bendrovei iškelta bankroto byla, todėl teismas darė išvadą, kad šio sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių. Teismas pažymėjo, kad ir šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas S. Z. patvirtino, jog gautos paskolos bendrovei nėra grąžinęs.
20. 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį pasirašė atsakovas S. Z. ir akcininkas M. Z.. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (ginčui aktuali nuo 2015 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 15–18, 20, 28 straipsniuose aptartą akcininko ir akcininkų susirinkimo kompetenciją, 37 straipsnio 10 dalyje numatytas bendrovės vadovo pareigas, teismas sprendė, kad paskolos sutarties sudarymas yra įmonės vadovo, o ne akcininko veiksmų sričiai priskiriamas veiksmas, todėl byloje sprendžiant dėl žalos atlyginimo, atsakovo M. Z. civilinė atsakomybė taip pat vertinama kaip valdymo organo (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), o ne kaip juridinio asmens dalyvio (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).
21. Sprendžiant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas netenkino administratorės atskirojo skundo reikalavimo pakeisti skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį dėl bendrovės akcininko M. Z. veiksmų vertinimo, motyvuodamas tuo, kad buvo sprendžiamas tik bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui 2020 m. sausio 21 d. nutartimi iš dalies patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavus atsakovo S. Z. turtą 195 234,93 Eur sumai, o atsakovo M. Z. turtą 59 700 Eur sumai, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo atsakovo M. Z. atžvilgiu, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje konstatavo, kad M. Z. nesąžiningumą ieškovė iš esmės grindžia vienu, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje konstatuotu, kaip nepalankiu įmonės valdymui, epizodu – 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartimi, pagal kurią S. Z. be palūkanų ir be paskolos grąžinimo užtikrinimo bendrovė paskolino 59 700 Eur sumą. Teisėjų kolegija vertino, kad atsižvelgus į nutartis, kuriose konstatuota, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia, matyti, kad dauguma neigiamos įtakos įmonei turėjusių veiksmų konstatuoti įmonės direktoriaus S. Z. veiksmuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių, kadangi sudarius šią sutartį, kurioje nenumatytas palūkanų mokėjimas paskolos davėjai, daugiau nei trims metams apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsiskaitymams su kreditoriais. Tačiau, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartyje konstatuotas aplinkybės, kad bendrovė ir po šio sandorio sudarymo 2016 m. toliau vykdė veiklą, generavo pajamas, sumažino trumpalaikius įsipareigojimus (nuo 191 538 Eur iki 72 705 Eur) bei toliau dirbo pelningai. Todėl atsižvelgus į tai, kad po paskolos sutarties sudarymo įmonė kitus metus dirbo pelningai, jos finansiniai rodikliai gerėjo, sprendė, kad vien šio nepalankaus įmonei sandorio atlikimo konstatavimas, nesudaro pagrindo spręsti apie M. Z. galimą nesąžiningumą šios bylos kontekste.
22. Paskolos sutartį sudarė ieškovė, atstovaujama akcininko M. Z. – sūnaus, ir atsakovas S. Z. – kaip fizinis asmuo, tėvas. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys susiję artimais ryšiais, nors neatitinkančiais nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, bet kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių. Dėl to teismui konstatavus, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių, leidžia vertinti kaip nepalankius įmonės valdymui, pagrįstus artimu tarpusavio pasitikėjimu, tiek S. Z., tiek ir M. Z. veiksmus, sudarant paskolos sutartį.
23. Ieškinys pareikštas 195 234,93 Eur sumai. Iš šios sumos atėmus pagal 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį 59 700 Eur sumą, 42 750 Eur už staklių nuomą išmokėtą sumą ir 64 083,75 Eur sumokėtą sumą pagal įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, lieka dar 28 701,18 Eur, kuriuos nemokumo administratorė prašė priteisti, nes visa ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma – 195 234,93 Eur, kuri negalės būti patenkinta iš bankroto proceso metu gautų pajamų, yra laikytina kreditorių patirta žala dėl bendrovės privedimo prie bankroto, kuris pripažintas tyčiniu.
24. Bendrovės bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi pagal bendrovės kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus, kurio reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, bet nepatenkinti, pareiškimą. Sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatytos aplinkybės, kad pagal administratorės nurodytus duomenis 2018 m. sausio 6 d. bendrovės vadovas S. Z. perdavė administratorei tam tikrus bendrovės dokumentus pagal jo paties sudarytą sąrašą. Administratorė juos perėmusi nustatė, kad: balansas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai nesudarytas; pateikto kreditorių sąrašo sudarymo data nenurodyta, skolininkų sąrašo nėra; bendrovėje nebuvo vedama prekių sandėlio apskaita; bendrovėje nebuvo vedama ilgalaikio turto apskaita; bendrovėje nebuvo vedama gamybos apskaita; nėra kasos dokumentų už 2017 m.; negalima nustatyti darbuotojų finansinių reikalavimų; neperduotos didžiosios knygos; neperduoti buhalterinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai (buhalterinių sąskaitų registrai); didelė dalis bendrovės apskaitos dokumentų yra nepasirašyti; trūksta dalies pirminių apskaitos dokumentų; apskaita buvo vedama nesilaikant verslo apskaitos standartų; buhalterinėje apskaitoje yra kitų trūkumų. Teismas vertino, kad tai patvirtina, jog bendrovės vadovo veiksmais sąmoningai pažeisti visų kreditorių, patvirtintų ieškovės bankroto byloje, interesai (priežastinis ryšys), todėl konstatavus minėtas aplinkybes, ieškovei priteistinas žalos dydis, lygus ieškovės bankroto byloje patvirtintai visai kreditorių finansinių reikalavimų sumai – 195 234,93 Eur sumai, be konkrečiai aptartų trijų ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų bendrovei sandorių, likusios sumos nedetalizuojant.
25. Atsakovas M. Z. negali būti laikomas atsakingu už ieškovės įrodinėjamos visos žalos sumos atsiradimą, kadangi nevaldė bendrovės turto ir nebuvo jos vadovu. Teismas vertino, kad atsakovui M. Z. atsakomybė tenka tik už aptarto paskolos sandorio sudarymą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaip nepalankūs įmonės valdymui vertintini tiek S. Z., tiek ir M. Z. veiksmai, sudarant paskolos sutartį, 59 700 Eur suma priteistina solidariai iš abiejų atsakovų. Esant nustatytam tyčinio bankroto faktui, veiksmai, kuriais bendrovė privesta prie bankroto, suponuoja išvadą apie netinkamą pareigų vykdymą (CK 2.87 straipsnis), todėl, esant priežastiniam ryšiui, iš atsakovo S. Z. ieškovei priteista 135 534,93 Eur (195 234,93 Eur - 59 700 Eur = 135 534,93 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
26. Atsakovas M. Z. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo dalį dėl 59 700 Eur ir 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovų S. Z. ir M. Z., atsakovo M. Z. atžvilgiu ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmesti visi reikalavimai M. Z. atžvilgiu; 2) teismui esant kitokios nuomonės nei nurodoma apeliaciniame skunde, prašo vadovautis CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatomis, leidžiančioms teismui peržengti apeliacinio skundo ribas ir priimti sprendimą, kuriuo ieškinys M. Z. atžvilgiu galėtų būti atmestas ar sprendimas pakeistas ir kitokiu pagrindu nei nurodoma apeliaciniame skunde; 3) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
26.1. Pasirašydamas 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį M. Z. protingai negalėjo numatyti, kad po penkių metų Kauno apygardos teismas gali konstatuoti, jog M. Z. veiksmai šiuo atveju yra nepalankūs įmonės valdymui. Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019 konstatuota, kad bendrovė ir po šio sandorio sudarymo 2016 m. toliau vykdė veiklą, generavo pajamas, sumažino trumpalaikius įsipareigojimus nuo 191 538 Eur iki 72 705 Eur ir toliau dirbo pelningai. Byloje nėra duomenų, kad būtent paskolos sutarties sudarymas nulėmė apyvartinių lėšų trūkumą bendrovėje, įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą, darbuotojų atleidimą, veiklos nutraukimą ir pan.
26.2. Siekiant pelningos įmonės vadovui sudaryti galimybę pasiskolinti iš įmonės pinigų, praktiškai nebuvo kitos galimybės, kaip vieninteliam įmonės akcininkui pasirašyti paskolos sutartį su įmonės vadovu.
26.3. Ieškiniu byloje dėl tyčinio bankroto M. Z. buvo pateikti trys epizodai dėl jo tariamų kaltų veiksmų: 1) dėl 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartimi bendrovės vadovui S. Z. išduotos paskolos 59 700 Eur; 2) dėl to, kad 2017 m. sausio 7 d. bendrovės vadovas S. Z. pardavė savo sūnui ir bendrovės akcininkui M. Z. bendrovei priklausantį automobilį; 3) dėl to, kad akcininkas finansines bendrovės atskaitomybes privalėjo tvirtinti, tačiau M. Z. šios pareigos nevykdė. Reiškiant ieškinį šioje byloje ieškovė M. Z. atžvilgiu atsisakė dviejų epizodų, palikdama tik pirmąjį – tuo ieškovė kvestionuoja Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-479- 230/2019. Visus tris epizodus detaliai ištyrė Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019, ir dėl jų pasisakė, kad bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nustatyti neteisėti M. Z. veiksmai, turėję įtakos tam, kad įmonė tapo nemokia, administratorės pareiškimas pripažinti bankrotą tyčiniu M. Z. atžvilgiu netenkintas.
Atsiliepimas
27. Ieškovės BUAB „Stak“ nemokumo administratorė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo M. Z. apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
27.1. M. Z. 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartimi S. Z. be palūkanų ir be paskolos grąžinimo užtikrinimo bendrovės vardu paskolindamas 59 700 Eur neabejotinai pažeidė įmonės interesus, nes toks sandoris akivaizdžiai neatitinka protingos verslo rizikos, prieštarauja įmonės veiklos tikslui gauti pelną ir yra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas. M. Z. būdamas atidžiu, apdairiu ir sąžiningu civilinių teisinių santykių dalyviu, be to pasirašydamas sutartį bendrovės vardu (t. y. skolindamas jam svetimas pinigines lėšas), pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai – jis turėjo suprasti ir suprato šio sandorio neatitikimą bendrovės veiklos tikslams, jo rizikingumą ir net žalingumą. Skolinamos piniginės lėšos (59 700 Eur) sprendžiant iš įmonės balanso, įmonei buvo itin didelė suma.
27.2. M. Z. teismo posėdžių metu negalėjo paaiškinti kokiu tikslu buvo teikiama paskola, kam ji turėjo būti naudojama ir pan. Iš paaiškinimų duotų teismo posėdžiuose, susidaro įspūdis, jog vienintelis šio sandorio tikslas buvo išimti pinigines lėšas iš įmonės ir būtent šiuo tikslu sudaryta paskolos sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
27.3. Lietuvos apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo motyvus paneigė, aiškiai 2019 m. spalio 15 d. nutartimi konstatuodamas, kad tiek 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartis, tiek 2017 m. kovo 10 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartis yra nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai, kurie turėjo įtakos bendrovės nemokumui atsirasti arba esmingam jos turtinės padėties pablogėjimui, todėl bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas.
29. Pirmosios instancijos teisme ieškovė pareiškė reikalavimus dviem atsakovams – buvusiam ieškovės vadovui S. Z. ir akcininkui M. Z., prašė iš jų solidariai priteisti ieškovės naudai 195 234,93 Eur žalos atlyginimą. Teismas ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies – solidariai iš abiejų atsakovų priteisė 59 700 Eur, o likusią sumą (135 534,93 Eur) priteisė tik iš atsakovo S. Z..
30. Atsakovas M. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo, solidariai su atsakovu S. Z., priteista 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartimi S. Z. paskolinta 59 700 Eur suma.
31. Taigi, šio apeliacinio proceso objektas yra Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimo dalis, kuria patenkinta dalis ieškinio reikalavimų atsakovui M. Z..
Dėl paskolos sutarties reikšmės ieškovės nemokumui
32. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, 59 700 Eur suma iš atsakovo M. Z. ieškovei solidariai su atsakovu S. Z. priteista dėl to, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį, kuria ieškovė išdavė paskolą savo tuometiniam vadovui S. Z., ieškovės vardu pasirašė atsakovas M. Z.. Teismas vertino, kad paskolos sutarties sudarymas yra įmonės vadovo, o ne akcininko veiksmų sričiai priskiriamas veiksmas, todėl byloje sprendžiant dėl žalos atlyginimo, atsakovo M. Z. civilinę atsakomybę teismas vertino kaip valdymo organo (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), o ne kaip juridinio asmens dalyvio (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).
33. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1219-407/2019, kurioje buvo sprendžiama dėl ieškovės tyčinio bankroto ir konstatuota, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sandorio sudarymas buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių, kadangi sudarius šią neatlygintiną sutartį daugiau nei trims metams buvo apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma.
34. Apeliaciniame skunde atsakovas M. Z. teigia, kad pasirašydamas 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį negalėjo numatyti, kad po penkių metų Kauno apygardos teismas gali konstatuoti, jog šie jo veiksmai buvo nepalankūs įmonės valdymui. Teigia, kad bendrovė ir po šio sandorio sudarymo 2016 m. toliau vykdė veiklą, generavo pajamas, sumažino trumpalaikius įsipareigojimus nuo 191 538 Eur iki 72 705 Eur ir toliau dirbo pelningai. Byloje nėra duomenų, kad būtent paskolos sutarties sudarymas nulėmė apyvartinių lėšų trūkumą bendrovėje, įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą, darbuotojų atleidimą, veiklos nutraukimą ir pan.
Dėl prejudicinių faktų
35. Šioje byloje spręsdamas dėl atsakovo M. Z. civilinės atsakomybės sąlygų pirmosios instancijos teismas kaip prejudiciniais rėmėsi faktais, nustatytais byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
36. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019 nepripažino paskolos sandorio, kaip turėjusio reikšmės įmonės nemokumui. Spręsdamas ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą teismas nustatė, kad Marijampolės apskrities VMI 2015 m. atliko ieškovės operatyvų patikrinimą ir surašė 2015 m. spalio 9 d. operatyvaus patikrinimo pažymą, kurioje nustatyta, kad pas ieškovę dirba 13 darbuotojų, įmonė su užsakovais sudaro ilgalaikes sutartis, 2013–2014 m. pardavimai padidėjo 64 800 Eur. Marijampolės apskrities VMI 2017 m. kovo 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad bendrovė pagal pateiktą 2015 m. balansą nurodė turinti turto už 215 679 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 191 538 Eur, pardavimo pajamos – 343 389 Eur, veiklos sąnaudos – 64 145 Eur, pelnas – 63 835 Eur. Bendrovės pateiktame preliminariame balanse už 2016 m. turtas iš viso sudarė 166 829 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 72 705 Eur, pardavimo pajamos – 180 557 Eur, veiklos sąnaudos – 62 760 Eur, pelnas – 28 700 Eur. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad akcininkas M. Z. 2015 m., kai tarp ieškovės ir S. Z. sudaryta paskolos sutartis, pasirašydamas šią sutartį neturėjo akivaizdaus pagrindo bendrovės finansinę padėtį vertinti kaip blogą, kadangi bendrovė vykdė veiklą, generavo pajamas, dirbo pelningai. Teismas nurodė, kad nors 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartis nebuvo ekonomiškai naudinga ieškovei (bendrovės vykdyta veikla nebuvo susijusi su paskolų teikimu, sutartyje nenumatytas palūkanų už naudojimąsi bendrovės pinigais mokėjimas), tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis sandoris esmingai pakenkė įmonės finansinei padėčiai ir būtent jis privedė bendrovę prie bankroto (įmonė tapo nemokia) arba turėjo įtakos tam, kad įmonės finansinė padėtis dėl to itin pablogėjo. Teismas pažymėjo, kad bendrovė ir po šio sandorio sudarymo 2016 m. toliau vykdė veiklą, generavo pajamas, net sumažino trumpalaikius įsipareigojimus nuo 191 538 Eur iki 72 705 Eur ir toliau dirbo pelningai. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog minėtas sandoris apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.
37. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1219-407/2019 pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, jog minėto sandorio sudarymas nepablogino bendrovės finansinės padėties ir neturėjo įtakos jos bankrotui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sudarius minėtą paskolos sutartį, kurioje nenumatytas palūkanų mokėjimas paskolos davėjai, daugiau nei trims metams buvo apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsiskaitymams su kreditoriais. Dar nepasibaigus paskolos grąžinimo terminui bendrovei iškelta bankroto byla, todėl apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad šio sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartis buvo nuostolinga ir ekonomiškai nenaudinga bendrovei, kuri turėjo įtakos bendrovės nemokumui atsirasti arba esmingam jos turtinės padėties pablogėjimui, todėl bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad paskolos sutartis turėjo įtakos bendrovės nemokumui atsirasti arba esmingam jos turtinės padėties pablogėjimui, tačiau tik kaip vienas iš nemokumą sukėlusių veiksnių.
38. Papildomai Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad administratorės atskirojo skundo reikalavimas pakeisti skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį dėl bendrovės akcininko M. Z. veiksmų vertinimo netenkintinas, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, o asmenų, atsakingų už bendrovės tyčinį bankrotą, veiksmų (ne)teisėtumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
39. Įvertinus aptartus teismų motyvus tyčinio bankroto byloje, nėra pagrindo teigti, kad byloje, kurioje spręstas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, buvo nustatytas apelianto M. Z. veiksmų neteisėtumas.
40. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo kontekste: asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo ar akcininko civilinės atsakomybės atvejais nereikia įrodinėti neteisėtų šių subjektų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su jų neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019).
41. Tačiau ši taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai iš tyčinio bankroto byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kuris subjektas atliko neteisėtus veiksmus bei nustatytas faktas, kad būtent dėl šių veiksmų visumos įmonė buvo privesta prie bankroto. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
42. Kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje, teismai nustatė, kad ieškovė bankrotą patyrė ne tik dėl paskolos sutarties sudarymo, bet dėl daugelio priežasčių visumos. Ieškovės bankrotas tyčiniu pripažintas pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu), 2 punktą (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai), 4 punktą (įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto) ir 5 punktą (teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas).
43. Taigi, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje nurodyta, kad paskolos sutartis turėjo įtakos ieškovės nemokumui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis faktas nelaikytinas prejudiciniu šioje byloje sprendžiant dėl akcininko M. Z. atsakomybės. Apeliantas dalyvavo tik viename epizode, kuris įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintas turėjęs įtakos ieškovės nemokumui, šis epizodas pats savaime nemokumo nebūtų sukėlęs. Byloje nepaneigtos nustatytos aplinkybės, kad ieškovė ir po paskolos sutarties sudarymo vykdė veiklą, generavo pajamas, dirbo pelningai, todėl nėra pagrindo teigti, kad apelianto atžvilgiu laikytini nustatytais jo neteisėti veiksmai sukėlus tyčinį bankrotą. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti atsakingų asmenų civilinės atsakomybės būtinas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 49 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismas šioje byloje iš naujo vertina 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybes ir jos sudarymo pasekmes atsakovo M. Z. civilinės atsakomybės kilimo, ieškovės vardu pasirašius šią sutartį, aspektu.
Dėl akcininko M. Z. atsakomybės
44. Pagal bendrąją taisyklę akcininkas ar akcininkų susirinkimas nėra prievolės dėl valdymo organų civilinės atsakomybės subjektas, nes neturi kompetencijos daryti verslo sprendimus, taip pat neturi fiduciarinių pareigų, būdingų valdymo organams. Ši taisyklė turi išimčių, jei nustatoma, kad akcininkas veikė kaip de facto vadovas.
45. Nagrinėjamu atveju apelianto veiksmų neteisėtumas kildinamas iš aplinkybės, kad jis ieškovės vardu pasirašė žalą sukėlusią paskolos sutartį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15–18, 20, 28 straipsniuose aptartą akcininko ir akcininkų susirinkimo kompetenciją, 37 straipsnio 10 dalyje numatytas bendrovės vadovo pareigas, teisingai pažymėjo, kad paskolos sutarties sudarymas yra įmonės vadovo, o ne akcininko veiksmų sričiai priskiriamas veiksmas, tačiau nepagrįstai apeliantui taikė valdymo organo nario atsakomybę (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), kadangi apeliantas nebuvo formaliu valdymo organo nariu ir byloje nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, kad apeliantas veikė kaip faktinis vadovas.
46. Byloje nėra duomenų, kad M. Z. kaip ieškovės akcininkas būtų priėmęs vienintelio akcininko sprendimą dėl paskolos sutarties sudarymo su ieškovės vadovu S. Z.. Taip pat nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu veikė atsakovas M. Z., pasirašydamas paskolos sutartį ieškovės vardu, tačiau atsižvelgus į aplinkybę, kad tuometinis ieškovės vadovas negalėjo pasirašyti paskolos sutarties pats su savimi, spręstina, kad atsakovas M. Z. buvo vadovo įgaliotas pasirašyti paskolos sutartį ieškovės vardu. Atlikdamas juridinę reikšmę turinčius veiksmus įgaliotinis tais veiksmais sukelia teisines pasekmes įgaliotojui (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Kadangi įgaliotoja, sudarant 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį, buvo ieškovė, kurios vadovu buvo atsakovas S. Z., laikytina, kad būtent buvęs ieškovės vadovas atsakovas S. Z., o ne atsakovas ieškovės akcininkas M. Z., atsakingas už 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutarties sudarymu sukeltas pasekmes ieškovei.
47. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija papildomai patikrina, ar apeliantas turi atsakyti už neteisėtais akcininko veiksmais ieškovei padarytą žalą (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).
48. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad ne kiekvienas akcininko nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį – tam, jog būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2014).
50. Ieškovė apelianto veiksmų neteisėtumą įrodinėja aplinkybe, kad ginčo sandoris akivaizdžiai neatitinka protingos verslo rizikos, prieštarauja įmonės veiklos tikslui gauti pelną ir yra ekonomiškai nenaudingas. Ieškovės teigimu, M. Z. pasirašydamas sutartį bendrovės vardu (t. y. skolindamas jam svetimas pinigines lėšas), pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
51. Pažymėtina, kad pagal galiojantį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką akcininko atsakomybei kilti nepakanka įrodyti aplinkybę, kad pavienis akcininko veiksmas buvo ekonomiškai nepagrįstas, nesąžiningas ar net žalingas bendrovei, nes neteisėti akcininko veiksmai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį turi pasireikšti būtent įmonės nemokumo sukėlimu.
52. Kaip jau minėta, ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje, teismai nustatė, kad ieškovė bankrotą patyrė ne tik dėl paskolos sutarties sudarymo, bet dėl daugelio priežasčių visumos, už kurias atsakingas ieškovės vadovas (šios nutarties 42 punktas). Iš byloje esančių duomenų taip pat negalima daryti išvados, kad apelianto bendrovės vardu pasirašyta paskolos sutartis, nors ir buvo akivaizdžiai nenaudinga ieškovei, sukėlė jos nemokumą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu ir todėl turi prarasti akcininko ribotos atsakomybės apsaugą.
53. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad byloje nenustatyta pagrindinė sąlyga atsakovo M. Z. civilinės atsakomybės kilimui – atsakovo M. Z. neteisėti veiksmai. Juridinio asmens dalyvio civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė atsakovui M. Z. nekyla.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
54. Dėl šioje nutartyje nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinio dalį dėl 59 700 Eur sumos priteisimo iš atsakovo M. Z., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pirmosios instancijos teismo patenkinti ieškovės reikalavimai atsakovui M. Z. dėl 59 700 Eur sumos priteisimo, atmestini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
55. Taip pat keistina ir sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Netenkinant ieškovės reikalavimų atsakovui M. Z., visa ieškovės reikalavimo suma (195 234,93 Eur) ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo šio sumos, lieka priteistos tik iš atsakovo S. Z.. Taip pat iš jo priteisiamas ir visas žyminis mokestis, mokėtinas už ieškinį – 2 439 Eur ir žyminis mokestis už atsakovo S. Z. atžvilgiu patenkintą ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 38 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis), iš viso 2 477 Eur. Nors šiuo atveju ieškovės reikalauta suma lieka priteista tik iš atsakovo S. Z., šiuo procesiniu sprendimu nėra bloginama S. Z. padėtis, kadangi atsakovų procesinis bendrininkavimas buvo privalomas (CPK 43 straipsnio 1 dalis). Sprendimo vykdymo aiškumui, šios apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytina visa keistino Kauno apygardos teismo srendimo rezoliucinė dalis.
56. Šalys nenurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „S.“, atstovaujamai nemokumo adninistratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, iš atsakovo S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 195 234,93 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis tūkstančius du šimtus trisdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt tris euro centus) ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (195 234,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovo S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 477 Eur (du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.“