Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Kazio Kailiūno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2137-560/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ieškinį atsakovui D. F. dėl skolos priteisimo bei atsakovo D. F. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „General Financing“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl vartojimo kredito sutarčių vienašališko nutraukimo teisėtumo, taip pat dėl sutarties sąlygų, numatančių kredito davėjo teisę reikalauti grąžinti visą kreditą su priklausančiais papildomais mokėjimais, teisėtumo bei sąžiningumo.

Ieškinį grindė aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2009 m. gegužės 3 d. ieškovas ir atsakovas sudarė 10 finansavimo sandorių, kuriais atsakovui pagal vartojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) viso suteiktas 121 911,22 Lt vartojimo kreditas iki 2012 m. birželio 2 d. Atsakovui nevykdant įsipareigojimo laiku ir tinkamai mokėti įmokas, ieškovas prašo priteisti atsakovo įsiskolinimą, kuris viso 2010 m. rugsėjo 2 dienai sudarė 154 586,15 Lt (įskaitant delspinigius) (CK 6.38, 6.59 str., kreditavimo sutarties 6.4. p.). Delspinigių dydis buvo šalių sulygtas sutartimi, todėl neturėtų būti mažinamas.

Vartojimo kredito sutartyse įtvirtintas delspinigių dydis - 0,5 procento nuo visos negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, su atsakovu nebuvo aptartas, atsakovas neturėjo galimybės tokį dydį įtakoti, todėl delspinigiai mažintini iki 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną.

vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorių Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygą: 6.4 Bendrovė turi teisę reikalauti, kad Klientas prieš Kredito grąžinimo terminą sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu, jei yra bent viena iš šių sąlygų: 6.4.1 Klientas daugiau kaip 60 dienų pilnai nesumokėjo bent vienos įmokos; 6.4.2 Klientas daugiau kaip 90 dienų nesumokėjo jam priskaičiuotų delspinigių ar baudų; 6.4.3 Klientas neįvykdė sutarties 3.1.2 punkto reikalavimų; 6.4.4 Klientas pateikė bendrovei neteisingą ar klaidinančią informaciją apie save; 6.4.5 Paaiškėja aplinkybės, galinčios turėti esminės neigiamos įtakos kliento sugebėjimui vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį; 6.4.6 Klientas nevykdo ar vykdo netinkamai kitas su bendrove sudarytas sutartis;

vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandorių nuo Nr. 3 iki Nr. 10 tą pačią sąlygą, kuriai suteiktas kitas numeris: 5.4 Bendrovė turi teisę reikalauti, kad Klientas prieš Kredito grąžinimo terminą sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu, jei yra bent viena iš šių sąlygų: 5.4.1 Klientas daugiau kaip 60 dienų pilnai nesumokėjo bent vienos įmokos; 5.4.2 Klientas daugiau kaip 90 dienų nesumokėjo jam priskaičiuotų delspinigių ar baudų; 5.4.3 Klientas neįvykdė sutarties punkto reikalavimų; 5.4.4 Klientas pateikė bendrovei neteisingą ar klaidinančią informaciją apie save; 5.4.5 Paaiškėja aplinkybės, galinčios turėti esminės neigiamos įtakos kliento sugebėjimui vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį; 5.4.6 Klientas nevykdo ar vykdo netinkamai kitas su bendrove sudarytas sutartis.

Nurodo, kad šios sąlygos nebuvo aptartos individualiai, atsakovas jų negalėjo įtakoti (CK 6.188 str. 4 d.), jas nustatė stipresnė sandorio šalis. Be to, šios sąlygos prieštarauja imperatyviai CK 6.34 straipsnio 2 dalyje nuostatai, draudžiančiai išreikalauti tai, kam atlikti nesibaigė terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Kadangi atsakovas neįmokėjo ieškovui sutartų įmokų (šių aplinkybių atsakovas nepaneigė), todėl tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl 130 411,58 Lt mokėtinų įmokų priteisimo 2010 m. rugsėjo 2 dienai (CK 6.38 str., 6.59 str., 6.200 str., 6.256 str. , 6.886 str.).

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad 0,5 procento nuo nesumokėtos įmokos už kiekvieną pradelstą mokėti dieną delspinigių dydis yra neprotingai didelis, todėl, ieškovui neįrodžius, kad sutartas delspinigių dydis (viso 24 174,57 Lt) atitinka ieškovo nuostolius, jas sumažino iki 0,02 procento nuo negrąžintos sumos per dieną ir sprendė, kad iš atsakovo priteistini 4 694,82 Lt (130 411,58 Lt x 0,02 proc. x 180 d.) delspinigiai (CK 6.71 str., 6.72 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

Priešieškinį teismas atmetė, nurodęs, kad priešieškiniu ginčijamos sutarčių nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes atitinka CK nuostatas, suteikiančias kreditoriui teisę, esant kredito grąžinimo dalimis pažeidimui, reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis (CK 6.35 str. 4 d., 6.875 str. 2 d.). Vien tai, kad sutarties šalys individualiai neaptarė ginčijamų sutarties sąlygų, jos negali būti pripažintos nesąžiningomis (CK 6.188 str. 1 d., 2 d.), kai atitinka įstatymo nuostatas ir neįrodyta, kad prieštarautų sąžiningumo reikalavimams, pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus. Skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kai jis neįvykdo sutarties sąlygų (nagrinėjamu atveju - įmokų mokėjimas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas D. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Teismas tarp šalių susiklosčiusiems vartojimo kredito (CK 6.886 str.) santykiams nepagrįstai taikė bendrąsias paskolinius teisinius santykius reglamentuojančias normas (CK 6.870 str.).

2. Turėjo būti taikoma Civilinio kodekso redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 1 d. (ginčo sandorių sudarymo metu). Pagal iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusią CK 6.886 straipsnio redakciją vartojimo kreditas galėjo būti suteiktas mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu arba atidėto apmokėjimo būdu. Atsakovui buvo suteiktas kreditas būtent mokėjimo išdėstymo būdu ir šis būdas negali būti pakeistas į kitą. Teismas vartojimo kredito suteikimo formą nepagrįstai vertino kaip tam tikrą lengvatos formą (CK 6.35 str. 4 d.).

3. Priešieškiniu ginčijamos sandorių nuostatos prieštarauja galiojusiam reglamentavimui (CK 6.889 str.), pagal kurį kredito gavėjui laiku nemokant numatytų įmokų kredito davėjas tik nutraukęs sutartį gali reikalauti įvykdyti prievolės dalį, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjo. Ginčijamos sutarčių sąlygos ieškovą neteisėtai atleido nuo pareigos nutraukti sutartis prieš pareikalaujant grąžinti visas sumas. Tokios sutarčių sąlygos pažeidžia šalių teisių ir pareigų balansą bei vartotojo interesus.

4. Neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta sprendžiant dėl ginčijamų sutarčių sąlygų teisėtumo. Pagal CK 6.188 straipsnio 4 dalį pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų tiekėjui.

5. Privalomas sutarties nutraukimas ir įspėjimas dėl sutarties nutraukimo yra reikšmingi silpnesnei sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Teismas tinkamai kvalifikavo, kad atsakovui buvo suteiktas vartojimo kreditas, o CK 6.870 straipsniu rėmėsi siekdamas apibrėžti vartojimo kredito sutarties santykių dalyvių pagrindinius įpareigojimus, kurie neapibrėžti kitose teisės normose.

2. Ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartis, nes faktinė situacija atitiko ir sutarties nutraukimo sąlygas, numatytas CK 6.889 straipsnyje. Ieškovas į teismą kreipėsi tik po metų atsakovui nevykdant įsipareigojimų, be to, iki kreipimosi į teismą ne kartą derėjosi, siekė surasti kompromisą.

3. Atsakovas, nevykdydamas savo esminių įsipareigojimų, t.y. nemokėdamas įmokų, prarado galimybę remtis atidedamuoju prievolės terminu.

4. Teismas teisingai sprendė, kad ieškovas turėjo teisę, esant kredito grąžinimo dalimis pažeidimui, reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią vartojimo kredito sumą kartu su palūkanomis ir ši ieškovo teisė atitinka CK nuostatas.

5. Ginčijamos sutarties sąlygos galėtų būti pripažintos nesąžiningomis tik jeigu atitiktų du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštarautų bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, tuo esmės pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Šie kriterijai kaip ir nesąžiningų sąlygų požymiai, numatyti CK 6.188 straipsnyje, neįrodyti.

6. Sutarties nutraukimas tebūtų formalumas, kadangi atsakovas ne kartą buvo informuotas, kad ieškovas kreipsis į teismą ir reikalaus viso kredito grąžinimo prieš terminą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas, ar ieškovas, dešimtimi sandorių suteikęs atsakovui vartojimo kreditą, turi teisę pasinaudoti sutartyse numatyta sąlyga (1-2 sandoriuose 6.4 punktas, 3-10 sandoriuose – 5.4 punktas), atsakovui sutartyse aptartos trukmės laikotarpį nevykdant sutartinių įsipareigojimų, t.y. nemokant numatytų mokėjimų, pareikalauti grąžinti visą kreditą. Dėl tokių sutarčių sąlygų kilo ginčas, ar šios individualiai neaptartos šalių sąlygos neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, o būtent CK 6.34 straipsnio 2 daliai, draudžiančiai išreikalauti tai, kam atlikti nesibaigė numatytas terminas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priešieškiniu ginčijamos šios sutarčių nuostatos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nes, viena, atitinka CK numatytą paskolos davėjo teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su mokėtinomis palūkanomis, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama (CK 6.874 str. 2 d.), taip pat atitinka CK 6.35 straipsnio 4 dalį, pagal kurią skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kai jis neįvykdo sąlygų, su kuriomis siejamas lengvatų suteikimas (nagrinėjamu atveju skolininkas nemoka pagal sutartis priklausančių mokėti įmokų sutartyse numatytu grafiku).

Apeliantas, nesutikdamas su tokiu ginčo situacijos vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vartojimo kredito sutarties formą (mokėjimas išdėstytas apmokėjimo dalimis būdu) vertino kaip lengvatos formą CK6.35 straipsni 4 dalies prasme. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas negalėjo taikyti CK 6.874 straipsnio, numatančio paskolos davėjo teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su mokėtinomis palūkanomis, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama. Nurodo, kad ginčo sutarčių sudarymo metu galiojanti CK 6.886 straipsnio (vartojimo kredito sutarties samprata) redakcija numatė vartojimo kredito suteikimą mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) arba atidėto mokėjimo būdu. Atsakovui buvo suteiktas kreditas mokėjimo išdėstymo būdu ir šis būdas negali būti pakeistas į kitą. Pagal ginčo santykiams aktualią CK 6.886 straipsnio redakciją kredito gavėjas turėtų teisę reikalauti įvykdyti prievolę, kurios vykdymo terminas nesuėjo, tik informavęs apie sutarties nutraukimą, kas nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas vienašališkai nutraukti civilinę sutartį gali būti jos pažeidimas iš kitos šalies pusės. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d., nagrinėjamu atveju ir CK 6.889 str.) arba pagal sutartį, t.y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013). Sutartyje numatytas sutarties nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, kuri gali būti tesimo kontroliuojama teisėtumo aspektu, t. y. teismas tikrina, ar ši sutarties sąlyga nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 str.), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 str.), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 str., 6.188 str. ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų (1-2 sandorių sąlyga 6.4. ir 3-10 sandorių sąlyga 5.4), numatančių kredito davėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, teisėtumo. Priešieškiniu šias sąlygas atsakovas prašė pripažinti negaliojančiomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas vartotojams papildomą apsaugą vartojimo kredito teisiniuose santykiuose (CK 6.889 str.), kredito davėjui suteikė teisę inicijuoti sutarties nutraukimą bei ją nutraukti tik tada, kai įvyksta dvi privalomos sąlygos – viena, mokėjimas uždelstas daugiau nei vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos, antra, nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Kreditas atsakovui suteiktas 2008-2009 m. dešimtimi sandorių, ieškinys pareikštas 2010 m. rugsėjį dėl tuo metu apskaičiuoto įsiskolinimo. Atitinkamai ginčo santykiams taikytina CK 6.886–6.891 straipsnių redakcija iki 2011 m. balandžio 1 d. ir netaikytinas 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, į nacionalinę teisę perkeliantis 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių. Iki 2011 m. balandžio 1d. galiojusi CK 6.886–6.891 straipsnių redakcija - tai teisės normos, kuriomis siekiama suteikti didesnę apsaugą kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui). Didesnės kredito gavėjo apsaugos principas kildinamas iš 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu (OL L 42, 1987 2 12, p. 48) su pakeitimais, padarytais 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB iš dalies pakeičiančia Direktyvą 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 101, 1998 4 1, p. 17).

Priešieškiniu prašomos pripažinti sutartinės sąlygos, kuriomis kredito gavėjui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį kredito gavėjui sutartu terminu nemokant įmokų (1-2 sandorių sąlygos 6.4.1 ir 6.4.2 ir 3-10 sandorių sąlygos 5.4.1 ir 5.4.2), savo esme atitinka CK.889 straipsnio nuostatas, t.y. jomis taip pat kredito gavėjui suteikiama teisė kredito gavėjui nevykdant sutarties (nemokant sutartais terminais numatytų mokėjimų) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą suteiktą kreditą anksčiau laiko. Tačiau atsakovo ginčijamos sutartinės sąlygos suformuluotos taip, kad kredito davėjui suteikia didesnę apsaugą nei numatyta CK 6.889 straipsnyje (t. y. neriboja minimalios nesumokėtos sumos, jeigu ją vėluojama sumokėti daugiau kaip 60 dienų, o delspinigių ar baudų nesumokėjimo atveju, jeigu vėluojama daugiau kaip 90 dienų). Tokias sutartines sąlygas, kadangi jos nebuvo aptartos individualiai (pagal CK 6.188 straipsnio 4 dalį pareiga įrodyti, kad sąlygos buvo aptartos individualiai tenka kredito davėjui) teismas pripažįsta nesąžiningomis ir pernelyg apribojančiomis atsakovo kaip vartotojo teises (CK 6.188 str. 2 d. 5 p.).

Kitomis šalių sudarytų sutarčių sąlygomis (1-2 sandorių sąlygos 6.4.3 - 6.4.6 ir 3-10 sandorių sąlyga 5.4.3 - 5.4.6), kurias priešieškiniu taip pat prašoma pripažinti negaliojančiomis, siekiama apsaugoti kredito davėjo teisėtus interesus būti informuotam apie aplinkybes, reikšmingas įvertinant kredito gavėjo realias galimybes vykdyti sutartį, faktus, kredito gavėjui reikalingus tam, kad būtų reali galimybė susisiekti su kredito gavėju, taip pat apie sutarties vykdymo aplinkybes, galinčias turėti reikšmės tam, ar kredito gavėjas įvykdys sutartį. Taigi šių nuostatų tikslas – sudaryti kredito davėjui realias galimybes įvertinti sutarties įvykdymo riziką. Pačios savaime šios sutartinės nuostatos yra pernelyg abstrakčios, kad būtų galima įvertinti, ar tokia kredito davėjo teisių apsauga yra neiškreipianti šalių interesų pusiausvyros. Ar minėtos sutartinės nuostatos taikomos sąžiningai, neformaliai, ar jomis nebuvo kredito gavėjui suteikta neproporcingai didelė apsauga, galima įvertinti konkrečiu šių sutartinių nuostatų taikymo atveju, o šioje byloje toks ginčas nekilo, kadangi sudarytus sandorius ieškovas nutraukė tuo pagrindu, kad atsakovas nemokėju numatytų įmokų.

Teismui konstatavus, kad 1-2 sandorių sąlygos 6.4.1 ir 6.4.2 ir 3-10 sandorių sąlygos 5.4.1 ir 5.4.2 neteisėtos, teismas toliau vertins, ar ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį kitu teisiniu pagrindu.

Kaip jau minėta, pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį dėl jos pažeidimo iš kitos šalies pusės gali būti numatytas ne tik šalių sudarytoje sutartyje, bet ir įstatyme. Byloje nagrinėjamiems ginčo santykiams (vartojimo kreditas) taikytinos šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, o būtent vartojimo kreditą reglamentuojančias CK nuostatas (CK 6.886-6.891 straipsnių redakcija iki 2011 m. balandžio 1 d.), kurios yra specialiosios CK nuostatų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius (CK 6.870-6.880) ir kreditavimo teisinius santykius (CK 6.881-6.885 straipsniai) atžvilgiu. Taikytinoje CK 6.889 straipsnio redakcijoje įtvirtinta vartojimo kredito davėjo teisė nutraukti sutartį, jeigu mokėjimas yra uždelstas daugiau kaip vieną mėnesį ir jo suma ne mažesnė kaip 10 procentų bendros kredito sumos ir jeigu ši suma nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Ginčo atveju taikyta ši, specialioji, būtent vartojimo kredito sutarties nutraukimą reglamentuojanti CK nuostata, kuri savo esme atitinka pirmosios instancijos teismo nurodytą CK 6.874 straipsnio 4 dalies nuostatą, tik yra labiau apsauganti vartotoją – vartojimo kredito gavėją, labiau apribojanti kredito davėjo teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią suteikto vartojimo kredito sumą, tačiau šios kredito davėjo teisės nepaneigianti. Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių susiklosčiusi situacija atitinka numatytą CK 6.889 straipsnyje, t.y. kad atsakovas daugiau kaip mėnesį vėlavo sumokėti 10 procentų bendro gauto vartojimo kredito dydžio įmoką ir šios sumos nesumokėjo per dvi savaites nuo papildomo pranešimo. Byloje įrodyta, kad UAB „Skolų valdymo centras“ sutarties su ieškovu pagrindu pusę metų laikotarpiu 2009 m. gruodžio 9 d. – 2010 m. balandžio 25 d. atliko eilę veiksmų išieškoti iš atsakovo skolą ikiteismine tvarka, tačiau šie veiksmai nedavė rezultatų – atsakovas su ieškovu neatsiskaitė (dėl to nėra ginčo). Šios aplinkybės ir į bylą pateikti duomenys apie ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmų visumą įrodo, kad atsakovui buvo žinoma, jog ieškovas reikalauja padengti įsiskolinimą, kad jo nepadengus, ketina kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad papildomas pranešimas atsakovui apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą tebūtų formalumas, nesuteikiantis atsakovui naujos informacijos. Skolininko informavimas apie sutarties nutraukimą nėra savitikslis ar formalus veiksmas. Juo siekiama užtikrinti, kad skolininkui bus žinoma apie įsipareigojimų nevykdymo pasekmes (sutarties nutraukimas ir iš sutarties nutraukimo kylančios pasekmės), taip pat sudaryti skolininkui galimybę išvengti šių pasekmių (pavyzdžiui, atsiskaityti su kreditoriumi, bendradarbiaujant su kreditoriumi rasti abiem šalims priimtiną susiklosčiusios situacijos išeitį, pavyzdžiui, pakeičiant įsipareigojimų vykdymo išdėstymą ir pan.). Nagrinėjamu atveju, skolininkas, buvo informuotas apie kreditoriaus ketinimą išieškoti visą skolą, atsiskaitymo ir derybų su kreditoriumi vengė. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, atsisakymas taikyti sutarties nutraukimo pasekmes (nepripažinimas kreditoriaus teisės reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią suteikto vartojimo kredito sumą) vien formaliais pagrindais, t.y. kreditoriui papildomai nenusiuntus atsakovui pranešimo apie sutarties nutraukimą, neatitiktų protingumo, teisingumo, sąžiningumo reikalavimų (CK 1.5 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais apelianto nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009 nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis neatsižvelgus į reikšmingus bylų faktinių aplinkybių skirtumus. Nurodytoje kasacinės instancijos teismo byloje nagrinėta situacija nuo nagrinėjamos šioje byloje, be kita ko skiriasi tuo, kad joje teismai nenustatė, jog skolininkui, tinkamai nevykdančiam kredito sutarties (nemokančiam įmokų) buvo neabejotinai žinoma apie kreditoriaus ketinimą nutraukti sutartį dėl jos nevykdymo ir išieškoti visą kredito sumą iš įkeisto turto (buto).

Pripažinus ieškovo teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį ir reikalauti grąžinti visą kredito terminą anksčiau laiko pagal vartojimo kredito sutartį reglamentuojančias CK nuostatas, o būtent CK 6.889 straipsnį, bylos išnagrinėjimui nebereikšminga pasisakyti dėl CK 6.35 straipsnio 4 dalies, todėl teisėjų kolegija nebepasisako dėl šalių argumentų dėl skolininko lengvatų, susijusių su terminu (CK 6.35 str.).

Šių motyvų visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas, nors dalis motyvų, susijusių su ginčo teisiniams santykiams taikytinomis normomis, apeliacinės instancijos teismo yra koreguojami.

Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.