Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-19-626/2014 Teisėjas Gediminas Viederis Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.29.1.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. gegužės 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Daivos Kazlauskienės ir Artūro Šumsko,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. gegužės 14 d., laikotarpiu nuo 8.00 val. iki 12.00 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdama Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagamino netikrą dokumentą – 2012 m. gegužės 14 d. pareiškimą, reg. Nr. P2-30, adresuotą Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriui, įrašydama į pareiškimo blanką tikrovės neatitinkančius duomenis, kad „Aš, kaimynė gyventoja k. R. L. al. negaliu žiūrėti kaip nepilnamečiai vaikai neprižiūrėti. Galiu pasakyti pavardes: R. V., S. V., S. N., B. J., S. R., M. V.. Ji visi gyvena (duomenys neskelbtini). Aš kreipiausi į (duomenys neskelbtini) seniūniją, ji nereagavo“, grafoje „vardas, pavardė“ įrašė R. B. vardą ir pavardę, grafoje „gyvenamoji vieta“ įrašė adresą Vilniaus r., Riešės sen., (duomenys neskelbtini), grafoje „data“ įrašė datą 2012-05-14, grafoje „parašas“ pasirašė R. B. vardu, o grafoje prie parašo „vardas, pavardė“ įrašė R. B., tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė T. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti T. B. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d. ir skirti jai 10 MGL (1300 Lt) baudą.

Teigia, kad T. B. surašius pareiškimą ir jį pateikus Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriui, šio skyriaus darbuotojams atsirado pareiga patikrinti pareiškime nurodytas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo veiksmai ir buvo atliekami: surašytas pareiškimas buvo registruojamas pareiškimų gavimo žurnale, jam buvo suteiktas registracijos numeris, dėl pareiškime nurodytų aplinkybių buvo skambinta seniūnui, pastarasis važiavo patikrinti nurodytos informacijos, apie patikrinimo rezultatus informavo (duomenys neskelbtini) skyrių, apklausai buvo kviečiama pareiškėja. Tokios nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad tokio pareiškimo surašymas ir pateikimas (duomenys neskelbtini) skyriui neabejotinai atitinkamiems valstybės tarnautojams sukūrė pareigą veikti, t.y. būtent šis pareiškimas buvo pagrindas atsirasti teisiniams santykiams: valstybės tarnautojai turi teisę ir pareigą tikrinti pareiškime nurodytą šeimą, o šeimos atstovai turi pareigą tarnautojui paaiškinti dėl tikrinamų aplinkybių. Todėl darytina išvada, kad būtent pareiškime nurodyta informacija sukėlė minėtiems asmenims (tikrinamai šeimai) ar valstybei (savivaldybės tarnautojams) teisiškai reikšmingų padarinių (teisių ir pareigų). Tai, kad darbuotojai atliko jiems priklausančias pareigas dar nerodo, kad nekilo jokie teisiniai padariniai, nes vien tik pareigų atlikimas - tai jau teisinis padarinys. Tam, kad kiltų teisiškai reikšmingi padariniai ir atsirastų teisiniai santykiai, nebūtina, kad asmuo dėl dokumento suklastojimo atliktų jam nepriklausančias pareigas, nes tokiu atveju išeitų, kad dokumentas gali būti laikomas suklastotu tik jeigu atitinkami darbuotojai dėl to dokumento atliko jiems nepriklausančias pareigas. Priešingai, dažniausiai klastojant dokumentus ir pateikiant juos valstybės institucijai siekiama, kad institucija kaip tik atliktų jai priklausančius veiksmus, t.y. būtent tuos veiksmus, kurie realizuotų dokumente nurodytą informaciją. Taigi įstaigai priklausančių veiksmų atlikimas irgi yra teisiškai reikšmingas padarinys. Kita vertus, pagal teismo išvadą, lyg ir galima teisėtai priklausančių veiksmų atlikimą laikyti pakankamais, kad būtų pripažinta, jog kilo teisiškai reikšmingi padariniai ir kilo žala, tačiau turi būti nustatytas atitinkamas tokių veiksmų kiekis. Šiuo atveju teismui neužteko savivaldybės darbuotojų veiksmų kiekio, kurie lemtų pakankamą netiesioginės žalos dydį, o žalos dydis savaime lemtų teisinių padarinių reikšmingumą. Nurodo, kad vis dėlto, teismas, aptardamas kokius veiksmus nagrinėdami pareiškimą atliko savivaldybės darbuotojai, nebuvo visiškai tikslus: nenurodė, kad surašytas pareiškimas buvo registruojamas pareiškimų gavimo žurnale, jam buvo suteiktas registracijos numeris, kad R. B. buvo kviečiama į (duomenys neskelbtini) skyrių, ten ji buvo apklausiama.

Pažymi, jog tai, kad savivaldybės tarnautojai gana greitai patikrino pareiškime nurodytą informaciją negali būti laikoma, kad apskritai nekilo jokie teisiškai reikšmingi padariniai. Be to, kad savivaldybės darbuotojai atliko eilę jiems priklausančių veiksmų tikrinant pareiškime nurodytą informaciją, jie atliko ir kitus veiksmus, kurie paprastai neatliekami nagrinėjant pareiškimus - pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant bei bylą nagrinėjant teisme, tie patys savivaldybės darbuotojai ne kartą buvo apklausinėjami, vyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, teismą rašė atsakymus į paklausimus, o tokie veiksmai nėra priskiriami įprastam jų darbo funkcijų vykdymui. Todėl manytina, kad tai taip pat teisiškai reikšmingi padariniai, kurie kilo dėl suklastoto pareiškimo surašymo ir kurie realizavosi kaip baudžiamieji teisiniai santykiai.

Nurodo, kad toks pareiškimo suklastojimas ne tik sukėlė teisiškai reikšmingų padarinių valstybės įstaigai, bet ir pažeidė fizinio asmens, kurio parašas buvo suklastotas, teises. R. B. parodė, kad dėl to, jog buvo suklastotas jos parašas, ji buvo kviečiama į Vaikų teisių apsaugos skyrių, kur turėjo aiškintis dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, pažeminta kaimynų akyse, turėjo jiems aiškintis, kad nerašė tokio pareiškimo, buvo apšmeižta, tai jai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir stresą.

Pažymi, jog teismo išvada, kad šioje byloje patikimų duomenų, leidžiančių teigti, kad kaltinamoji T. B. 2012 m. gegužės 14 d. įrašydama neteisingą informaciją į pareiškimo blanką turėjo ketinimą pagaminti (suklastoti) dokumentą nesurinkta, priešingai, pareiškimo turinys rodo, kad T. B., perduodama šį pareiškimą valstybės institucijai, galimai siekė paskleisti neteisingą informaciją apie jame nurodytus asmenis, o tokia veika turėtų jau ne BK 300 str. 1 d., o BK 154 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių, yra visiškai nepagrįsta, nes asmuo, rašydamas dokumentą kito asmens vardu ir už jį pasirašydamas, suvokia, kad atlieka klastojimo veiksmus ir veikia tiesiogine tyčia. Šiuo atveju, kai išteisintoji neprisipažino rašiusi pareiškimą, nustatyti subjektyviuosius požymius reikia ne remiantis jos ar kitų asmenų parodymais, bet objektyviais duomenimis. Teismas nustatė, kad būtent T. B. suklastojo pareiškimą, taigi ji veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad ji klastojo pareiškimą galbūt turėdama ir kitų tikslų, dar nerodo, kad klastojimas nebuvo padarytas tiesiogine tyčia.

Teismo posėdžio metu prokurorė skundą prašė tenkinti. Išteisintosios gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai T. B. išteisino pagal BK 300 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Suklastoto dokumento panaudojimas yra jo pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui, įrodinėjant tam tikrą įvykį ar konstatuojant faktą. Nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., objektu yra valdymo tvarka. Pateikiant suklastotą dokumentą, liudijantį tam tikrą faktą, ši tvarka pažeidžiama (2005 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40/2005). Oficialaus dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tai gali būti padaroma įrašant į oficialų dokumentą žinomai melagingą informaciją, kuri neatitinka tikrovės. Surašant suklastotą dokumentą nebūtina, kad visa informacija būtų melaginga, svarbu, kad dalis šios informacijos neatitinka tikrovės (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-527/2006).

Viena pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra ta, kad veika nėra nusikalstama, jeigu tai nenumatyta įstatyme (nullum crimen sine lege). Pagal BK asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 2 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2012 m. gegužės 14 d. pareiškimą, reg. Nr. P2-30, adresuotą Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriui, surašė T. B.. Šią aplinkybę patvirtina L. B. parodymai, 2013 m. sausio 8 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(03904)-IS1-62, taip pat netiesiogiai patvirtino ir liudytoja K. M.. Nors prokurorė nurodo, kad T. B. suklastojus minėtą pareiškimą, kilo teisinės pasekmės, t.y. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai atliko pareiškime nurodytų aplinkybių patikrinimą, o būtent: T. B. surašytą pareiškimą registravo pareiškimų gavimo žurnale, jam suteikė registracijos numerį, dėl pareiškime nurodytų aplinkybių skambino seniūnui, pastarasis važiavo patikrinti pareiškime nurodytos informacijos, apie patikrinimo rezultatus informavo (duomenys neskelbtini) skyrių, apklausai buvo kviečiama pareiškėja, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių nusikalstamos veikos pavojingumo požymių. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-559/2011). Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, įvertinęs liudytoja apklaustos K. M. parodymus, (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojai turi pareigą tirti visus, net ir anoniminius skundus, jeigu juose yra pateikiama informacija apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Nagrinėjamu atveju, viena ta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) tarnybos pareigūnai, reaguodami į T. B. pateiktą pareiškimą, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, atliko savo tiesiogines funkcijas, negali būti vertintina kaip tiesioginės žalos valstybės institucijai sukėlimas, juolab, kad kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tyrimo dėl pareiškime nurodytų aplinkybių apimtis nebuvo didelė.

Taip pat pažymėtina, kad nors prokurorė skunde nurodė, jog R. B. dėl to, jog buvo suklastotas jos parašas, buvo kviečiama į (duomenys neskelbtini) skyrių, kur turėjo aiškintis dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, pažeminta kaimynų akyse, turėjo jiems aiškintis, kad nerašė tokio pareiškimo, buvo apšmeižta, tai jai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir stresą, tačiau skundžiamame nuosprendyje tinkamai konstatuota, kad tokia veika galimai atitinka BK 154 str. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino ir nuosprendį priėmė nepažeisdamas BPK nuostatų, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nenustatydamas T. B. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., požymių, todėl pagrįstai ją išteisino. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo ir keisti ar naikinti skundžiamo teismo nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės T. P. apeliacinį skundą atmesti.