Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ir suinteresuoto asmens L. B. bei skolininko Z. B. atskiruosius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Kapitalo valda“ prašymą skolininkui Z. B., suinteresuotam asmeniui L. B., antstoliui Vaidui Drungilui dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdamas Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį pareiškėjas UAB „Kapitalo valda“ prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo. Atskirajame skunde teigiama, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas aiškių ir konkrečių argumentų, nepagrįstai sumažino skolininko Z. B. turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine L. B. nuo ½ iki 1/3. Pažymėtina, kad sutuoktiniai nėra nutraukę santuokos, duomenų apie sudarytą povedybinę sutartį, sutartį dėl bendro turto padalijimo, ko pasėkoje būtų nustatyta nuosavybės ir gaunamų pajamų priklausomybės rėžimas (balansas), nėra. Todėl, vadovaujantis įstatyme įtvirtinta prezumpcija bei aplinkybe, kurios neginčijo nei Z. B., nei jo sutuoktinė L. B., pripažintina, kad visą turtą, nurodytą pareiškėjo UAB „Kapitalo valda“ pareiškime bei reikalavimuose, sutuoktiniai įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, dėl ko šis turtas sutuoktiniams priklauso lygiomis dalimis, t. y. po ½. Teismas tiesiog tik konstatavo, kad šalys turi nepilnametį vaiką, tačiau nenustatė ir nesiaiškino aplinkybių, dėl ko toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti vaiko interesus. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į teismų praktiką, vieno nepilnamečio vaiko interesai nepripažintini svarbiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis nukrypti nuo lygių dalių principo, nes toks nukrypimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) ir šiurkščiai pažeistų kreditoriaus interesus.

Skųsdami Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį suinteresuotas asmuo L. B. ir skolininkas Z. B. prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo. Atskirajame skunde teigiama, kad:

1. Skundžiama teismo nutartis, kurioje nėra aptarti (net neužsiminta) apie skolininko ir suinteresuoto asmens atsikirtimų argumentus, neatliktas jų teisinis vertinimas, nenurodyta, kodėl teismas su nurodytais argumentais nesutinka (juos atmeta), negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 291 str. l d. 5 p.).

2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nėra duomenų apie tai, kad prašomas padalinti turtas L. B. priklauso asmeninės nuosavybės teise, visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, pačios L. B. ir Z. B. teismo posėdžio metu išsakytų paaiškinimų. Nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nors turtas buvo įsigytas sutuoktiniams gyvenant santuokoje, tačiau pagal nusistovėjusią bendro gyvenimo praktiką sutuoktiniai L. ir Z. B. buvo faktiškai pasidalinę turtą ir visas pareiškėjo prašomas padalinti turtas suinteresuotam asmeniui L. B. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

3. Teismas, nustatydamas skolininko Z. B. 1/3 dalį į viso bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, visiškai neįvertino nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su sutuoktinių turtine padėtimi. Apeliantų teigimu, teismas turėjo įvertinti, ar nėra teisinio ir faktinio pagrindo atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, sunkią skolininko Z. B. ir suinteresuoto asmens L. B. padėtį, nukrypti nuo lygių dalių principo ir nustatyti skolininko Z. B. ne didesnę kaip ¼ arba 1/5 dalį į viso bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto.

UAB „Kapitalo valda“ nurodo neteisingas ir teismą klaidinančias aplinkybes, kad Z. ir L. B. neginčijo aplinkybės, kad visą turtą, nurodytą UAB „Kapitalo valda“ pareiškime, sutuoktiniai įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina itin sunkią sutuoktinių Z. B. ir L. B. turtinę padėti. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įstatymo normomis reglamentuojančiomis teisę nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Pareiškėjas UAB „Kapitalo valda“ patikslintu pareiškimu prašė nustatyti skolininko Z. B. ½ dalį į bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius galvijus: trijų karvių ir dviejų telyčaičių, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kokia yra kiekvieno iš nurodytų galvijų rinkos vertė, taip pat nenurodė, kokiu būdu turėjo būti padalinti 5 galvijai. Pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti pareiškėjo netiksliai (ydingai) suformuluotą patikslinto pareiškimo reikalavimą nustatyti Z. B. teisę į ½ dalį 5 skirtingo amžiaus ir vertės galvijų.

Apeliantų argumentai, jog teismas nevertino skolininko argumentų dėl pareiškėjo reikalavimo teisės nebuvimo, dėl vykdymo veiksmų pagal 1999-06-24 vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) negalimumo yra nepagrįsti, kadangi šie klausimai Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-10-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Panevėžio apygardos teismo 2011-12-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra išspręsti, o apeliantai tik klaidina teismą. Apeliantų argumentai, kad teismas nevertino argumentų dėl turto pripažinimo asmenine L. B. nuosavybe yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi L. B. nereiškė tokio reikalavimo teisme kaip pripažinti turtą jos asmenine nuosavybe, o įrodymų, patvirtinančių, kad turtas priklauso L. B. asmeninės nuosavybės teise, nepateikė. Šios civilinės bylos nagrinėjimo metu apeliantai gyvena santuokoje, ši santuoka nėra nutraukta, nėra duomenų apie sudarytą povedybinę sutartį ar sutartį dėl bendro turto padalijimo, ko pasėkoje būtų nustatyta nuosavybės ir gaunamų pajamų priklausomybės rėžimas (balansas) nėra. Dėl šių aplinkybių nėra išreikšta ir sutuoktinių valia įsigyjant turtą tokia, kokia yra deklaruojama atskirajame skunde bei buvo deklaruojama teismo posėdžio metu. Dėl šių priežasčių apeliantų argumentai, susiję su nusistovėjusia jų bendro gyvenimo praktika, faktiniu turto pasidalinimu, nesukuria jokių teisinių pasekmių ir neturi teisinės reikšmės nustatant sutuoktinių turto rėžimą. Pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo įstatyme numatytų pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo ir nustatyti net ir 1/3 Z. B. dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kadangi teismų praktikoje aiškiai deklaruojama, jog vieno nepilnamečio vaiko augimas šeimoje nėra teisinis pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Skundžiamą nutartį pilnai ir teisėtai galima įvykdyti, kadangi, net ir nenustačius realiosios turto dalies skolininko turte, toks turto realizavimas kreditoriaus interesų gynimui yra galimas, teisėtas ir niekaip nepažeidžiantis apeliantų teisių bei teisėtų interesų. Tokį turtą realizavus, naudojimosi tvarką pilnai gali nusistatyti naujasis turto dalies savininkas kartu su esamu turto dalies savininku. Be to, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio ateityje šalių bendru susitarimu ar teismo keliu nustatyti turto naudojimosi tvarką turtu. Teismo nutartis niekaip nepažeidžia apeliantų teisių bei teisėtų interesų, nes skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymas tai nėra išieškojimo vykdymas pagal CPK 668 str.Skolininkas intensyviai ir tikslingai vengia įvykdyti savo įsipareigojimus prieš kreditorių pareiškėją. Tuo atveju, jeigu teismas nebūtų priėmęs nutarties nustatyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje į bet kokio būsimo turto, būsimų pajamų ir kitų lėšų, jeigu toks turtas, pajamos ir kitos lėšos atsiras ateityje, būtų pažeisti kreditoriaus teisės bei teisėti interesai, kadangi pinigines lėšas šiai dienai periodiškai gauna L. B., o, nenustačius skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, antstolis arba kreditorius privalėtų kiekvieną mėnesį kreiptis į teismą tikslu nustatyti skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kas akivaizdžiai padėtų vengti bei delsti skolininkui vykdyti įsipareigojimus prieš kreditorių.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje nustatyta, kad antstolis Vaidas Drungilas vykdo Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999-06-24 išduotą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 88510,02 Lt išieškojimo iš skolininko Z. B. išieškotojo UAB „Kapitalo valda“ naudai. Išieškotojas UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su sutuoktine nuosavybė, dalies nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdymo proceso normose įtvirtinta, jog išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Tačiau išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CPK 667 str. pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šios dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006).

Tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs skolininko Z. B. turto, t. y. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį be nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos projekto, sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, perduodant bylą nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.), nes dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tik padalijo turtą, bet nenustatė skolininko turto dalies taip, kad būtų galima išieškoti, remiantis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (CPK 667 str. 4 d.). Darytina išvada, kad apylinkės teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, nenustatė skolininkui priklausančios dalies bendrame turte taip, kad būtų galima išieškoti, t. y. įvykdyti realų išieškojimą.

Pagal CK 3.117 str. sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tuo tarpu nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 str. 2 d.), tokie atvejai nurodyti CK 3.123 straipsnyje, konkrečioje byloje juos nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 str. 1 d. normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Pirmosios instancijos teismas pažymėdamas, kad šeimoje auga 1 nepilnametis vaikas, vien tuo pagrindu nukrypo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, nustatydamas tik 1/3 skolininko Z. B. dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Tas faktas, kad šeimoje auga 1 nepilnametis vaikas, pats savaime nėra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, kadangi abiems tėvams taikoma pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, jokių duomenų apie tai, jog vaiką išlaiko tik suinteresuotas asmuo L. B., jog sutuoktinių turtas ar turtinės prievolės yra padalintos, byloje nėra.

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad netinkamas procesinės ir materialinės teisės normų taikymas neleido išsiaiškinti teismui visų reikšmingų tinkamam pareiškėjo prašymo išnagrinėjimui aplinkybių, kas galėjo sąlygoti neteisingo sprendimo priėmimą. Apeliacijos tikslas yra patikrinti pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios buvo padarytos ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismui iš esmės netyrus bylai reikšmingų aplinkybių, kas faktiškai reiškia ir bylos esmės neatskleidimą, priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylos iš esmės, nes įstatymų leidėjas draudžia bloginti apelianto padėtį. Nutarties panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nelaikomas blogesnio sprendimo dėl apelianto priėmimu (CPK 313 str., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, nes skundžiama nutartis naikinama, ir tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytą procesinį pažeidimą, byla nagrinėtina įstatymų nustatyta tvarka (CPK 2 str., 8 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 312 str. - 314 str., 320 str., 328 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.