Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-03-21 · Civilinė byla Nr. 2-506/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-21
Bylos Nr.
2-506/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Dalia Vasarienė, Rimvydas Norkus
Kreditorius
A. P.
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-506/2012Procesinio sprendimo kategorija: 126.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus A. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus A. P. prašymas patikslinti finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Langvesta“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Langvesta“. Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d., balandžio 14 d., birželio 22 d., rugsėjo 11 d., lapkričio 9 d., lapkričio 19 d., gruodžio 22 d., 2010 m. sausio 19 d., vasario 1 d., vasario 17 d., kovo 29 d., balandžio 26 d., spalio 4 d., spalio 19 d., 2011 m. sausio 3 d., sausio 20 d., gegužės 9 d., gegužės 27 d., birželio 28 d., rugpjūčio 11 d., lapkričio 7 d. nutartimis buvo patvirtinti ir tikslinti atsakovo kreditorių finansiniai reikalavimai.

Šalies argumentai

Kreditorius A. P. 2011 m. birželio 13 d. teismui pateikė prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo padidinant jį 49 312,50 Lt suma. Prašyme nurodė, kad 2010-10-11 asmeniškai pasidomėjo savo sąskaitoje AB „Swedbank“ esančiais atsiskaitymais su bankrutavusia UAB „Langvesta“ ir nustatė, kad savo asmeninėmis lėšomis yra atsiskaitęs su kai kuriais kreditoriais. Jis nurodė, kad 2009 m. sausio mėnesio 13-14 dienomis atsiskaitė su S. G. , R. V. , A. R. , S. B. , UAB „Saurida“ ir UAB „Plujora“. Mano, kad bankroto administratorius nesivadovavo įmonėje esančiais duomenimis ir jų nepatikrino, todėl kaip akcininkas, skolinęs įmonei lėšas, jis turi teisę juos atsiimti.

Bankroto administratorius nesutiko su kreditoriaus reikalavimu ir nurodė, kad jis teismui pateikė kreditoriaus reikalavimus, suderintus su paties A. P. pateiktais dokumentais. Taip pat nurodo, kad į patvirtintą 109 032,58 Lt A. P. reikalavimą įskaityta visa jo nurodyta suma. Neaišku, už ką galėjo būti mokama S. G. , R. V. ir A. R. . Pats A. R. pareiškė reikalavimus, kurie buvo patvirtinti dokumentais. Advokatui S. B. administratorius pats mokėjo, kadangi su juo buvo sudaryta atstovavimo sutartis. A. P. tvirtino, kad įmonėje tvarkingai buvo vedama buhalterinė apskaita, todėl administratorius neturi pagrindo nesiremti jos duomenimis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė kreditoriaus A. P. prašymą dėl finansinio reikalavimo padidinimo.

Teismas nurodė, kad atsakovui bankroto byla buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartimi. Bankroto administratorius patvirtino, kad kreditorius A. P. pateikė reikalavimą įtraukti jį į kreditorių sąrašą 2009-02-27, remiantis įmonės skolą šiam kreditoriui patvirtinančia akcininko kortele. Pats kreditorius šią skolą pripažino. Šis reikalavimas buvo patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi. Buvusio vienintelio akcininko ir įmonės vadovo banko asmeninėje sąskaitoje esančiais duomenimis galėjo disponuoti tik jis pats. Teismas sprendė, kad kreipimasis į teismą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo yra susijęs su tyčinio bankroto iškėlimu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartimi ir ieškinių pareiškimu pačiam A. P. bei su juo susijusiems asmenimis. Šią informaciją teismas nustatė iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (civilinės bylos Nr.2-188-372/2011, Nr.2-226-372/2011. Nr.2-675-372/2011). Dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo A. P. į teismą kreipėsi tik 2011-06-13, į bankroto administratorių – 2011-05-16. Teismas sprendė, kad terminas pateikti kreditoriaus A. P. prašymą padidinti kreditorinį reikalavimą yra praleistas be svarbių priežasčių, praėjus daugia nei 2 metams nuo bankroto bylos iškėlimo 2009-01-19, todėl negali būti tenkintinas. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, uždraudžiant visų finansinių prievolių tenkinimą. Kreditorius A. P. nebeturėjo teisės išmokėti kreditoriams jokių išmokų, jei įmonės lėšos buvo laikomos asmeninėje jo sąskaitoje banke, kaip nurodė pats kreditorius teismo posėdyje. Jei kreditorius iš savo asmeninių lėšų sumokėjo nurodytiems asmenims ar įmonėms, tai jis darė savo iniciatyva ir rizika, todėl padidinti jo finansinius reikalavimus nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas A. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį ir padidinti jo finansinį reikalavimą 49 321,50 Lt suma. Atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas, atmesdamas jo prašymą dėl finansinio reikalavimo padidinimo, elgėsi šališkai, skundžiamą nutartį priėmė nesivadovaudamas byloje esančiais faktiniais duomenimis bei pateiktais įrodymais. Teismas nagrinėjamoje byloje yra šališkas, priima tik atsakovo bankroto administratoriui palankius sprendimus. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog yra praleistas terminas prašymui dėl finansinio reikalavimo tikslinimo pateikti. Apie aplinkybes, kad į apelianto patvirtintą finansinį reikalavimą nebuvo įskaičiuotos sumos, kurios 2009 m. sausio 13-14 dienomis buvo pervestos tam tikriems atsakovo kreditoriams iš apelianto asmeninės banko sąskaitos, apeliantui tapo žinomos tik kai 2011 m. gegužės mėnesį bankroto administratorius pateikė apeliantui 2005-2009 metų atsakovo tarpusavio piniginių užskaitų suvestinę. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas kreditorių interesams tenkinti panaudodamas lėšas iš asmeninės sąskaitos, pats turėjo prisiimti riziką ir šie įnašai neturėtų būtų jam grąžinti. Minėti atsiskaitymai buvo atlikti tikslingai ir prasmingai, siekiant sumažinti atsakovo skolas kreditoriams, dėl ko galima būtų buvę išvengti bankroto, kuris nepagrįstai yra pripažintas tyčiniu.

Atsiliepimas

Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas kreditoriaus prašymas padidinti jo finansinį reikalavimą 49 312,50 Lt suma atsakovo bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).

Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Langvesta“ bankroto byla buvo iškelta Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi. Apelianto finansinis reikalavimas 7 367,96 Lt sumai, kaip pirmos eilės kreditoriaus, ir 109 032,58 Lt sumai, kaip trečios eilės kreditoriaus, buvo patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi. Prašymą didinti teismo patvirtintą reikalavimą apeliantas grindžia ta aplinkybe, kad jis 2009 m. sausio mėnesio 13-14 dienomis iš asmeninės banko sąskaitos savo asmeninėmis lėšomis atsiskaitė su konkrečiais atsakovo kreditoriais bendrai 49 321,50 Lt sumai. Kaip įrodymus, patvirtinančius minėtą aplinkybę, jis pateikė teismui banko sąskaitos išrašą, 2008 m. liepos 21 d., 2008 m. spalio 2 d. paskolos sutartis, sudarytas tarp atsakovo, kaip paskolos gavėjo, ir A. R. , kaip paskolos davėjo, dėl 110 000 Lt paskolos suteikimo bei mokėjimo nurodymus, kuriais A. R. , D. R. ir G. R. pervedė atsakovui bendrą 110 000 Lt sumą. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas jau po to, kai buvo atlikti mokėjimai, nurodytiems asmenims, o tai reiškia, kad būdamas rūpestingas ir sąžiningas verslo subjektas jis turėjo ir privalėjo žinoti, kad 2009 m. sausio mėnesio 13-14 dienomis, t. y. likus beveik dviem mėnesiam iki jo reikalavimo tvirtinimo teismo nutartimi paties pareiškėjo mokėjimo nurodymu buvo pervestos lėšos nurodomiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto 49 321,50 Lt dydžio finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, padarė išvadą, kad apeliantas be svarbių priežasčių praleido terminą prašymui dėl finansinio reikalavimo padidinimo pateikti, apelianto nurodomų finansinių mokėjimų atlikimo metu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios atlikti atsakovui bet kokias finansines prievoles, todėl apeliantas neturėjo teisės išmokėti atsakovo kreditoriams jokių išmokų, o tai padaręs iš savo asmeninių lėšų, darė savo iniciatyva ir rizika, todėl teismas sprendė nesant pagrindui didinti apelianto finansinį reikalavimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasis CPK 185 straipsniu, teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Jeigu byloje remiamasi liudytojų parodymais, pasižyminčiais subjektyviu pobūdžiu, ar netiesioginiais, silpno sąsajumo su įrodinėjamomis bylos aplinkybėmis, prieštaringais, fragmentiškais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tik atskiras detales ar sudarančiais pagrindą daryti tik prielaidas, tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismui pateiktą AB „Swedbank“ apelianto asmeninės banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2009-01-12 iki 2009-02-15 (atskirojo skundo medžiagos b. l. 6, 7), sprendžia, kad vien pateiktas sąskaitos išrašas, nesant byloje kitų konkrečių įrodymų (sutarčių, sąskaitų – faktūrų, ar kitų finansinės apskaitos dokumentų) nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl finansinio reikalavimo padidinimo. Pateiktas išrašas patvirtina, kad 2009 m. sausio mėnesio 13-14 dienomis apeliantas atliko mokėjimus S. G. , R. V. , A. R. , S. B. , UAB „Saurida“, UAB „Plujora“, tačiau šis dokumentas nepatvirtina kaip išmokėtos sumos yra susijusios su atsakovu, už kokias konkrečiai paslaugas, pagal kokias sutartis buvo atlikti minėti mokėjimai. Pats lėšų pervedimo faktas neleidžia prieiti prie išvados, kad apelianto lėšomis buvo atsiskaityta su atsakovo kreditoriais už jų atsakovui suteiktas paslaugas, prekes ar atliktus darbus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo kreditorių S. G. , R. V. , A. R. , UAB „Saurida“ finansiniai reikalavimai yra patvirtinti 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. balandžio 14 d., 2010 m. spalio 4 d. nutartimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriaus A. R. finansinis reikalavimas yra patvirtintas visai 110 000 Lt sumai, todėl, nesant byloje kitų įrodymų, nėra pagrindo spręsti, kad apelianto šiam kreditoriui atlikti mokėjimai buvo atlikti pagal 2008 m. liepos 21 d., 2008 m. spalio 2 d. paskolos sutartis, sudarytas tarp atsakovo ir A. R. .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto nurodytų mokėjimų metu atsakovui 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis atsakovui buvo uždraustas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar neginčo tvarka, taip pat buvo uždrausta dalinti ar kitaip skirstyti atsakovo turtą, kol bus priimta nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo, todėl apeliantas neturėjo teisės vykdyti atsakovo prievoles tretiesiems asmenims, o atlikęs tai savo iniciatyva asmeninėmis lėšomis, turėjo prisiimti šių veiksmų atlikimo riziką.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui surinkus visus įrodymus, tinkamai pagrindžiančius finansinį reikalavimą, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo (ĮBĮ 26 str. 1 d.).

Apelianto atskirajame skunde nurodyti teiginiai dėl bylą nagrinėjančio teismo šališkumo nėra pagrįsti įrodymais bei nesudaro nagrinėjamu atveju apeliacijos objekto, todėl nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 68 str., 69 str., 320 str., 338str.).

Remiantis išdėstytais motyvais teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirasis skundas atmestinas, nes jo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Rimvydas Norkus Audronė JarackaitėGintaras Pečiulis Vytas MiliusDalia Vasarienė