- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-824-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03728-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- I. N. B., G. M.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. N. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-230-896/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G. M., I. N. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 3562,09 Lt nuostolių atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-3; 44-46). Nurodė, kad Lenkijoje 2009-09-01 įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota G. M. vairuojama I. N. B. priklausančia transporto priemone VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta kita transporto priemonė Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės - Lenkijos nacionalinis draudikų biuras (POLISH MOTOR ISURERS' BUREAU), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė ieškovui Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimus 4232,36 PLN (3562,09 Lt) sumai, kurią ieškovas sumokėjo Lenkijos nacionalinio draudikų biurui ir įgijo teisę reikalauti atlyginti išmokėtą sumą iš bendraatsakovių.
Atsakovė I. N. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l. 48-49), nes ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už autoavarijos metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją. Kadangi šiuo atveju yra nustatyta, kad eismo įvykio metu jai priklausančią transporto priemonę vairavo G. M., todėl nuostolių atlyginimas turėtų būti nukreiptas į asmenį, kuris yra atsakingas už nuostolių atsiradimą. Atsakovas G. M. paprašė, kad jos vardu būtų registruotas automobilis. Ji sutiko, nuvažiavo ir užregistravo, tačiau tai buvo ne jos automobilis. Ginčo automobilio daugiau nematė, juo nesinaudojo. Apie automobilio draudimą G. M. jai nieko neminėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų 3562,09 Lt nuostolių atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai (b.l. 66-68). Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Teismas nustatė, kad I. N. B. yra įregistruota kaip automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, ir konstatavo, kad jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės I.N. B. teiginius, kad realiai transporto priemonės savininkas yra kitas asmuo, ji nepateikė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę prašyti priteisti patirtą žalą iš atsakingo už žalos padarymą asmens – G. M., arba iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį – I. N. B.. Kadangi atsakovai yra solidarūs skolininkai, teismas sprendė, kad ieškovo prašoma suma priteistina solidariai iš abiejų atsakovų. Teismo nuomone bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi teismas neatskleidė bylos esmės (b.l. 73-75). Savo nuomonę grindžia argumentu, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, labai siaura prasme tyrė bylos aplinkybes ir įrodymus joms pagrįsti, todėl bylos esmė liko neatskleista. Visos sumos ieškovo naudai turėjo būti priteistos atsakovo iš G. M.. Visiškam šios bylos esmės atskleidimui būtina rinkti ir tirti įrodymus byloje. Byloje liko akivaizdžios abejonės dėl daikto – automobilio nuosavybės. Apeliantės teigimu vien įrašo viešame registre buvimas nepatvirtina, kad daikto savininkas pasikeitė. Byloje turėjo būti pateikta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, kuria pardavėjas įsipareigoja perduoti jam priklausantį daiktą, šiuo atveju – automobilį, pirkėjui, nagrinėjamu atveju – I.N. B., su visais jo priklausiniais. Byloje turėjo būti nustatytas ir apklaustas automobilio VW Passat pardavėjas, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, ar automobilis su priklausiniais buvo perduotas I.N. B. ir ar ji turėjo galimybę jį apdrausti. Teismas nesiaiškino ir kitos svarbios aplinkybės, t.y. ar I.N. B. automobilį tikrai pirko. Šioje byloje nėra įrodymų, kad atsakovė I. N. B. buvo automobilio VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, bei įrodymų, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, automobilio pardavėjas automobilį su automobilio priklausiniais perdavė I.N. B., o ši sumokėjo už automobilį jo kainą, nurodytą pirkimo-pardavimo sutartyje. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirkimo- pardavimo sutartis, sudaryta tarp VW Passat pardavėjo ir pirkėjos I.N. B. yra niekinė ir teismas ją turėjo pripažinti negaliojančia savo iniciatyva, konstatuodamas šios sutarties negaliojimo faktą nuo jos sudarymo momento. Tai nustatęs, teismas sprendime turėjo konstatuoti, kad I.N. B. neturėjo pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir todėl neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 81-83). Nurodė, kad pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams. Aplinkybė, jog I.N. B. neturi vairavimo teisių, neturi įtakos jos, kaip transporto priemonės savininkės, pareigai apdrausti nuosavybės teise valdomą transporto priemonę. Be to, teisės aktai nedraudžia asmenims įsigyti transporto priemones nuosavybės teise, net ir neturint teisės vairuoti įgyjamas transporto priemones. Būtent apeliantė turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos teiginius, jog I.N. B. tariamai nebuvo transporto priemonės VOLKSWAGEN PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė ar kad sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, tačiau to nepadarė, nors turėjo galimybę naudotis visomis procesinėmis teisėmis. Be to, nėra jokių įrodymų ar objektyvių prielaidų, jog teismas pripažintų I.N. B. sudarytą sandorį dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo niekiniu. Rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas turi pareigą tik įstatymo nustatytais atvejais, o bylos dėl žalos priteisimo regreso teise prie minėtų bylų nepriskirtinos. Ir automobilio savininkei - I.N. B. atsakomybė atsirado ne dėl tiesiogiai eismo įvykio metu padarytos žalos, bet dėl to, kad ji neįvykdė TPVCAPDĮ imperatyvo - neapdraudė transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar atsakovė yra transporto priemonės savininkė, privalėjusi apdrausti automobilį transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl teismas pasisako tik dėl šių apeliacinio skundo argumentų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lenkijoje 2009-09-01 įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota, G. M. vairuojama, I. N. B. priklausančia transporto priemone VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta kita transporto priemonė Land Rover, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio metu lengvasis automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Vadovaudamasis TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsniu ieškovas, gavęs Lenkijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą atlygino transporto priemone VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą už transporto priemonės Land Rover, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimą – 4232,36 PLN (3562,09 Lt) Lenkijos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras mano, kad remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingo už eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, todėl prašė iš solidariai iš atsakovų G. M. ir I. N. B. priteisti 3562,09 Lt išmokėtą sumą.
Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad lengvasis automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu nebuvo apdraustas transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Be to, atsakovė I.N. B. tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad automobilio nebuvo įsigijusi, todėl neturėjo tokios pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kitaip tariant, atsakovė pripažino draudimo sutarties nebuvimo faktą (CPK 182 str. 5 p.).
Teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo apelianto nurodytu aspektu – sprendžiant sutarčiai sudaryti (rizikai įvertinti) būtinos informacijos pateikimo klausimą. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad abi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 182 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Taigi prezumpcijos turi būti įtvirtintos įstatyme.
Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Tačiau automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Tai, kad atitinkamo daikto registravimas yra ne nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas, o daikto registravimu siekiama kitų tikslų, ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, kt.). Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs (šiuo atveju neįgijęs), tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs (pardavęs) asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre.
Atsakovė I. N. B. registre įregistruota automobilio savininke, teigdama, kad nėra nusipirkusi šio automobilio iš kito asmens, kuris turi pareigą grąžinti ieškovui nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio nebuvimo faktu. Tokiu atveju atsakovė turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą. Nagrinėjamoje byloje G. M. asmuo, vairavęs automobilį, sukėlęs eismo įvykį ir dėl kurio kaltės atsirado žala – byloje yra trečiuoju asmeniu. Byloje nėra duomenų, jog jis yra transporto priemonės savininkas. Pati atsakovė nenurodė, kas, jos manymu, yra automobilio savininkas, nes jeigu pirkimo pardavimo sutartis nebuvo įvykusi, tai savininku turėtų būti automobilį pardavęs asmuo. Transporto priemonių registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo draudimo bendrovei ar biurui perkelti kitam asmeniui, gali prašyti teismo įtraukti pirkėją ar pardavėją į bylą trečiuoju asmeniu ir turi pareigą pateikti automobilio pirkimą - pardavimą paneigiančius ar patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus. Neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti išvadai, jog automobilio savininkas yra kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Atsakovė I. N. B., būdama registre įregistruoto automobilio savininkė, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo perkelti kitam asmeniui, turėjo pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius automobilio pirkimą – pardavimą, nurodyti automobilio savininką ir pan. (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, nesant byloje neginčijamų įrodymų, kitos sandorio šalies paaiškinimų apie automobilio pardavimą, vienos šalies paaiškinimai apie automobilio priklausomybę nėra pakankami išvadai, jog automobilio savininkė yra ne atsakovė I.N. B., o kitas asmuo, padaryti. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CPK 6.270 str.), ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant, todėl, teismo nuomone, atsakovė turėjo suvokti automobilio, naudojimo riziką ir galimus neigiamus padarinius. Nebūdamas transporto priemonės savininku, galėtų išvengti pareigos drausti jam priklausančią transporto priemonę, tuo pačiu ir atsakomybės už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą prieš ieškovą, tik ją išregistravęs (Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 Įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 86.6 p.). Atsakovė tokių veiksmų neatliko, todėl aplinkybė, jog asmuo įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas iš viso neturi teisės vairuoti transporto priemonių – neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieš ieškovą.
Lietuvos Aukščiausias teismas 2010-12-29 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje išaiškino, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams koreliuoja su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė I. N. B., būdama automobilio savininkė, negalėjo naudoti pati ir neturėjo teisės leisti kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs ieškovę ir atsakovus siejančius teisinius santykius, ginčo išsprendimui taikė tinkamas materialinės teisės normas, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d.1p).
Rezoliucinė dalis
nutari a:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.