Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 175 – 198 / 2010

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2808-673/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams S. B. ir K. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad 2006-08-02, (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo S. B. vairuojamas automobilis VAZ 21011, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apsisukdamas kliudė tiesiai važiavusį automobilį MITSUBISHI GALANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Autoįvykio kaltininku pripažintas S. B.. Automobilį VAZ 21011, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojančių asmenų civilinė atsakomybė įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. VĮ „Regitra“ duomenimis šio automobilio savininku eismo įvykio dieną, t. y. 2006-08-02, buvo atsakovė K. V.. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydamas 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 nuostatas, atlygino autoįvykio metu padarytą žalą, t. y. 2006-12-19 išmokėjo automobilio MITSUBISHI GALANT savininkui M. M. 1 802 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, 2007-04-20 kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą 1 802 Lt draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įvykusio eismo įvykio metu galiojusių Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260, 4 p., 42.1 p., CK 4.254 str. 1 d., CK 1.75 str. 2 d. bei VĮ „Regitra“ duomenimis, sprendė, jog automobilio VAZ 21011, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė 2006-08-02 buvo atsakovė K. V.. O būtent – K. V. eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkė, nes perdavė S. B. valdyti transporto priemonę neįregistravusi šio fakto. Nurodė, jog transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str.). Šiuo atveju transporto priemonės VAZ 21011, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė K. V. neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir neužtikrino, kad kiti asmenys nenaudotų neapdraustos transporto priemonės. Teismo nuomone, atsakovės nurodytos aplinkybės, kad automobilis buvo nevažiuojantis, be techninės apžiūros ir buvo parduotas metalo laužui, neturi teisinės reikšmės, nes transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, bei transporto priemonės neišregistravimas ją parduodant, nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu ji buvo perleista, yra draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Įstatymas nenumato jokių išimčių (pvz. transporto priemonės techninė būklė ir pan.)., kurios atleistų transporto savininką nuo pareigos apdrausti jam priklausančią (įregistruotą) transporto priemonę. Be to, teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad S. B. neteisėtai, prieš K. V. valią užvaldė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį. Esant šioms aplinkybėms, teismo nuomone, ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs išmoką pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., kai žala padaryta naudojant neapdraustą transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, pagal Įstatymo 23 str. 1 d. turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo S. B. arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, šiuo atveju – K. V., atlygintų žalą, t. y. grąžintų išmokėtą sumą.

Apeliacinis skundas netenkintinas, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Teismas sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas ir nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi, kas ir sudarė faktinį bei teisinį pagrindą ieškinį patenkinti. Todėl atsakovė K. V. nepagrįstai nurodo, kad jai, atsižvelgus į tai, jog automobilis nuo 2000 m. buvo nevažiuojantis, jo eksploatacija dėl visiško variklio susidėvėjimo ir kėbulo korozijos buvo negalima, be to, nesant jai eismo įvykio kaltininkei, nekyla pareiga automobilį drausti ir iš naujo jį perregistruoti bei dėl to nėra taikomi civilinės atsakomybės pagrindai (CK 6.248 str., 6.212 str., 6.270 str. 3 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, kad dėl 2006-08-02 (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio, kurio metu atsakovo S. B. vairuojamas automobilis VAZ 21011, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apsisukdamas kliudė tiesiai važiavusį automobilį MITSUBISHI GALANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, jos atžvilgiu civilinė atsakomybė negalima. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, jog būtent K. V. eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkė ir perdavė S. B. valdyti transporto priemonę jos neišregistravusi. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka. Būtent 2006-08-02 įvykusio eismo įvykio metu bei, kaip nurodo atsakovė K. V., 2002-07-10 įvykusio transporto priemonės VAZ 21011, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo metu galiojusių Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių (patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260) 43.1 punkte nustatyta, jog transporto priemonė turi būti išregistruojama, jeigu ji parduodama. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantė savo automobilį išregistravo tik 2007-12-15 (b. l. 45). Taigi, įrodyta, jog eismo įvykio metu K. V. buvo minėto automobilio VAZ 21011 savininkė. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. yra įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga drausti jam priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala trečiajam asmeniui M. M. padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovei K. V. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 str. 2 d., 43 str. 2 d.). Taigi ši pareiga teko būtent atsakovei. Įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi K. V., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui S. B. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Apeliantės teigimu, automobilis nuo 2000 m. buvo nevažiuojantis, jo eksploatacija dėl visiško variklio susidėvėjimo ir kėbulo korozijos buvo negalima, todėl ji neturėjo pareigos jo drausti. Tačiau priešingai šiems teiginiams, įstatyme nėra nenumatyta jokių išimčių, kurios atleistų transporto priemonės savininką nuo pareigos apdrausti jam priklausančią (įregistruotą) transporto priemonę. Be to, pati apeliantė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje patvirtino, jog automobilį metalo supirkėjams pardavė 2002-07-10, kartu atidavė techninį pasą, kurį atsakovas S. B. jai žadėjo grąžinti po mėnesio, tačiau to iki šiol nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad K. V. transporto priemonę išregistravo tik 2007-12-15 baigus jos eksploataciją ir iki to laiko nesidomėjo neišregistruotu automobiliu, kolegija konstatuoja, kad pati apeliantė elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Pažymėtina, jog automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), todėl atsakovė K. V. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Kaip matyti, minėto Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims. Kadangi šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas S. B. vairavo apeliantei priklausančią transporto priemonę, kurios pastaroji neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl jai ir kilo pareiga atlyginti neapdrausta transporto priemone padarytą žalą solidariai su eismo įvykio kaltininku.

Iš to kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normos. Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 4,00 Lt (keturis litus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.