Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-250-1008/2023 pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: valstybės įmonė „Turto bankas“, Mažeikių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

20. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad Mažeikių rajono P. V. daržininkystės ūkio vadovo V. K. 1992 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 38 pareiškėjui buvo paskirtas sodybinis žemės sklypas, bendro ploto 0,25 ha, esantis (duomenys neskelbtini), individualaus gyvenamojo namo statybai su ūkiniu pastatu; leista nusipirkti pareiškėjui A. G. nebaigtą statyti ūkinį pastatą sklype (duomenys neskelbtini), apmokant faktiškai patirtas išlaidas – 9641,22 rublius. Iš kasos pajamų orderio kvito Nr. 144846 nustatyta, jog pareiškėjas A. G. 1992 m. vasario 6 d. sumokėjo už nebaigtos statybos ūkinį pastatą 9116,00 rublius. Nuo 1991 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

21. Mažeikių rajono savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2022 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. (2.1. E) A1-1995 dėl adreso suteikimo Mažeikių rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini), pastatams, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini).

22. Iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) 2022 m. lapkričio 16 d. atsakymo Nr. ŠV2-102 nustatyta, kad pastatais – tvartu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržine, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), naudojasi pareiškėjas A. G.. Nurodyta, kad pastatai yra tvarkingi, juose laikoma žemės ūkio technika bei šienas.

23. VĮ „Registrų centras“ suformavo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios nustatyta, kad tvarto ir daržinės statybos pradžios metai 1985, statybos pabaigos metai 1985. Abu statiniai priskirtini neypatingųjų statinių kategorijai. Tvarto sienos iš plytų, daržinės sienos pastatytos iš medžio su karkasu. Abiejų pastatų baigtumas 100 procentų.

Dėl suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentų

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį siekė įgyti nuosavybės teisę į du objektus – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

25. Pareiškėjas pareiškime dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamą senatį fakto nustatymo nurodė, kad 1992-04-03 Mažeikių rajono P. V. daržininkystės ūkio vadovo V. K. įsakymu Nr. 38 pareiškėjui buvo paskirtas posodybinis 0,25 ha žemės sklypas individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini). Minėtu įsakymu pareiškėjui buvo suteikta teisė nusipirkti nebaigtą statyti ūkinį pastatą tame pačiame sklype (duomenys neskelbtini). Iš kasos pajamų orderio kvito Nr. 144846 nustatyta, jog pareiškėjas A. G. 1992 m. vasario 6 d. sumokėjo už nebaigtos statybos ūkinį pastatą 9116,00 rublius. Pareiškėjas nurodė, kad ūkinį pastatą, kurį sudaro tvartas 111/p ir daržinė 211/ž, įsigijo 1992 metais, sumokėdamas už pastatus grynaisiais pinigais (rubliais). Pareiškėjas abu pastatus užbaigė statyti, nes jie buvo reikalingi ūkininkavimo veiklai vykdyti. VĮ „Registrų centras“ suformavo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios nustatyta, kad tvarto ir daržinės statybos pradžios metai 1985, statybos pabaigos metai 1985. Abu statiniai priskirtini neypatingųjų statinių kategorijai. Tvarto sienos iš plytų, daržinės sienos pastatytos iš medžio su karkasu. Abiejų pastatų baigtumas 100 procentų.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

27. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

28. Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

29. Taigi, įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnis), o tam, kad nuosavybės teisė būtų įgyjama pagal įgyjamąją senatį, būtina konstatuoti CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų visumos buvimą.

30. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą dėl nuosavybės teisių atsiradimo įgyjamosios senaties pagrindu sąlygų, teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

31. Kasacinis teismas ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio l dalis). Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

32. Nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (pvz., Žemės, Teritorijų planavimo, Statybos įstatymų) įgyvendinimas, todėl, sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, kartu taikytinos ir šios teisės normos. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011).

33. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo akcentavo, kad VĮ Registrų centras tinklalapio duomenimis pastatų teisinė registracija buvo pradėta vykdyti 1949 m. vadovaujantis Ministrų tarybos 1949-01-15 nutarimu Nr. 14 „Dėl tvarkos Lietuvos TSR miestų, kurortų ir vasarviečių statinių teisinės registracijos“ ir RTFSR civilinio kodekso normomis. Naujai statomiems ir pradėtiems eksploatuoti pastatams registracija buvo privaloma. 1962 m. buvo sudarytas pirmasis namų fondo statistinis vadovas, atliktas pagrindinių kolūkių fondų įkainojimas, o Ministrų Tarybos 1985-02-10 nutarimu „Dėl valstybinės butų fondo apskaitos“ numatyta privaloma inventorizacija kaimo vietovėse. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, numačiusi, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo nameliai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Lietuvos Respublikos 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus“ nurodyta, kad statinių savininkai gali įregistruoti nuosavybės teises į statinius, pastatytus kaimo vietovėse iki 1991-07-25, pateikę Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui buvusių apylinkių tarybų arba dabar esančių seniūnijų pažymas, kad pageidaujami teisiškai registruoti statiniai yra įrašyti ūkinėse knygose. Ministrų tarybos 1975-06-25 nutarimu Nr. 228 „Dėl priemonių individualinės statybos trūkumams pašalinti“ leista kaimuose statyti tokio pat dydžio namus kaip miestuose, nustatyta, kad kolūkiečiams žemės sklypai statybai skiriami visuotinio kolūkio narių susirinkimo nutarimu – tarybiniuose ir kituose ūkiuose bei įmonėse – vadovo įsakymu, statybą leista pradėti, kai rajono architektas patvirtina projektą ir išduoda statybos leidimą, o notaras patvirtina sutartį dėl žemės sklypo perdavimo neterminuotam naudojimui (galiojo iki 1983-08-05). Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976-12-30 įsakymu Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio objektus įforminimo tvarkos“ (galiojo iki 1995-02-01) buvo įtvirtinta, kad leidimus statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus ir civilinius pastatus išduoda miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų – kurortų vyriausieji architektai bei rajonų architektai inspektoriai. Šiame įsakyme reglamentuota, kad leidimai registruojami specialiose registracijos knygose bei išduodami tik pateikus parengtą techninį projektą ir darbo brėžinius, sąmatas, pažymą apie lėšų skyrimą objekto statybai, objekto nužymėjimo statybos aikštelėje aktą. Ministrų tarybos 1981-03-16 nutarimu Nr. 91 „Dėl pastatytų pastatų priėmimo naudotis“ (galiojo iki 1991-03-21) įtvirtinta, kad gyvenamieji namai ir kiti civiliniai pastatai priimami naudoti, kai atlikti visi statybos darbai, sutvarkyta aplinka, sumontuoti ir išbandyti įrengimai, parūpintas inventorius pagal patvirtintus projektus ir pašalinti statybos defektai.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėta teisės normas, kasacinio teismo praktiką bei suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sutinka su suinteresuoto asmens nuomone, kad tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas nustatė reikalavimus gyvenamojo namo ir negyvenamųjų statinių statybai parengti projektinę dokumentaciją, gauti statybą leidžiantį dokumentą, sąmatas ir kt. T. y., buvo privalomi statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, be kurių statybos objektai negali būti vertinami kaip pastatyti teisėtai, o kartu negali būti civilinėje apyvartoje, t. y. privačios nuosavybės teisės objektu. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad apie šiuos dokumentus būtų užklausta žemės ūkio bendrovė, archyvai ar kitos institucijos, kad būtų išsiaiškintas šių dokumentų likimas.

35. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netyrė aplinkybių, ar pareiškėjo pareiškime nurodyti pastatai yra pastatyti teisėtai, ar gali būti civilinėje apyvartoje, ar gali būti civilinės apyvartos objektu ir atitinkamai gali būti nuosavybės teisės objektu, kad būtų galima nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo ir valdo nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą.

36. Ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (pagal CPK V dalyje įtvirtintas taisykles) (CPK 442 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjantis bylą šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013) pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis); ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose teismas turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017).

37. Kadangi ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, pažymėtina, kad teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų priemonių, kad būtų išaiškintos visos svarbios bylai aplinkybės. Byloje turėjo būti surinkti duomenys, kurie leistų teismui įsitikinti, kad pastatai buvo pastatyti laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pastatyti ir priimti naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, kad būtų galima spręsti dėl pareiškėjo pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 pažymėta, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentu, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

40. Į bylą nepateikta jokių duomenų, dokumentų apie tai, kokiais pagrindais bei tvarka pastatai buvo įsigyti, nenurodyta, kur tie įsigijimo dokumentai yra, ar tokie dokumentai yra išlikę. Pareiškėjas, nurodydamas, kad pastatus įgijo iš žemės ūkio bendrovės, nenurodė, kur yra pastatų įgijimo dokumentai, nepateikė duomenų, kad kreipėsi į žemės ūkio bendrovę ar į kitą instituciją dėl šių dokumentų gavimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė, ar pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Teismas nesiaiškino, ar byloje įrodyta, kad yra CPK 445 straipsnyje nurodytos būtinos sąlygos juridinio fakto nustatymui – kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų išaiškintos visos svarbios bylai aplinkybės, todėl buvo neatskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme šiuo atveju nėra galimybės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

42. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.