Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-2463-623/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „R&V Constructions“ ieškinį atsakovui R. J. , trečiasis asmuo atsakovo pusėje R. V. , dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

CK 6.44 straipsnio 3 dalis numato, kad prievolės įvykdymas, kai skolininkas, vykdydamas prievolę vienam iš savo kreditorių, pažeidžia kito savo kreditoriaus, turinčio teisę reikalauti areštuoti skolininko turtą, interesus, nelaikomas tinkamu prievolės įvykdymu. Minėta norma byloje negali būti taikoma, nes priešingu atveju laikytina, kad bet koks skolos grąžinimas, kai yra kitų kreditorių, yra netinkamas, kaip pažeidžiantis kitų kreditorių interesus.

Grąžinant paskolas trečiasis asmuo ir atsakovas pažeidė bendruosius teisės principus elgtis teisingai, protingai ir sąžiningai. Suėjus paskolų grąžinimo terminams, atsakovas nereikalavo iš ieškovo įvykdyti prievoles. Jeigu ir vėliau, kai ieškovas nutraukė ūkinę veiklą, perleido pagrindines gamybos priemones, atleido darbuotojus, nebeatsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, atsakovas nebūtų reikalavęs ar priėmęs prievolių įvykdymo, jis būtų elgęsis sąžiningai. Be to, nei trečiasis asmuo, nei atsakovas nepaneigė CK 6.67 straipsnio 6 punkte nurodytos šalių nesąžiningumo prezumpcijos. Kadangi trečiasis asmuo ir atsakovas taip sutvarkė piniginius klausimus, jog kiti ieškovo kreditoriai liko dalyvauti ieškovo bankroto byloje su beviltiškais finansiniais reikalavimais, teismas turėjo pagrindą tenkinti ieškinį, apgindamas kitus ieškovo kreditorius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. J., būdamas ieškovo UAB „R&V Constructions” akcininkas, laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2007 m. gegužės 28 d. sudarė penkias paskolų sutartis (t. 1, b. l. 9-13): 2006 m. birželio 1 d. paskolos sutartimi Nr. 06-P-01 atsakovas paskolino įmonei 15 000 Lt iki 2007 m. gegužės 31 d., 2006 m. birželio 8 d. paskolos sutartimi Nr. 06-P-02 – 5 000 Lt iki 2007 m. birželio 7 d., 2007-04-23 paskolos sutartimi Nr. P-3 – 17 000 Lt iki 2007 m. gruodžio 31 d., 2007 m. gegužės 14 d. paskolos sutartimi Nr. P-05-14 – 30 000 Lt iki 2007 m. gruodžio 31 d., 2007 m. gegužės 28 d. paskolos sutartimi Nr. P-5 – 5 000 Lt iki 2007 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 9-13); iš viso paskolino įmonei 72 000 Lt. UAB „R&V Constructions” vadovas trečiasis asmuo R. V. 2008 m. balandžio 11 d. grąžino atsakovui visą 72 000 Lt paskolų sumą (t. 1, b. l. 8).

2008 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pagal trečiojo asmens ieškinį teismas iškėlė bendrovei „R&V Constructions” bankroto bylą (t. 1, b. l. 5-6). Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius ginčijo paskolų grąžinimą atsakovui Pauliano ieškiniu. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovui visą grąžintą paskolų sumą, vadovaudamasis ne ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu, o juridinio asmens valdymo organo nario pareigų teisiniu reglamentavimu (CK 2.87 str. 1 d., ABĮ 18 str. 1 d., 19 str. 8 d.), konstatavęs šių normų bei bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.) pažeidimą.

Dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti bylos teisinius santykius

Nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimo apeliantui esmė – reikalavimas grąžinti pinigines lėšas, gautas ieškovui įvykdžius prievolę pagal paskolos sutartis. Reikalavimas dėl lėšų priteisimo gali turėti įvairų teisinį pagrindą, nuo to, kokiu teisiniu pagrindu toks reikalavimas grindžiamas, priklauso reikalavimo tenkinimo sąlygos ir apimtis. Teisinis reikalavimo pagrindas nustatomas, teisiškai kvalifikavus materialinius ginčo santykius. Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą teismas turi pareigą nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas faktinis pagrindas ir dalykas. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reglamentuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas. Spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, teismas privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias faktines ir teisines bylos aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu pagal nustatytą teisinį reguliavimą sprendžiama dėl teisinės ginčo kvalifikacijos bei ieškinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje St. M. v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. Br. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž., L. Ž. v. A. M., A. R., bylos Nr. 3K-3-569/2009). Taigi pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo materialinius teisinius santykius tenka teismui, kurio nesaisto ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neanalizavo ir nevertino ieškovo nurodyto teisinio pagrindo - CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana sąlygų, o šalių atsiskaitymo pagal paskolos sutartis santykius kvalifikavo vadovaudamasis juridinio asmens valdymo organo nario pareigų teisiniu reglamentavimu ir, konstatavęs jo pažeidimus, ieškinį patenkino visiškai. Tačiau, remdamasi aptarta materialinių santykių teisinį kvalifikavimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo teismų praktika, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę taikyti kitas, negu nurodė ieškovas, šalis siejusio teisinio santykio kvalifikavimui teisės normas. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas aiškinosi ieškovo prievolės pagal paskolos sutartis vykdymo atsakovui aplinkybes, analizavo šalis siejusius tarpusavio santykius, ieškovo mokumą. Todėl konstatuoti, kad, kaip teigia apeliantas, teismas neatskleidė bylos esmės, pažeidė šalių rungimosi principą, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

Dėl prievolės pagal paskolos sutartis įvykdymo teisėtumo

Šioje byloje aktualu kvalifikuoti ginčo materialinį teisinį santykį ir nustatyti, ar prievolės pagal kelias paskolos sutartis įvykdymas atsakovui yra teisėtas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kad pagal šalių sudarytas paskolos sutartis atsakovas perdavė ieškovui nuosavybėn pinigus, o ieškovas turėjo pareigą grąžinti atsakovui paskolų sumas. Byloje kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pagal dvi pirmąsias paskolos sutartis paskolų sumas (15 000 Lt ir 5 000 Lt) ieškovas atsakovui turėjo grąžinti atitinkamai iki 2007 m. gegužės 31 d. ir iki birželio 7 d., pagal likusiais sutartis – iki tų pačių metų gruodžio 31 d. Pagal visas paskolos sutartis gautus pinigus įmonė atsakovui grąžino vienu kartu tuomet, kai turėjo pradelstų piniginių įsipareigojimų kitiems ūkio subjektams. Įvertinęs tokią faktinę situaciją, pirmosios instancijos teismas konstatavo prievolę įvykdžiusio įmonės vadovo (byloje - trečiojo asmens) pareigų, reglamentuotų CK 2.87 straipsnio 1 dalyje ir ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje, pažeidimą. Dėl tokio trečiojo asmens veiksmų vertinimo teisėjų kolegija nepasisako, nes trečiasis asmuo neskundė šių teismo sprendimo motyvų. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad vien konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas nesudaro pagrindo patenkinti skolininko reikalavimą kreditoriui grąžinti gautą prievolės įvykdymą. Faktinių aplinkybių, kurioms esant prievolė kreditoriui buvo visiškai įvykdyta, teisiniam įvertinimui, kolegijos nuomone, būtina nustatyti, ar toks atsiskaitymas pagal sandorius buvo teisėtas, t. y. ar įmonė laikėsi mokėjimų eiliškumo teisinio reglamentavimo, nustatyto ginčo santykių metu galiojusiame Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. VIII-1463; neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 m. liepos 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnyje, reglamentuojančiame mokėjimų eilės tvarką, nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka:

1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme;

2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus;

4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams.

Mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai.

Atsižvelgiant į Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis), sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti. Mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumą ir tvarką, yra pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl niekinis ir negalioja. Byloje nėra ginčo dėl to, kad piniginės prievolės įvykdymo atsakovui terminai pagal paskolos sutartis buvo suėję, kad ginčo vykdymo metu įmonė veiklos nevykdė, piniginių įsipareigojimų darbuotojams, valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, valstybės ir savivaldybės biudžetams bei kitiems valstybės pinigų fondams neturėjo, tačiau, gavusi iš parduoto turto lėšų, kitiems pinigų gavėjams buvusiems įsipareigojimams įvykdyti vienu metu įmonė neturėjo pakankamai pinigų, tačiau atsiskaitė tik su kreditoriais buvusiais įmonės akcininkais, o su kitais kreditoriais, kuriems įsiskolinimai taip pat buvo pradelsti, net ir iš dalies neatsiskaitė ir šie yra įrašyti į kreditorių sąrašą ieškovo bankroto byloje (t. 1, b. l. 17-18, 57-73, 96-105, 156-157, 165-217; t. 2, b. l. 1-46, 100-101). Įvertinus tokias aplinkybes, pripažintina, kad ginčijamo prievolės įvykdymo metu įmonė turėjo laikytis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes ieškovas turėjo tos pačios, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos eilės įsipareigojimus, kuriuos privalėjo vykdyti pagal jų atsiradimo laiką. Bylos duomenys liudija ir apeliantas jų neginčija, kad visų įsipareigojimų atsakovui įvykdymo metu ieškovas turėjo anksčiau vykdytinų įsipareigojimų kitiems kreditoriams nei įsipareigojimai atsakovui pagal 2007 m. balandžio 23 d., gegužės 14 d. ir gegužės 25 d. sutartis (t. 2, b. l. 100-101). Tokiu būdu 52 000 Lt bendros paskolų sumos pagal šias sutartis įvykdymas atsakovui prieštaravo Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, todėl teismas ex officio prievolės įvykdymą pripažįsta niekiniu bei negaliojančiu. Tuo tarpu 15 000 Lt ir 5 000 Lt paskolų pagal pirmesnes – 2006 m. birželio 1 ir 8 d. sutartis grąžinimą teisėjų kolegija laiko teisėtu, nes šių sumų grąžinimo terminas buvo suėjęs ankščiau, nei įsipareigojimų vykdymo laikas kitiems kreditoriams, todėl atitiko įstatymo nuostatas.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai taikė CK 6.44 straipsnio 3 dalį. Tokia išvada darytina remiantis tuo, kad prievolių pagal visas sutartis įvykdymas atsakovui neatitiko įstatymo nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės tvarkos, šalys elgėsi nesąžiningai ir tuo pažeidė kitų kreditorių, turėjusių teisę gauti reikalavimo patenkinimą ankščiau nei atsakovas, interesus, todėl visiškas įsipareigojimų įvykdymas atsakovui nebuvo tinkamas. Šie motyvai paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto CK 6.44 straipsnio 3 dalies taikymo.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad vien tik iš balanso duomenų teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad paskolos sumos grąžinimo momentu įmonė buvo nemoki pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas įmonės nemokumo sąlygas. Tačiau nustačius, kad visų paskolų suma atsakovui buvo grąžinta pažeidžiant įstatymą, teisiškai nėra reikšminga, ar tuo metu įmonės padėtis atitiko ĮBĮ reglamentuotą nemokumą. Tai, kad prievolės atsakovui įvykdymo metu ieškovas veiklos nevykdė, turėjo pradelstų įsipareigojimų, 2008 m. pirmą ketvirtį veikė nuostolingai ir netrukus kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, rodo ieškovą buvus ties bankroto riba, ką nustatė pirmosios instancijos teismas ir ko apeliantas neginčija. Šios aplinkybės yra svarbios konstatuojant atsakovo, kaip įmonės akcininko, priėmusio visišką prievolių įvykdymą, nesąžiningumą ir kitų įmonės kreditorių, su kuriais turėjo būti atsiskaityta pagal prievolių jiems atsiradimo laiką, interesų pažeidimą (CK 1.5 str. 1 d.). Teismo išvados dėl atsakovo nesąžiningumo nepaneigia apelianto argumentai, kad suteiktos paskolos buvo beprocentės, kad jis nereikalavo delspinigių už paskolų grąžinimo termino praleidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti (CPK 330 str.), tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurį naikinti ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškinį, kaip prašo atsakovas, apeliacinio skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad 20 000 Lt pagal 2006 m. birželio 1 ir 8 d. paskolos sutartis grąžinimas atsakovui buvo teisėtas, teismo sprendimas keistinas, priteistą sumą mažinant iki 52 000 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl jam iš esmės laimėjus bylą, žyminį mokestį valstybei pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį turi mokėti atsakovas. Apeliacinės instancijos teismui sumažinus patenkintą ieškinio sumą, iki 1 560 Lt mažintinas privalomas mokėti žyminis mokestis į valstybės biudžetą.

Už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme atsakovas sumokėjo 3 421,25 Lt ( 1 000 Lt + 743,75 Lt + 785 Lt (t. 1, b. l.08-110, 130-134) + 892,50 Lt (t. 1, b. l. 135-136). Pagrįsdamas advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidas atsakovo atstovas pateikė teismui du mokėjimo nurodymus, kuriais atsakovas sumokėjo advokatui iš viso 1 210 Lt pagal PVM sąskaitas-faktūras GPA Nr. 942 ir 976 (t. 2, b. l. 97-98). Įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovo reikalavimą patenkino 72 %, bei vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio ir LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nuostatomis, iš ieškovo atsakovui priteistinos 1 297 Lt advokato pagalbos išlaidos abiejų instancijų teismuose.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), tačiau paduodamas skundą šį mokestį jis sumokėjo (t. 2, b. l. 80), kuris atstovo prašymu pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 dalį grąžintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti – iš atsakovo R. J. ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „R&V Constructions” priteistą sumą sumažinti iki 52 000 Lt (penkiasdešimt dviejų tūkstančių litų), priteistą valstybei žyminį mokestį sumažinti iki 1 560 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų šešiasdešimties litų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „R&V Constructions” ieškovo R. J. naudai 1 297 Lt (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt septynis litus) išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose apmokėti.

Priteisti iš atsakovo R. J. 4,05 Lt (keturis litus 05 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Grąžinti iš valstybės biudžeto atsakovui R. J. 2 160 Lt (du tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt litų) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą 2010 m. sausio 19 d. AB Ūkio banko Alytaus filiale mokėjimo nurodymu Nr. 58.