Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-1976-585/2012 pagal ieškovės M. M.-K. ieškinį atsakovams J. L. ir L. C. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė L. C. 2012 m. gegužės 28 d. pateikė teismui prašymą panaikinti teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad vykdant šią teismo nutartį buvo areštuotas jai priklausantis 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), sodo ir ūkinis pastatas bei žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Teigė, kad ji yra įvykdžiusi taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir ieškovei yra sumokėjusi 25 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės L. C. atskirojo skundo argumentus, kurie sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo jos prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nurodytus argumentus, neišsiaiškino kitų šiam klausimui išspręsti reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas grąžintinas nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 p., 330, 338 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad įsiteisėjusia teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi atsakovai J. L. ir L. C. įsipareigojo ieškovei M. M.-K. solidariai sumokėti 50 000 Lt kompensaciją. Šalys susitarė, kad kiekvienas iš atsakovų atskirai sumokės ieškovei po 25 000 Lt ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šios taikos sutarties patvirtinimo dienos bei mokės 1 000 Lt baudą, jei laiku nesumokės visos jam tenkančios 25 000 Lt sumos. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi atmetė atsakovės L. C. prašymą panaikinti teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodęs, jog teismo patvirtinta taikos sutartimi atsakovai J. L. ir L. C. įsipareigojo ieškovei solidariai sumokėti 50 000 Lt kompensaciją. Apeliantė, nesutikdama su tuo, teigia, jog ji tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, sumokėdama jai 25 000 Lt, todėl nėra pagrindo palikti galioti jos nekilnojamajam turtui taikytas apsaugos priemones, o teismas neatsižvelgė į patvirtintas taikos sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės teiginiais.

Visų pirma, kaip minėta, teismas rėmėsi tuo, kad atsakovei L. C. sumokėjus ieškovei 25 000 Lt, jos prievolė nepasibaigė, nes abu atsakovai taikos sutartimi įsipareigojo jai solidariai sumokėti 50 000 Lt kompensaciją. Iš tiesų, CK 6.6 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, o pagal CK 6.6 straipsnio 6 dalį, bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Tačiau teismas, spręsdamas šį klausimą, iš viso nepasisakė dėl minėtos patvirtintos taikos sutarties sąlygų visumos, t. y. kiekvieno iš atsakovų įsipareigojimo ieškovei sumokėti po 25 000 Lt (konkrečios dalies prievolės įvykdymo). Nors būtent šia sutartine nuostata dėl dalinio prievolės įvykdymo atsakovė L. C. grindė teiginį, kad savo pareigą kreditorei yra įvykdžiusi, todėl jos turtui taikytos apsaugos priemonės naikintinos, nes priešingu atveju be pagrindo suvaržomos jos teisės ir teisėti interesai.

Antra, sutinkamai su CK 6.6 straipsnio 8 dalimi kreditorius, kuris atskirai ir besąlygiškai priima dalį prievolės įvykdymo iš vieno bendraskolio ir pakvitavime nurodo, kad gavo būtent tą dalį iš konkretaus skolininko, tuo pačiu atsisako solidariosios prievolės tik šio skolininko atžvilgiu. Tokiu atveju kreditorius iš šio bendraskolio nebegali reikalauti įvykdyti likusios prievolės dalies (CK 6.129 str. 6 d.). Solidarumo atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas, pvz. pakvitavime nurodant, kad tam skolininkui nebeturi pretenzijų ar kad gavo iš jo dalį skolos. Sąvoka „pakvitavimas“ reiškia bet kurį rašytinį dokumentą, kuriame atsispindi kreditoriaus valia, kad jis priėmė prievolės įvykdymą, ir kiti duomenys (įvykdymo data, vieta, įvykdymas visiškas ar dalinis, etc.). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovės M. M.-K. 2012-05-02 prašyme išduoti vykdomąjį raštą dėl išieškojimo iš atsakovo J. L. dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies yra nurodyta, jog atsakovė L. C. „savo prievolę pagal taikos sutartį laiku ir tinkamai įvykdė“. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, šio dokumento ir jame nurodytų aplinkybių teismas taip pat nesiaiškino, ar jame yra išreikšta aiški kreditorės valia atsisakyti prievolės solidarumo, ir šiuo aspektu nevertino atsakovės L. C. prašymo pagrįstumo (CPK 330 str.).

Trečia, kaip minėta, teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi patvirtinant šalių sudarytą taikos sutartį, byloje taikytų apsaugos priemonių galiojimo ir panaikinimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju taikytina pagal analogiją, nustatyta, jog apie gautą prašymą dėl apsaugos priemonių pakeitimo teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog apie šio atsakovės (skolininkės) L. C. prašymo nagrinėjimą nei ieškovei (kreditorei) M. M.-K., nei kitam atsakovui (skolininkui) J. L. nebuvo pranešta. Taigi nors minimas prašymas buvo nepatenkintas, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau paminėtų faktinių bylos aplinkybių kontekste yra būtina išsiaiškinti kitų proceso dalyvių poziciją svarstomais klausimais, nes priešingu atveju skolininkės L. C. prašymas galėjo būti išspręstas neteisingai, o tai sudaro pagrindą naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Ketvirta, jau minėta, kad teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo areštuotas solidariems atsakovams J. L. ir L. C. nuosavybės teisėmis priklausantis 186 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, faktiškai buvo areštuotas tik vienam iš solidarių atsakovų L. C. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), sodo ir ūkinis pastatas bei žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), o pagal bylos medžiagą bei pačios kreditorės ieškovės M. M.-K. paaiškinimą, atsakovė L. C. jai laiku yra sumokėjusi 25 000 Lt, o atsakovas J. L. – 5 000 Lt (172, 199 b. l.). Tuo tarpu pagal minima teismo nutartimi patvirtintas taikos sutarties sąlygas atsakovai ieškovei yra įsipareigoję sumokėti 50 000 Lt. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ši faktinė situacija, papildomai išsiaiškinus ir nustačius aukščiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, sudarytų pagrindą svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių masto (apimties) sumažinimo klausimą (CPK 148 str.).

Esant aukščiau nurodytam, teisėjų kolegija panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą perduoda nagrinėti iš naujo (CPK 263 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismu nagrinėti iš naujo.