Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutarimo M. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas M. Ž. surašytas už tai, kad jis 2014-07-02, 04 val. 25 min. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį VW PASSAT valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 1,75 promilių girtumas), bei neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo. Tokias veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d.

Motyvuojamoji dalis

M. Ž. skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ str. 7 d., padarymo fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d. M. Ž. ginčija transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, apeliacinio skundo ribose (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 str. 2 d., šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad M. Ž. būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, jog abiejų pareigūnų parodymai yra prieštaringi, ir kad teismas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi prielaidomis, neatsižvelgdamas į įrodymų, kuriais grindžiama M. Ž. kaltė, patikimumą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Varėnos rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad M. Ž. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, nereiškia, kad priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, M. Ž. kaltę padarius pažeidimą numatytą ATPK 126 str. 4 d. įrodo liudytojų M. K., A. D. paaiškinimai, duoti apklausiant juos pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 38), bylos nagrinėjimo metu ištirti rašytiniai įrodymai: vyr. patrulio A. D. tarnybinis pranešimas (b. l. 5), asmens blaivumo testo parodymai (b. l. 6), pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo (b. l. 10), transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas (b. l. 20) bei kita bylos medžiaga. Surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog M. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis (1,75 promilių girtumo laipsnis), vairavo automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kaip matyti iš vyr. patrulio A. D. tarnybinio pranešimo, jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad buvo gautas pranešimas dėl pagalbos pilietei S. N. suteikimo, kuri nurodė, jog po konflikto su M. Ž. ji pabėgo, šiuo metu yra prie nežinomos sodybos, o M. Ž. neblaivus važinėja po mišką. Policijos pareigūnai, važiuodami miško keliu (duomenys neskelbtini), pastebėjo iš priekio atvažiuojantį automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas pastebėjęs patrulius staiga sustojo. Privažiuojant prie minėto automobilio buvo aiškiai matyti kaip vairuotojas perlipa į galinę automobilio keleivio sėdynę, esančią dešinėje pusėje. Vėliau paaiškėjo, kad galinėje keleivio pusėje sėdi M. Ž., kuriam nustatytas vidutinis (1,75 promilių girtumas) (b. l. 5). Minėtas aplinkybes, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pareigūnas A. D. patvirtino ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, papildomai pažymėdamas, kad buvo šviesus vasaros rytas, todėl automobiliui VW PASSAT sustojus aiškiai matė kaip jį vairavęs asmuo pasikelia ir lipa ant galinės keleivio pusės sėdynės. Priėjus prie automobilio nuo variklio jautė šilumą (b. l. 38). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytoju pirmos instancijos teisme apklaustas pareigūnas R. K., kuris taip pat buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 38). Pastarasis nurodė, kad su kolega nuvykę pagal iškvietimą pamatė iš priekio atvažiuojantį VW PASSAT automobilį, kuris sustojo, o jo vairuotojas perlipo į galinę automobilio sėdynę, atstumas buvo apie 100 metrų, iki priėjimo prie automobilio praėjo kelios sekundės. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtų liudytojų teisme duoti parodymai atitinka tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie pažįsta administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra.

Nors apelianto skundu bandoma įtikinti, kad liudytojų R. K. ir A. D. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jų tokiais laikyti. Priešingai, būtent M. Ž. pateikta įvykių versija kelia pagrįstų abejonių. Pastarojo teigimu, transporto priemonę jis vairavo visiškai blaivus, ją pastatė šalikelėje, nes nusprendė palaukti kartu prie ežero buvusios ir vėliau dingusios merginos, tuomet įjungė gabaritinį apšvietimą ir atsisėdo galinėje automobilio sėdynėje, kur radęs vieno litro talpos plastikinį alaus butelį, jį išgėrė. Be to, beieškodamas merginos rankinės buvo persisvėręs per priekinės sėdynės atlošą, galbūt todėl pareigūnai pagalvojo, kad jis perlipo į galinę automobilio sėdynę. Tokia pažeidėjo versija neatrodo logiška, situaciją bandant pakreipti pažeidėjui naudinga linkme, bei prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl aukštesnysis teismas ją vertina kaip apelianto pasirinktą gynybos poziciją. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, jog teismo posėdyje nebuvo apklausta S. N., M. Ž. kaltės dėl transporto priemonės vairavimo neblaiviam nepaneigia, juolab, kad būtent gavus pranešimą iš S. N. dėl kilusio konflikto su neblaiviu M. Ž., kuris važinėja po mišką ir jos ieško, buvo imtasi operatyvių veiksmų siekiant patikrinti minėtą informaciją ir suteikti reikiamą pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti.

Tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde apeliantas dėsto abejones, kad policijos pareigūnai fiziškai negalėjo matyti M. Ž. perlipimo iš vairuotojo pusės į galinę automobilio sėdynę, kadangi buvo tamsus paros metus. Kaip teisingai skundžiamame nutarime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnų vairuojamo automobilio šviesos švietė į M. Ž. transporto priemonę, todėl nėra jokių abejonių, jog jie per automobilio priekinį langą galėjo matyti, kaip pastarasis perlipa ant automobilio galinės sėdynės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti kvalifikuotų policijos pareigūnų, nuolat susiduriančių su kelių eismo taisyklių pažeidėjais, galimybėmis objektyviai pastebėti tyrimui reikšmingas aplinkybes.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytų įrodymų visuma patvirtina, kad M. Ž. vairavo automobilį neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis 1,75 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis, dėl to atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 4 d. jis patrauktas pagrįstai.

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog skirdamas administracinę nuobaudą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę (anksčiau baustas už administracinius teisės pažeidimus, turimos nuobaudos negaliojančios, kartą jau buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones už vairavimą neblaiviam ir eismo įvykio sukėlimą), į jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir skyrė vidutinio dydžio nuobaudas, numatytas ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. sankcijose. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, priešingai, skirta nuobauda individualizuota tinkamai, laikantis ATPK 30, 30² straipsnių reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad M. Ž. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą jog jis administracinio teisės pažeidimo (ATPK 126 str. 4 d.) nepadarė. Skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus esančius byloje, nubaustojo asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas paskirdamas nuobaudą. Taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutarimą nepakeistą ir M. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.